Дэнни Уоллес: Jis sako Taip!

— Turėk kantrybės.

— Aaaa, tai jis patarė apsišarvuoti kantrybe?

— Ne, čia aš tau patariu. Tai, ką išgirdau iš jo, buvo daug svarbiau.

— Tai ką gi jis pasakė galų gale?

Pirmiausia pasikeitimus pastebėjo mano draugai. Tai jiems ėmė atrodyti, kad pasikeičiau ir niekur nebesirodau, ne taip, kaip anksčiau. O gal jiems užkliuvo tai, kad daug dažniau ėmiau sakyti Ne.

Žinoma, kartais vis dar pasitaikydavo kokį vakarą praleisti aludėje su draugais, ir nė kiek nesiginčydavau, kad turėtume susitikti dažniau, tik, va, vis neatsirasdavo tinkamo laiko. Vis būdavau per daug pavargęs, ką nors įdomaus rodydavo per televiziją arba paprasčiausiai norėdavau pabūti vienas. Nesigilinau, kodėl taip yra. Be to, manęs tai nė kiek neliūdino — štai kas keisčiausia. Bent jau kurį laiką. Nuliūdau tik tuomet, kai supratau, kaip tai paveikė mano draugystę: draugus apleidau, supykdžiau, nuvyliau, o kai kurių net netekau.

Tačiau tuo metu ničnieko nepastebėjau. Liūdna, bet tenka pripažinti, kad sakyti Ne tapo įpročiu.

— Aha! Taip ir žinojau! — sušuko Janas, grasydamas pirštu, kuris man atrodė truputį per arti mano veido. — Taip ir žinojau, kad visada išsisukinėji!

— Taip. Tikrai gailiuosi.

— Tą vakarą, kai sakei, kad negali niekur eiti, nes laimėjai konkursą susitikti su Lajoneliu Ričių... Tai irgi buvo išsisukinėjimas?

— Taip.

— O kaip tąkart, kai aiškinai, kad pasitempei kojų raiščius?

— Akivaizdi melagystė. Telieka atsiprašyti. Bet daugiau — jokių išsisukinėjimų. Viskas, Janai, aš — kitas žmogus.

— O, Dieve! Deni... tą vakarą, kai priprašiau Haną, kad aplankytų tave, tu vaidinai tokį įsižeidusį, vos tik ji užsiminė, kad nuolat išsisukinėji!

Janas jau buvo rimtai susirūpinęs, kad niekur nebeišlendu iš namų, tad pamėgino griebti jautį už ragų. Vos ne kas antrą dieną mane pasiekdavo koks nors pakvietimas ar pasiūlymas kur nors nueiti ar pasilinksminti. Siuntė man elektroninius laiškus, SMS žinutes, o kartais net išdroždavo kokį piktą pamokslą mano telefono autoatsakiklyje.

— Deni, — išgirsdavau. — Žinau, kad esi namuose. Iš kur galiu žinoti? Ogi visada lindi namie. Nekeli ragelio, nes bijai, kad kur nors pakviesiu. O aš vis tiek imsiu ir pakviesiu. Lauksime aludėje nuo aštuntos vakaro. Labai nekantrauju gauti dar vieną žinutę, kurioje eilinį kartą atsiprašysi, kad negali atvykti ir palinkėsi mums gerai praleisti laiką. Iki...

Kartą išklausęs tokį pranešimą ir didžiai pasipiktinęs nusiunčiau žinutę: MANĘS NĖRA NAMIE. ESU IŠVYKĘS. TIKRAI NEGALIU DALYVAUTI. LABAI GAILA, BET TEKS PASILINKSMINTI BE MANĘS. Ir tik tada, išsiuntęs žinutę Janui, supratau, kad pranešimą išklausiau namų telefono autoatsakiklyje, o tai reiškia tik viena — esu namuose. Dar spėjau paraudonuoti ir gavau žinutę: ŠUNSNUKIS.

O paskui vieną vakarą Janas susitiko Haną ir pasidalijo savo nerimu dėl manęs. Tą penktadienio vakarą, devintą ar dešimtą valandą, ji užgriuvo neperspėjusi ir dar atsitempė butelį vyno.

— Tai kas vyksta? — ranka braukdama nuo sofos kažkokius priskretusius ryžius ir sėsdamasi, tiesiai paklausė manęs Hana.

— Ką turi galvoje?

— Tave. Kas tau darosi?

Kol svarsčiau, ką atsakyti, ji pripylė taures vyno. Tikrai nesupratau, apie ką kalba. Net pasižiūrėjau į veidrodį — gal man išties kas nors nutiko. Gal kas išdažė mano veidą dryžiais ar paslapčia pririšo balionus prie ausų.

— Nieko man neatsitiko.

— Gerai. Manau, kad sakai teisybę.

— Ką?

— Taip, Deni. Tau tikrai nieko nenutiko. Ir negalėjo nutikti... Ar iš viso buvai kur nors iškišęs nosį per pastaruosius šešis mėnesius?

