Дэнни Уоллес: Jis sako Taip!

Šypsojausi. Išsišiepęs nuo ausies iki ausies žengiau per buto duris, užsikaičiau virdulį vandens ir pasiėmiau puodelį. Jei būčiau nors kiek moteriškesnis vyras, drįstu teigti, būčiau dar šokęs apsitvarkyti. Vis dėlto įtariu, kad esu moteriškas proto ribose . Sprendžiu iš to, jog pirmiausiai užsikaičiau vandens. Tikras vyras būtų pirmiausia paėmęs puodelį.

Blaškiausi po virtuvę dar ir dar kartą mintyse perkratydamas šio vakaro įvykius ir staiga, visai prieš pat spragtelint virdulio jungikliui, supratau.

Pamačiau.

Ne, ne aplinkui mane esančius daiktus...

Pamačiau, ką dariau ne taip.

Ir kaip galėčiau tą pakeisti.

Pamačiau, koks iš tiesų turėtų būti mano gyvenimas.

Jutau, kad pokyčiai čia pat. Vis dėlto kartais, norėdami pažvelgti į ateitį, turime atsisukti atgal. Taigi pasiėmiau dienoraštį. Nepaisant to, jog tikėjausi rasiąs tenai atsakymus, peržvelgęs dienoraštį stipriai susijaudinau.

Nieko. Neradau jame ničnieko.

Absoliučiai.

Nieko, išskyrus praleistas progas. Tuščia vieta. Išbraukti iš gyvenimo įvykiai, vietos, kuriose nebuvau, žodžiai, kurių nepasakiau arba jei ir pasakiau, tai tik norėdamas išsisukti. Vieni išsisukinėjimai. Melo pievos ir laukai.

Praleidau gimtadienius. Praleidau pasisėdėjimus lauke. Praleidau įvairiausius vakarėlius. Praleidau pietus su draugais. Praleidau vakarus aludėse ir net Tomo bernvakarį. Dieve, Tomo bernvakaris! Lažinuosi, kad šio vakarėlio pokštai bus įtraukti į tautosaką. Nė neabejoju, kad susirinkę draugeliai mėlynai nudažė Tomui kiaušius ir antrankiais prirakino jį vagone restorane. Staiga užsimaniau iškrėsti panašią kvailystę. Užsimaniau mėlyna spalva dažyti vyrams kiaušius, o paskui prirakinti juos vagone restorane!

Ir ne tik tai... Užsimaniau daryti visus tuos dalykus, kuriuos praleidau. Nenumaldomai užsinorėjau atsukti laikrodį atgal ir garsiai sušukti Taip viskam, ką anksčiau murmėdamas atmečiau. Ne tik svarbiems pobūviams ar įsimintinoms datoms, ar įspūdingiems vakarėliams... bet ir smulkmenoms. Paprastiems kasdieniams dalykams. Būtent šiokiadienių džiaugsmams, kurie kartais reiškia tiek daug.

Vis varčiau ir varčiau dienoraštį. Hana buvo teisi. Janas taip pat. Visi buvo teisūs, išskyrus mane. Versdamas puslapius ir peržvelgdamas praslinkusius mėnesius, su siaubu suvokiau, kad didžiausias džiaugsmas buvo apėmęs tada, kai nuėjau į parduotuvę PC World nusipirkti naujos spausdintuvo kasetės. Staiga suvokiau, kad šito žmogui tikrai neužtenka. Na, gal labai pasistengęs galėčiau iš to įvykio suskelti kokį anekdotą, bet kažin ar jis būtų vertas ateity papasakoti vaikaičiams.

Palaukite, kokiems vaikaičiams? Man jau dvidešimt šešeri, o apie jokius vaikaičius dar nė menkiausios užuominos. Tai kam seksiu pasakas ir porinsiu istorijas apie nereikšmingus nuotykius parduotuvėje PC World? Tuomet galvojau, kad tokiomis spausdintuvų kasetėmis nebeprekiaujama, o galų gale pasirodė, kad man reikalingą kasetę dar galima gauti.

Ir iš kur aš imsiu vaikaičių? Kas man juos pagimdys? Na, suprantu, kad mano vaikai. Bet iš kur aš gausiu vaikų? Gali būti, kad jau pražiopsojau savo svajonių moterį. Gali būti, kad visą tą laiką, kol kiurksojau namuose, toji moteris laukė manęs, o paskui jai paprasčiausiai nusibodo ir patraukė kitur. Gal būtent tą naktį, kai vaikinai mėlynai dažė Tomio kiaušius, mano moteris dirbo vagone restorane. Nes jos tikrai nebuvo parduotuvėje PC World!

Pakili nuotaika pavirto baime. Kas gali žinoti, ką iš tiesų praleidau gyvenime? Dabar niekada nebesužinosiu, kas galėjo nutikti, ką galėjau sutikti, ką galėjau nuveikti, kuo visa tegalėjo baigtis ir kaip galėjo susiklostyti mano gyvenimas. Ir dar draugai... Kiek draugų netekau? Kiek žmonių jau priprato prie minties, kad niekur nebesirodau ir paprasčiausiai pamiršo mane?

