Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Būna ir daugiau, — paaiškino Brajanas. — Oi, kiek mūsų daug... Galybė Jungtinėse Valstijose, keli Prancūzijoje ir, žinoma, šimtai forume — šitų niekada nesame susitikę. Ir abejoju, ar kada iš viso sutiksime.

Brajanas pažvelgė į draugus ir tie suokalbiškai sukikeno.

— Kaip suprasti? — paklausiau.

— Na, sakykime, kad jie žino apie mus šiek tiek daugiau, nei mes apie juos, — paaiškino Brajanas, o Laura, bent jau man pasirodė, be garso ištarė „valdžia“.

Labai džiaugiausi atėjęs. Pirmą kartą, pasakęs Taip, susiėjau su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Nepažįstamais ir gana keistais...

— Taigi, — pasakė Brajanas, — Bobas turi mums kai ką papasakoti apie piramidžių teoriją. Bobas — tai mūsų egiptologas, Deni.

— O, kaip įdomu, — entuziastingai sušukau. — Puikumėlis!

— Ar daug žinai apie piramides, Deni? — pasidomėjo Bobas, praplikęs vyras su žila ožio barzdele ir liemene, puošta mažais mėnuliukais.

— Na... kaip čia pasakius... Žinau, kad jos Egipte.

— Labai gerai, — nuoširdžiai apsidžiaugė Bobas. — O kas jas pastatė?

Susimąsčiau.

— Egiptiečiai, — ryžausi spėti.

Bobas nusišypsojo.

— Taip, šitaip visi linkę galvoti, — kantriai paaiškino, — tačiau labai gali būti, kad egiptiečiai, jeigu ir prisidėjo prie piramidžių statybų, tai tikrai darė tai ne vieni — jiems šiek tiek padėjo.

Šioje tik prasidėjusio pasakojimo vietoje Laura, kuri dėvėjo skrybėlę, nors sėdėjome viduje ir šildymas tikrai veikė, reikšmingai numykė, tarsi patvirtindama egiptologo žodžius.

— Ir kaip jūs manote, kas jiems padėjo?

Visi sužiuro į mane, laukdami, kaip sureaguosiu išgirdęs atsakymą.

— Ateiviai, — pareiškė Bobas.

Išgirdęs tai, porą sykių sumirksėjau ir pakartojau:

— Ateiviai?

— Pats pagalvok.

Pagalvojau. Bet nieko gero iš to neišėjo.

— Ar tu visiškai įsitikinęs? — negalėjau nurimti.

— Žinai, Deni, ši versija nėra tokia jau nereali, — prabilo Laura. — Senovinių hieroglifų studijos parodė, jog egiptiečiai dažnai pasakodavo apie būtybes iš dangaus, pasidalijusias su jais išmintimi ir naujausiomis technologijomis. Atidžiau pažvelgęs į egiptiečių meną, pamatytumei daug neįprastų formų, o kai kurios jų neginčijamai panašios į kosminius laivus.

Džeimsas labai mįslingai linktelėjo. Brajanas gurkštelėjo limonado. Bobas pasakojo toliau.

— Dar daugiau — Gizos piramidės išsidėsčiusios lygiai taip, kaip žvaigždės Oriono žvaigždyne. O jeigu padalijame Didžiosios piramidės perimetrą iš du kartus padauginto jos aukščio, gauname skaičių 3,141.

— Pi, — mirktelėjęs paaiškino Brajanas.

— Bet argi ateiviai žino pi skaičių? — drįsau suabejoti. — Kodėl negali būti, kad keli egiptiečiai paprasčiausiai... na, tarkime... buvo geri statybininkai?

— Tokia galimybė yra! Žinoma, kad yra! — pritarė Bobas. — Tačiau, kas įdomiausia, nėra išlikę jokių įrašų apie piramidžių statymą, o egiptiečiai užrašinėdavo viską. Karus, karalius, faraonų garbinimą — viską, kas tik svarbaus vyko. O apie piramides ničnieko. Keista, tiesa?

Staiga Brajanas prapliupo keistu, visiškai nepaaiškinamu juoku.

Svarsčiau, kaip čia išėjo, kad nežinodami, kas pastatė piramides, paprasčiausiai nutarė, kad tai padarė ateiviai. Na, pavyzdžiui, kai buvau devynerių, kažkas nušvilpė mano dviratį, kurį buvau pasidėjęs prie Lauboro laisvalaikio centro, bet man atrodo būtų neteisinga sviesti kaltinimus po kojomis nežemiškiems padarams. Jei jie iš viso turi kojas.

— Na, bet laikas naujienoms, — pratarė Bobas, ir Džeimsas su Laura susidomėję šiek tiek palinko artyn. — Amerikiečių Starburst grupė per MSN Messenger man kai ką papasakojo. Pažadėjau pasidalyti naujienomis su jumis.