— Buvau... čia, — sumišęs sumurmėjau. — Namuose.

— Būtent. Čia. Namuose. Kur buvai per Stivo gimtadienį?

— Buvau... užsiėmęs, — išlemenau, galvoje karštligiškai rausdamasis — kokį pasiteisinimą tada išsigalvojau. — Turėjau dalyvauti parodoje Moterys ir Karas .

Niekada ir nesigydau, kad moku išsisukinėti.

— Gerai. O kur buvai per Tomo bernvakarį?

— Užsiėmęs. Aš labai užsiėmęs žmogus, Hana. Pasižiūrėk į mane.

Nė pats nežinau, kodėl paprašiau Hanos pasižiūrėti į mane. Kažin, ar atrodžiau labai užsiėmęs. Stypsojau vidury kambario kaip koks stuobrys.

— Ne daugiau užsiėmęs nei tavo draugai. Visi mes dirbame, Deni, bet randame laiko ir kitiems dalykams. Atsiskyrei nuo mūsų, ir tai kelia nerimą. Tu daugiau nebesilinksmini.

— Ką tu! Dar ir kaip gerai leidžiu laiką! Turiu galybę naujų pomėgių!

— Pavyzdžiui, kokių?

Iš paskutiniųjų mėginau surasti atsakymą. Žinoma, juk linksminuosi! Tikrai! Tik dabar taip staiga sunku sugalvoti pavyzdžių. Hana užklupo mane nepasiruošusį, štai ir viskas. Bet juk turi būti kas nors, kas išties džiugina mano širdį.

— Aš mėgstu... skrudintą duoną, — galop pratariau.

— Tu mėgsti skrudintą duoną, — pakartojo Hana. Kilusi iš Norvegijos, mergina visur mėgo tikslumą.

— Taip, bet ne vien tik skrudintą duoną, — ėmiau skubiai gintis. — Yra ir kitų dalykų.

— Ir kokių gi?

Galva įtemptai dirbo. Na, kas man dar įdomu?

— Pramogų parkai.

— Puikumėlis, — šaipėsi Hana. — Tai tu valgei skrudintą duoną ir vaikščiojai po pramogų parkus, ar teisingai supratau?

— Taip.

— Ir taip visus šešis mėnesius?

— Na, taip... Retkarčiais.

— Juk tu negali pakęsti pramogų parkų, — negailestingai rėžė mergina. — Kokiame gi buvai?

— Ką?

— Klausiu, kokiame pramogų parke lankeisi?

Pamaniau, kad dabar jau viskas — užspeitė į kampą. Žvalgiausi po kambarį beviltiškai ieškodamas įkvėpimo.

— Lentynos... nuotykiai.

— Nesupratau?

Atsikrenkščiau.

— Nuotykiai lentynose , rodos, taip vadinamas tas parkas...

— Nuotykiai lentynose?

— Aha...

Hana gurkštelėjo atsinešto vyno. Aš padariau lygiai taip pat. Na, turiu galvoje, paragavau vyno iš savo taurės. Gurkštelėjęs iš jos taurės, būčiau tik dar labiau pabloginęs padėtį.

— Dar kur nors buvai? — galop prabilo mergina. Nė neabejojau, kad ji smaginasi, bandydama prigauti mane. — Ar tik pramogavai lentynose?

— Tai ir tą nesąmoningą parką išsigalvojai! Taip ir žinojau! — murmėjo Janas.

— Žinoma, kad išsigalvojau. Kiek jau tų nuotykių gali tikėtis lentynoje...

— Neradau jokios nuorodos apie tą pramogų parką internete. Hana taip pat žinojo, kad meluoji, supranti?

— Taip, manyčiau, kad tikriausiai suprato.

— O kas nutiko paskui?

— Ar tai dėl mūsų, Deni? — ruošdamasi išeiti, jau koridoriuje paklausė Hana. — Ar tai dėlto, kad mudu išsiskyrėme?

Nežinojau, ką jai atsakyti. Tai visai nieko ir nesakiau.

— Taip atrodo, kad tu ėmei daryti viską, ko kažkada troškau, kad imtumeisi... Tas darbas, paskola, ramus naminis gyvenimas... tikiuosi, nedarai šito... dėl manęs? Ne?

Meiliai nusišypsojau.

— Ne, Hana. Nusiramink.

— Nes, žinai, juk dabar gali daryti visa tai, kas mane anksčiau erzindavo. Gali kada tik panorėjęs parsirasti namo girtas kaip šliurė, gali rengti kiek tik nori kvailų pasisėdėjimų su vaikinais.

— Tai visai ne dėl mūsų, Hana...

— Tikiuosi, supranti, kad vien tai, jog tu pasikeitei, visiškai nereiškia, kad mudu vėl sueisime draugėn?

— Suprantu, — pritariau.

— Netgi tai, kad nusipirkai skysto muilo vonios kambariui, visiškai nekeičia reikalo esmės.

— Suprantu, — tikinau ją.