Niršau ant savęs. Vėjais paleidau pusę gyvenimo metų. Pusės metų nebėra . Tarsi būčiau išmetęs. Išmainiau gyvenimą į skrudintą duoną ir drybsojimą priešais televizoriaus ekraną. Viskas, kas vyko — ar veikiau jau nevyko — tame ekrane, numirguliavo blausiomis juodai, baltai, mėlynai raudonomis švieselėmis ir... išnyko. Kiekvienas atsisakymas dalyvauti dabar atrodė tarsi smūgis per veidą.

Turėjau išsikapanoti iš duobės, kurioje atsidūriau. Turėjau vėl imti gyventi, o ne tuščiai stumti dienas.

Visiškai akivaizdu, kaip tai padaryti.

Dažniau sakyk Taip.

Taip, imsiu dažniau sakyti Taip. Sakydamas Taip , išsikapstysiu iš rutinos. Vėl įžiebsiu gyvenimo meilę. Susigrąžinsiu buvusią energiją. Vėl atrasiu save, tą, kuris truputėlį apmirė tądien, kai buvo paliktas. Man tereikia nedidelio postūmio. Reikia vėl linksmintis. Pradėti gyventi visiškai kitaip. Galiu žiūrėti į gyvenimą kaip į eksperimentą. Savo paties elgesio tyrimą. Galimybių, sėkmės paieškas ir teigiamo požiūrio ugdymąsi.

Tai rimta. Tai žymiai rimčiau nei tie pakvailiojimai, kuriuos Hana vadino „kvailų berniūkščių žaidimais“, nes dabar... dabar aš kaip tik mokausi naujo gyvenimo būdo.

Mintys vijo viena kitą. Tikrai, sakydamas Taip , galiu sulaukti sėkmės. Bet kaip to pasiekti? Kaip pradėti dažniau sakyti Taip?

Nusprendžiau, kad problemą reikia spręsti greitai ir efektyviai. Jei būtų likusi tik viena gyvenimo diena, tai reikštų, jog turiu priimti viską, ką ji man pasiūlytų. Dalyvauti visur, kas tik vyktų, eiti su visais, kas tik pakviestų, leisti gyvenimui visiškai įsukti mane į įvykių verpetą. Visas dvidešimt keturias valandas nugyventi viskam sakant Taip. Leisti pasitaikiusioms progoms ištraukti mane iš užklupusios krizės.

Ėmiau ruoštis miegoti.

Viena diena. Taip. Diena. Diena, skirta nepaliaujamai sutikti su viskuo. Kas bloga gali nutikti? Vieną dieną sakyti Taip. Taip , bet kam, kas tik vyktų. Bet kam, ir viskam.

Vieną dieną būsiu Taip žmogumi.

Taip.

— Laba diena. Norėčiau kalbėti su ponu Volisu.

— Taip!

— Sveiki, pone Volisai. Skambinu iš Londono firmos Mark 1. Mes stikliname langus. Gal turėtumėte minutėlę pasikalbėti apie tai?

— Taip!

— Ar galvojote apie savo namo ar buto langus?

— Taip!

— Ar anksčiau atidėliojote dvigubų langų užsakymą, nes atbaidydavo aukštos kainos?

— Taip!

— Norėčiau paklausti, ar jus domintų galimybė sužinoti, kiek kainuotų jūsų būsto langų sandarinimas? Paskaičiuotume visiškai nemokamai.

— Taip!

— Labai gerai... Na, ką gi, galėtume pas jus atsiųsti mūsų firmos atstovą. Ar yra koks dienos metas, kuris būtų jums patogesnis?

— Taip!

— Chmmmm... ir koks tai laikas?

— O kada būtų patogiau jums?

— Gerai. Kaip antradienis? Ar būsite laisvas, pone Volisai?

— Taip. Antradienis. Taip.

— Antrą popiet?

— Taip.

— Gerai, luktelėkite, tuojau užsirašysiu... antradienis... an...

— Chmmm... Manau, turėčiau jus perspėti, kad aš jau pasikeičiau langus.

— Jūs... atleiskite nesupratau, ką jūs padarėte?

— Noriu pasakyti, kad visi mano buto langai pakeisti — jie jau dvigubi ir sandarūs.

— Gerai... atsiprašau... gal aš tada nebe...

— Noriu pasakyti, kad nepaisant to, jog mano buto langai naujutėliai, jūs neturėtumėte atmesti progos apsilankyti pas mane. Žinote, kad gyvenime reikia priimti visus iššūkius? Patys geriausi dalykai nutinka tada, kai sakome Taip . Būtent tai man pasakė toks vyrukas autobuse. Dabar tą puikiai suprantu.