Дэнни Уоллес: Jis sako Taip!

— Česnakų traiškyne nepataisysi pašlijusių santykių!

— Ar čia norvegiška patarlė?

— Ne, tai užuomina į naują prietaisą tavo virtuvėje.

— Nė neįtariau, kad jis vadinamas česnakų traiškyne. Ir tikrai, niekada negalvojau tuo prietaisu imtis taisyti mūsų santykius. Jei jau atvirai, tai net nežinau, kaip su juo sutraiškyti česnaką.

— Tada viskas gerai, — siekdama durų rankenos pratarė Hana. — Bet paklausyk. Turėtumei labiau pasistengti. Metas tau iškišti nosį iš savo kiauto. Gana išsisukinėti ir atmetinėti visų pakvietimus. Nes kai sakai Ne savo draugui — sakai Ne ir sau.

Sekundėlę pamąsčiau — kur aš tai girdėjau?

— Dosono įlanka 1 ?

— Aha, — pritarė Hana.

— Viso.

— Ate.

— Klausyk, Deni, — prabilo Janas. — Ar negalėtum paprasčiausiai imti ir pasakyti, ką tokio išrėžė tau tas vyrukas autobuse? O gal reikės susitikti dar kartą, kad išgirsčiau tai?

— Gerai jau, gerai. Pasakysiu.

Padėjau bokalą ant stalo ir pažvelgiau Janui į akis.

— Jis patarė dažniau sakyti Taip .

Pakėlęs alaus bokalą prie lūpų, gurkštelėjau alaus. Reikšmingai kilstelėjau antakius, duodamas Janui suprasti, kad jis turėjo nustebti, tačiau kažkodėl tas ramiausiai laukė kažko daugiau. Ech, ta MTV išlepinta jaunoji karta. Niekaip jiems neįtiksi.

— Ir viskas? — aiškiai nusivylęs pagaliau prabilo Janas. — Dažniau sakyti Taip?

— Taip, — šypsodamasis patvirtinau. — Tik tiek.

Tą frazę vyrukas autobuse ištarė taip sklandžiai, tarsi būtų visą gyvenimą vien ją ir kartojęs.

— Dažniau sakyk Taip .

— Dažniau sakyk Taip , — pakartojau. Tik trys žodžiai, o kiek galios juose.

— Nemylintys gyvenimo žmonės visuomet sako Ne, — ištarė bendrakeleivis kiek anksčiau, ir aš nustebęs suklusau. — Tačiau laimingiausi žmonės — tie, kurie supranta, kad geri dalykai atsitinka tik tada, kai leidžiame jiems vykti.

Štai ir viskas.

Štai ir visi žodžiai, apvertę mano gyvenimą aukštyn kojomis. Keli nereikšmingi sakiniai iš visiškai nepažįstamo žmogaus. Iš vyro autobuse. Iš barzdočiaus, jei dar tiksliau. Tie žodžiai prieštaravo viskam, ką laikiau tiesa. Dar iš vaikystės prisimenu vieną pamoką, kurią man įkalė į galvą: „Nesikalbėk su nepažįstamais barzdotais vyrais.“

Prisipažinsiu atvirai: tuo metu jaučiausi labai keistai. Tarsi ką tik pradėjęs mokytis karatė vaikutis šalia savo mokytojo. Rodos, ką tik tingiai šnekučiavomės apie šį bei tą, pasakojome, ką veikėme pastaruoju metu, ir netikėtai tas liesas barzdyla ėmė ir drėbtelėjo tokią filosofinę bombą.

Niekaip negalėjau suprasti, ar tai tik atsitiktinumas, ar tai buvo žodžiai, tikrai skirti specialiai man. O gal paprasčiausiai, kaip sakoma, išėjo iš kalbos mudviem besiplepant, tiesiog nereikšmingos kažkokio vyruko autobuse leptelėtos sapalionės. Gali būti, jog, būdamas kitos nuotaikos, būčiau tik nusijuokęs arba įsikniaubęs į laikraštį ar galų gale mandagiai nekreipęs dėmesio. Tačiau prisiminęs draugų susirūpinimą ir šiaip viską, kas nutiko (ar veikiau jau nenutiko), žodžiams suteikiau ypatingą prasmę.

Dažniau sakyk Taip.

Štai nuo tada ir prasidėjo mano atgimimas.

— Tai pats kvailiausias dalykas, kokį tik kada nors girdėjau, — taip taktiškai, kaip tik mokėjo, pareiškė Janas. — Bala žino koks girtuoklis autobuse laido neaiškias užuominas, o tu dievagojiesi, kad jo žodžiai pakeitė tavo gyvenimą. Nesąmonės. Kodėl gi tada nesiklausai manęs, kai prikaušęs tauziju niekus?

— Todėl, kad tavo girtos šnekos apie vieną ir tą patį — kaip mudu nusiperkame priekabą ir iškeliaujame į Dorsetą.

— Na, žinoma, turėtume taip ir padaryti, tik pats pagalvok, kaip...

