Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Gerai, bet nesuprantu... kodėl jūs norėjote, kad paskaičiuotume kainą?

— Kaip sakote?

— Kodėl jūs norėjote, kad paskaičiuotume langų keitimo kainą, jeigu jūsų buto langai naujutėliai?

— Na, jūs paklausėte ir...

— Žinote, man atrodo, kad veltui švaistome laiką, pone Volisai...

— Aš tik pagalvojau, kad būtų visai šaunu. Galbūt atvažiavę įvertintumėte mano buto langų kokybę. Galėtume išgerti arbatos. O kainas, jei tik norite, galima paskaičiuoti.

— Manyčiau, metas baigti pokalbį, pone Volisai.

— Taip.

Štai taip prasidėjo mano eksperimentas su Taip . Nevykęs pokalbis telefonu su vadybininku, išsigandusiu mano troškimo padiskutuoti apie langų sandarinimą ir keitimą.

Pabudęs vos prieš kelias minutes, vypsodamas gulėjau lovoje, o galvoje dūzgė ir sukosi mintys. Ką daryti? Kur eiti? Nuo ko ir kaip turėčiau pradėti?

Bet juk ne man spręsti. Ne mes čia šeimininkai. Reikia stebėti, kas toliau bus. Turiu atsiduoti įvykių tėkmei. Atsikėlęs įsijungiau kompiuterį, tikėdamasis, kad šis mane užvers pasiūlymais, kuriuos dar vakar nemąstydamas atmetinėjau. Pašto dėžutėje radau kelis elektroninius laiškus. Peržvelgiau.

Vienas laiškas — nuo Hanos. Klausia, ar galėtume susitikti pasikalbėti. Taip.

Kitas — nuo mano gero draugo Vego. Gal norėčiau kada nors pasėdėti prie alaus bokalo? Taip.

Dar vienas laiškas. Siuntėjas nežinomas. Ar norėčiau pasididinti penį?

Taip... palaukite... Kas čia dabar?

Ar pageidautumėte didesnio penio? Naujoji Penis Patch Technology penio didinimo įranga tūkstančiams vyrų gali...

Oi, čiagi spamas , šiukšlė. Ačiū Dievui. Geriau jau elektroninė šiukšlė, nei toks pasiūlymas iš buvusios merginos. Pelės žymeklis grėsmingai kabojo virš mygtuko Ištrinti: praeityje gauti tūkstančiai tokių laiškų suformavo įprotį, bet staiga supratau, kad tai jau būtų neteisinga. Nebe tas žaidimas. Nebe tas požiūris.

Taigi ir šiam pasiūlymui pasakiau Taip. Nusijuokęs paspaudžiau laiške esančią nuorodą, nurodžiau kreditinės kortelės duomenis ir užsisakiau penio didinimo įrangą Amazing Penis Patch. Na, juk nepakenks? Nebent neteisingai suprasčiau instrukcijas.

Pripylęs virdulį vandens ėmiau žvalgytis po spintelę — gal rasiu ką užkąsti. Radau nedidelę dėžutę šokoladinių javainių. Buvau juos jau pamiršęs, tad labai apsidžiaugiau.

Tikėdamasis, kad vos prieš penkias minutes parašęs Hanai ir Vegui jau rasiu jų atsakymus ir pasiūlymus, kur bei kada susitikti, grįžau prie kompiuterio. Naujų laiškų nebuvo. Nusprendžiau imtis reikalo pats. Sėdęs prie kompiuterio ėmiau kurti laišką. Baigęs išsiunčiau jo kopijas visiems, kuriuos jaučiausi apleidęs, atstūmęs. Visiems, kuriems sakiau Ne ir kurių jau senokai nemačiau.

Štai ką parašiau:

Kam: Draugams

Nuo: Denis

Tema: Aš, jūs ir mes

Sveiki visi!

Paklausykite, ką pasakysiu. Tai per daug užsitęsė. Aš kaltas, tad labai atsiprašau. Tačiau aš pasikeičiau. Daugiau nebebūsiu toks kaip anksčiau. Taigi jei vis dar norite susitikti... praneškite apie tai.

Jūsų draugas (tikiuosi)

Denis

Jutau keistą palengvėjimą — tarsi atlikęs išpažintį. Bet vis dar negalėjau nurimti. Paskambinau Hanai.

— Sveika, Hana. Čia Denis.

— Sveikas, Deni. Gavai mano laišką?

— Taip. Ir, beje, labai mielai susitikčiau su tavimi paplepėti.

— Gerai... galėtume išgerti kavos kur nors mieste. Šiandien?

— Taip.

— Apie ketvirtą?

— Puiku.

— Lauksiu tavęs prie Kovent Gardeno metro stoties. Tinka?

— Taip, kuo puikiausiai. Susitiksime ten.

Puikumėlis! Buvo visiškai nesunku! Ką tik sėkmingai susitariau pasimatyti su buvusia mergina. Jei egzistuotų toks dalykas kaip pagyvenusių skautų organizacija, tai tikriausiai būčiau gavęs ženkliuką.

