Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Oho.

— Na štai. Pasakiau, — Hana nusišypsojusi atsilošė.

Nežinojau net ką besakyti. Ji susipažino su kažkuo. O, Jėzau...

Ką turėčiau tokiu atveju kalbėti? Be abejo, turėčiau nusišypsoti ir ją pagirti. O, Dieve... Ji prašo mano palaiminimo. Mergina, su kuria praleidau trejus metus, ta pati mergina, kuri mane metė, prašo mano palaiminimo... Tai štai kaip! Pasaulio pabaiga!

Su kuo ji susipažino? Ar jų santykiai toli pažengę? O, ne... Hana jau susižadėjusi... O gal dar ne? O gal ji jau laukiasi vaikelio? Tikriausiai tas vyrukas nuostabus . Gal net baronas ar šiaip koks kilmingasis! Lažinuosi, kad jis milijonierius! Visada sakydavau, kad Hana susiras milijonierių. Prašmatnų vyruką, žarstantį milijonus, gyvenantį pilyje. Tokį, kuris gavęs pasiūlymą pasiilginti penį su Amazing Penis Patch tik nusijuoktų, tarsi tai būtų kvailiausias pasaulyje dalykas. Nekenčiau jo. Bjaurybė.

— Deni, — išgirdau Hanos balsą. — Apie ką galvoji?

Teko grįžti į realybę.

— Paprasčiausiai svarsčiau, ar tas laimingasis kilmingas. Gal baronas?

Hana nusišypsojo.

— Ne, ne baronas.

Gal atrodo keistai, tačiau man kaip akmuo nuo širdies nusirito.

— Tačiau jis man patinka. Šiek tiek primena tave. Tik mažiau... dirba.

— Aaaa... štai kaip...

— Suprantu, suprantu. Tavęs tai nejaudina... Žinoma.

Taip ir buvo. Nė kiek nenorėjau apie tai kalbėtis. Iš tiesų — kuo daugiau Hana pasakojo apie jį, tuo mažiau jaudinausi. Juk ką tik pradėjau laikytis naujos gyvenimo filosofijos ir viskam sakyti Taip, o tai, ką sako Hana, yra vienas puikiausių dalykų, koks tik galėjo nutikti. Tai labai reikšminga. Tai ne šiaip sau. Metas baigti visa, kas sena, ir pradėti naują gyvenimo etapą.

— Deni? Tu beveik nekalbi, — Hana atrodė susirūpinusi. — Tu neprieštarauji, kad susitikinėčiau su kitu vaikinu?

Jau ketinau papurtyti galvą ir nusišypsojęs pasakyti jai, kad tai pats geriausias dalykas pasaulyje. „Pirmyn, užkariauk to vyruko širdį...“ — norėjau pasakyti, bet...

Bet staiga suvokiau, kaip ji uždavė klausimą, ir net pilvą susuko iš susijaudinimo.

— Ko klausei? — pabandžiau laimėti šiek tiek laiko, bet jau buvo vėlu.

— Klausiau, ar neprieštarausi, jei imsiu su kuo nors susitikinėti.

Hana meiliai nusišypsojo, tačiau šypsena greitai išblėso.

— Taip.

Mergina prisimerkė.

— Kas taip?

— Taip tam, ką tu ką tik pasakei.

— Taip, prieštarauji, ar taip, neprieštarauji?

Truputį išsigandęs susimąsčiau.

— Taip.

Hana net išsižiojo.

— Taip, tu prieštarauji? Tu nenori, kad aš turėčiau naują vaikiną?

O, Dieve, pati prisiprašė...

— Taip.

Tapo visiškai aišku, kad šitaip sakydamas elgiuosi kvailai. O tai, jog Hana vis kartojo tą patį klausimą, o aš vis kaip papūga sakiau Taip, reikalo nė kiek nepataisė.

Mergina atrodė sutrikusi. Visiškai pasimetusi.

— Pribloškei mane, — sumurmėjo, tik patvirtindama mano nuogąstavimus.

— Supranti, tiktai bandau žiūrėti į viską teigiamai, — mėginau teisintis.

— Bet tavo žodžiuose nieko teigiamo! Tu viską atmeti! Visiškai paneigi! Kaip gali šitaip sakyti? Kaip gali prieštarauti mano naujai draugystei? Juk aš taip ramiai priėmiau tavo santykius su Liza!

— Matai... tai priklauso nuo to, kaip tu manęs paklausei... Jei būtumei paklaususi: „Ar pritari tam, kad imčiau susitikinėti su tuo vaikinu?“, tuomet tikrų tikriausiai būčiau atsakęs Taip ...

— Ak, tai, vadinasi, turiu prašyti tavo malonės, taip? Nagi, nagi... Čia kas? Valdžios demonstravimas? Turiu gauti tavo leidimą prieš pradėdama susitikinėti? Ar tu tai norėjai pasakyti, Deni?

— Hana, prašau baigti klausinėti...