— Be to, tas vyrukas nebuvo girtas. Kalbėjomės apie tai, ką veikėme visą savaitę. Jis atrodė labai susidomėjęs mano pasakojimu.

— O ką tu jam papasakojai?

— Na, kad praleidžiu daug laiko namuose. Dykinėju. Anksti einu miegoti.

— Ir čia viskas?

— Beveik.

Taip ir buvo. Manau, kad tas žmogus nė pats neįtarė, kokią didžiulę reikšmę turėjo jo ištarti žodžiai. Aš greičiausiai jau stovėjau ant apsisprendimo slenksčio ir giliai širdyje jau norėjau pokyčių. Jo žodžiai viską tik pagreitino, suveikė tarsi spyris į užpakalį, po kurio sukrutau. Labai norėčiau tikrai žinoti, kad tas vyrukas — šamanas ar šiaip koks svarbus dvasininkas, specialiai pasiųstas, kad padėtų man peržengti gyvenimo slenkstį. Ir vis dėlto, nepaisant mano gerų norų, tenka susitaikyti su faktu, kad greičiausiai tai tik pats paprasčiausias žmogus, kartu važiavęs autobusu. Visai kaip bet kuris kitas vyrukas, šalia kurio kada nors prisėsite jūs. Tiktai plepus. Ir dar išmintingas.

— Man tai nelabai panašu, kad ten buvo Jėzus, — bandė suregzti išvadą Janas. — Nebent tik dėl barzdos.

— Bet niekada ir nesakiau, kad tai Jėzus! — pasipiktinau.

— Na, bet juk ir ne Buda. Tas tai būtų tiktai daug šypsojęsis. O gal dar būtų nusivedęs tave į kokį prašmatnų restoraną. Ech, kuo man patinka Buda: jis žino, kaip gerai praleisti laiką.

— Janai, paklausyk. Tai nebuvo Jėzus. Ir ne Buda. Tik paprasčiausias vyrukas autobuse.

— Tai ko taip rimtai priimi jo žodžius?

— Nes jis kalbėjo tiesą. Beje, ir tu taip pat. Ir Hana. Reikalas tas, kad jūs net nenutuokiate, kokią didžiulę tiesą atvėrėte!

— Tai ką nori pasakyti? Tik tiek, kad ketini dažniau sakyti Taip? Vargu ar tai labai jau svarbus pareiškimas.

— Ketinu sakyti Taip viskam.

— Viskam? Kaip suprasti tą viską?

— Taip ir suprasti. Nuo dabar priimu viską, ką man siūlo gyvenimas. Viskam sakau Taip .

Janas atrodė sumišęs.

— Ir kada pradėsi?

— Čia ir esmė, — pareiškiau baigdamas tuštinti bokalą ir triuškinamai žvelgdamas Janui į akis, — kad jau pradėjau.

1 „Dosono įlanka“ (Daivsons Creek) - jaunimui skirtas televizijos serialas.

2 SKYRIUS

kuriame Danielis vis labiau susižavi

Tai veikė.

O, kaip tai, po galais, veikė.

Dar nenutuokiau, kaip pavadinti, bet suvokiau, kad tai tarsi Dievo Žodis, ir man to visiškai pakako.

Buvo praėję vos dešimt minučių nuo tos akimirkos, kai vyras autobuse pasidalijo su manimi išmintingais žodžiais, o jau pasijutau pakiliai susijaudinęs. Ir dar įkvėptas. Ir dar šiek tiek uždusęs, nes tuomet, kai pasijuntu susijaudinęs ir įkvėptas, imu šuoliais lėkti laiptais ir tik paskui suvokiu, kad gyvenu ketvirtame aukšte ir tokie triukai ne mano nosiai.

Tačiau mano paraudęs veidas ir išrasojusi kakta šįkart visai nesvarbūs. Svarbiausia tai, kad tas vyrukas autobuse užgavo tikrai jautrią stygą. Ne! Dar daugiau. Jis kuo puikiausiai sustatė viską į vietas. Suprantu, kad jums mano žodžiai skamba keistai, ir net įsivaizduoju, kad visa tai gali atrodyti beprasmiška, bet tie trys žodeliai tikrai... paveikė . Paskatino . Suteikė prasmę . Atrodė, tarsi tas vyras žinojo apie mane kažką, ko nė pats nenutuokiau. Labai trikdanti mintis. Gerai, jei išaiškėja, jog tai, ko apie save nežinojote, yra tikrai puikus dalykas. Na, pavyzdžiui, tarsi sužinotumėte esąs matadoras ar išgirstumėte, kad kažkada išlaisvinote vergus, — juk būtumėte dėkingi, jei kas nors pasakytų jums tokią naujieną.

Tai, ką sužinojau iš to vyruko autobuse, buvo toli gražu ne šaunus dalykas. Tai vertė nerimauti. Supratau, kad turiu pasikeisti. Laimei, sutiktasis bendrakeleivis parodė, kaip tą daryti. Suteikė stebuklingą prašviesėjimo akimirką, ir viskas tapo aišku.