Paskui paskambinau Vegui.

— Vegas! Veglas! Vegamamas!

Gaila, bet ne aš taip pasakiau. Šitaip kartais atsiliepia į telefoninius skambučius pats Vegas.

— Ei, Vegai... gavau tavo laišką. Tikrai būtų smagu kada išlenkti bokaliuką alaus. Kada ir kur norėtumei?

— O, geras... o jeigu taip... šiandien?

— Taip.

O, kad tik nepapulčiau. Pradėjau suvokti, kad aklai viskam sakydamas Taip , galiu prisidaryti bėdos. Kažin, ką turėčiau daryti, jei Vegas pasiūlytų susitikti ketvirtą popiet Kovent Gardeno stotelėje?

— Ką manai, jei susitiktume apie septintą Horse and Groom aludėje?

Ačiū Dievui, Vegas šaunus vyras.

— Sutarta, — pasakiau.

Viskas sekėsi labai gerai. Tikrai, labai gerai.

Dienos planai aiškūs, tad ramiausiai patraukiau į parduotuvėlę ant gatvės kampo nusipirkti pieno ir vieną kitą laikraštį. Beveik buvau pradėjęs jaustis nauju žmogumi. Gal būtent todėl nusipirkau visą stiklainį natūralaus jogurto ir šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Mane apėmė tas pats jausmas, kurio genamas susimąstydavau, kad reikėtų pradėti treniruotis sporto salėje, įsigyti šunį, kurį vedžiočiau pasivaikščioti, ir iš viso imtis visų tų dalykų, kuriuos daro vaikinai iš katalogų. Jau kuris laikas toks jausmas buvo mane apleidęs.

Grįžęs namo užsiplikiau arbatos ir prisėdau paskaityti laikraščio. Pažvelgiau į laikrodį. Vidurdienis. Teliko keturios valandžiukės, kol turėsiu išeiti. Galiu atsipūsti.

Bėda ta, kad atsipūsti visiškai nenorėjau. Norėjau veiksmo. Norėjau kuo daugiau sakyti Taip . Bet dar viskas prieš akis.

Pradėjau vartyti Guardian , bet tik erzinau pats save. Teko pasiimti kitą laikraštį — Sun. Labai norėčiau priklausyti tipui tų žmonių, kurie pirmiausiai perskaito Guardian , o tik tada imasi Sun , tačiau net vaikystėje pirmiausiai sušlamšdavau šokoladinius putėsius ir tik tada imdavausi kokio sveikesnio maisto.

Labai smagiai perskaičiau straipsnelį apie jaunuolį iš Škotijos, kuris per audrą bandė paleisti aitvarą ir vos ne kilometrą skrido, pakeltas vėjo gūsio. Atvertęs kitą puslapį, viršuje pamačiau nediduką skelbimą:

AR ESATE KĄ NORS IŠRADĘS?

Net nušvitau. Ne, kaip bežiūrėsi, nesu nieko išradęs. Visiškai nieko. Tačiau šis mažutėlis skelbimas atveria puikias galimybes. Tai proga pabandyti šį tą naujo. Galiu ką nors išrasti! Galbūt kaip tik dėl šito ir gyvenu šioje žemėje! Aš — išradėjas!

Išsiplėšiau skelbimą ir dar kartą perskaičiau. Skelbimą įdėjo Amerikos patentų ir prekės ženklų institutas, siūlantis pagalbą naujai iškeptiems išradėjams, norintiems išleisti kūrinius į gyvenimą. Štai! Tiesiai į dešimtuką! Tereikia paskambinti į institutą ir užsisakyti informacinį paketą. Po penkių minučių, kai šitai jau buvo padaryta ir nebeliko jokių abejonių, kad informacinis paketas keliauja pas mane, galėjau atsipūsti.

Perskaitęs Sun, ėmiausi Guardian , bet nelaimingas laikraštis vėl prigulė ant stalo — nusprendžiau vykti į miestą kiek anksčiau nei planavau.

Pakeliui juk galiu nusipirkti dar vieną laikraštį — Mirror.

Diena buvo saulėta, net pagalvojau, kad miestas visiškai kitoks.

Londonas atrodė toks skaistus ir spalvingas. Ir kelionė pėstute iki metro stoties neprailgo — pro kurtinančiai griaudėjančias metro arkas vingiavau pustuštėmis gatvelėmis, myniau prasikalusiais žolės kuokštais ir spjūvių balutėmis numargintus šaligatvius — atrodė savotiškai gražu.

Užrietęs nosį keliavau iš Lesterio aikštės į Kovent Gardeną — didžiavausi esąs Londono gyventojas. Nuo tos akimirkos, kai uždariau buto duris, dar nepasitaikė jokia proga pasakyti Taip , tačiau viena galimybė kaip tik tykojo už kampo.