Bobas pažvelgė į mane ir staiga supratau, kad esu laikomas grupės nariu. Aš priklausau Starburst! Tai bent!

— Tai štai, iki šiol negirdėtus ir geriausius įrodymus mums pateikia Sidonijos laukas Marse. Piramides tikrai pastatė ateiviai. Pačiose pirmosiose Marso nuotraukose matyti — pats tikrinau internete — veidas ir dar gana tankiai sustatytos piramidės.

Išsitraukęs užrašų knygelę Džeimsas kažką skubiai pasižymėjo.

— Atidesni veido tyrinėjimai parodė, kad jo struktūra kaip humanoido.

Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau humanoido tariamą žodį „humanoidas“ ir, galiu pasakyti, kad man tikrai patiko. Sužavėtas linkčiojau galva.

— ...daugeliu atžvilgių labai panašus į Sfinkso veidą...

Susižvalgę visi sužiuro į mane. Pažiūrėjęs į juos, atkišau apatinę lūpą, linktelėjau ir pakėliau antakius aiškiai duodamas suprasti, kad tokie svarūs įrodymai mane pribloškė ir visiškai pasiduodu. Pasielgiau taip tik iš mandagumo. Tokia mimika turėjo reikšti: „Taip, atrodo, kad piramides iš tiesų pastatė ateiviai!“

— Kaip įdomu, — neiškentė Laura. — Iš tiesų, labai įdomu. Iš karto kyla klausimas, kas pastatė piramides Marse.

Džeimsas užvertė akis į lubas tarsi ieškodamas ten atsakymo.

— Gal ten buvo nuvykę egiptiečiai, — pabandžiau išdėstyti savo nuomonę, bet tuojau pat pasigailėjau.

Bobas neištvėręs ėmė juoktis. Nusijuokė ir Džeimsas. Visi kvatojomės, o paskui Bobas viską sugadino pareikšdamas:

— Ne. Tai tikrai buvo ateiviai.

— Tai kodėl nutarei ateiti į mūsų susitikimą? — prabėgus gal pusvalandžiui pasidomėjo Brajanas.

— Jūs mane kvietėte, — paaiškinau. — Na, jei tiksliau, kvietėte visus. Skaičiau skelbimą.

Mudu kalbėjomės stovėdami prie baro, kiek atokiau nuo Lauros, Bobo ir Džeimso.

— Prisipažinsiu, kad tas skelbimas mane kiek suerzino, — pasakojo Brajanas.

— Kodėl?

— Na, užsakiau jį telefonu, o tie avigalviai dar nutarė uždėti aplinkui žvaigždėtą rėmelį. Kas jų prašė? Dabar atrodome kaip kokie puspročiai. Kitas dalykas, kad iškraipė mano parašytą tekstą. Sakiau: „Atvykite, jei domitės ateiviais, telepatija ir panašiais dalykais“, o tie parašė: „Atvykite, jei omitės ateiviais, telepatija ir panašeis dalykais.“ O dar, kas jau visai gražiausia, praleido raidę „d“ žodyje domitės, o „kviečia“ viduryje sakinio parašė iš didžiosios raidės! Moteris, telefonu priėmusi užsakymą, dar pati sugalvojo pridėti šauktuką. Ir nepaisant to, skelbimas suveikė. Tu atėjai. Turbūt pagalvojai: „Imsiu ir nueisiu“, tiesa?

— Aš... chmmm... nežinau, — ėmiau kažką neaiškaus mykti. — Tiesiog pagalvojau, kad tai įdomu. Paprasčiausiai pamaniau, kad turiu atvirai priimti šį kvietimą ir tarti Taip .

— Labai gerai. Ribotos pažiūros — tai jau liga. Turi viską priimti atvira širdimi, nes kitaip vieną dieną apsižiūrėsi, kad gyvenimas bėga pro šalį. Tapsi stebėtoju, o ne dalyviu. Supranti šitai?

Supratau...

— Apskritai bandau sakyti Taip , — aiškinau Brajanui. — Asmeniniame gyvenime.

Tikriausiai pastebėjote, kad apsisprendimą visur, visada ir viskam sakyti Taip pavadinau vienu žodžiu — „apskritai“.

— Tikrai? Puiki mintis. Atvirai priimti įvairią patirtį. Kodėl taip nusprendei?

— Toks vienas žmogus panašiai patarė. Vyrukas, su kuriuo kartu važiavome autobusu. Mūsų metro traukinį atšaukė ir teko kartu važiuoti namo autobusu. Galop įsikalbėjome. Jis patarė: „Dažniau sakyk Taip“ Tiesiog šiaip sau, be niekur nieko. Tai ir nutariau pabandyti.

Brajanas nutaisė labai susidomėjusį veidą.