— Man nereikia tavo leidimo niekam! Įsikalk tai į makaulę! Supratai?

O, valio! Aš išgelbėtas!

— Taip! Taip, suprantu!

— Ir tu pritari?

— Taip, visiškai pritariu!

— Gerai. Tada klausiu dar kartą, — šiek tiek nusiramino Hana, — ar prieštarauji, kad susitikinėčiau su tuo vyruku?

Giliai įkvėpiau...

— Taip.

Būsiu atviras. Susitikimas su Hana praėjo ne visai taip sklandžiai, kaip tikėjausi. Įsivaizdavau, kad pagyvenę skautai, jei tik tokie būtų, pareikalautų atiduoti prieš tai užsitarnautą ženkliuką. Vis dėlto be jokių abejonių būčiau laimėjęs pirmąją vietą, jei tik kas būtų sugalvojęs įsteigti apdovanojimą už Labiausiai supykdytą Britanijos merginą.

Pradėjau svarstyti, ar tik nederėtų peržiūrėti veiksmų plano, nes ėmė atrodyti, kad į visus klausimus atsakinėdamas Taip tik prisivirsiu košės. Ir dar — suvokiau, kad niekam nepasakodamas apie tai, ką sumaniau, taip pat pridarysiu bėdų — gal ne tokių didelių, kaip pasakęs tai, ko nereikėtų, bet vis dėlto...

Pajutau, kad visai neblogai būtų ko nors išgerti.

Paskambinau Vegui.

— Klausyk, ką manai, jei susitiktume anksčiau?

— Kada? — paklausė draugas.

— Valanda anksčiau, gerai?

— Gerai. Iki. Susitinkame ten pat.

— Tai ką, — pareiškė Vegas dunkstelėdamas bokalu į stalą, — vėluoji?

— Atsiprašau, — šiek tiek uždususiu balsu išlemenau sėsdamasis.

Į susitikimą su Vegu pavėlavau dvidešimt minučių, nes vos išlipusį iš metro traukinio mane pakalbino ant laiptelių sėdėjęs vyras. Jis paprašė paaukoti kelis pinigėlius, jei tik turiu kišenėje besivoliojančių smulkių. Pasakęs Taip, atidaviau vargetai visus smulkius. Praėjus vos penkioms minutėms, pinigų paprašė dar vienas seniokas. Visus variokus buvau atidavęs anam pirmajam, tad turėjau eiti iki bankomato, išsiimti truputį grynųjų, paskui parduotuvėje ką nors nusipirkti, kad gavęs grąžos, kurią galėčiau pavadinti smulkiais, atiduočiau ją tam antram elgetai. Kai jau atsikračiau šio reikalo, vėl kaktomuša susidūriau su pirmuoju sutiktu vyriškiu, o tas, nepažinęs manęs, paprašė paaukoti keletą pinigėlių.

Vegas dėbtelėjo į mane.

— Kodėl tiesiog nepasakei Ne?

Geras klausimas. Pabandžiau pakeisti temą.

— Gražus kaklaraištis.

— Deni, aš be kaklaraiščio...

Įsitvyrojo nemaloni tyla.

— Tai ar tu man užsakei alaus? — paklausiau.

— Taip, — pasakė Vegas. — Bet aš jį jau išgėriau.

— Oho...

— Dabar tavo eilė užsakyti.

— Gerai.

Nuėjau alaus.

Sėdėdami Horse and Groom aludės kampe mudu su Vegu tyliai gurkšnojome alų. Su šiuo vyruku mudu artimai draugavome — abiem patiko stalo futbolas ir intelektualūs pokalbiai. Sutikau Vegą prieš keletą metų pažįstamų vestuvėse, ir nuo tada tapome neperskiriamais draugais. Šį bei tą jau buvome spėję aptarti. Pirmiausia, žinoma, besiskleidžiančią Vego muzikinę karjerą. Draugas ketino išvykti į Vokietiją — ten turėjo atlikti kažin kokius techniškai sudėtingus įrašus su vaikinų grupe Busted . Iš tos pačios šalies buvo ką tik ir sugrįžęs — koncertavo su grupe Right Said Fred (tiktai dėl neaiškių priežasčių vis pamiršdavo žmonėms apie tai užsiminti). Be to dar pasidalijome keliomis keistomis mintimis apie gyvenimą. Pirmiausia Vegas įrodinėjo tikįs, kad jo šukuosena — mullet, arba tiesiog ežiukas su uodega — vieną dieną bus laikoma stiliaus viršūne, jam tereikia išlaukti. Kitas dalykas: pasirodė, kad mano draugas kuo nuoširdžiausiai tiki, jog vieną dieną vyrai taip pat sėkmingai gimdys vaikus, nors ir dabartinė vaikų atėjimo į pasaulį schema veikia kuo puikiausiai. Ne, tikriausiai mėginti pasakoti Vegui apie problemas su Hana nebuvo labai tinkamas pasirinkimas...