Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Dar kiek pavarčiau dienoraštį, panašios mintys vis sukosi galvoje. Linkčiojau pats sau, sužavėtas, koks esu išmintingas... kol staiga pastebėjau vieną, man akis atvėrusį dalyką. Viena Taip seka... tam tikri vienas po kito sekę įvykiai... vertė kai ką įtarti. Ir ta mintis pavirto nuojauta, kuri manęs jau nebeapleido.

Gerai pažįstantys jus žmonės žino jūsų silpnybes.

Bet lengvai nepasidaviau. Dar kartą perskaičiau dienoraštį. Visą — nuo pradžių iki galo. Sekiau — su kuo susitikinėjau ir kada, kas nutiko prieš susitikimą ir po jo. Kuo toliau, tuo labiau buvo sunku tvardytis — nervinausi. Nebūčiau galėjęs tikslai pasakyti, kodėl, bet nemaloni savijauta kilo dėl pamažu mane užvaldžiusios minties, verčiančios kai ką įtarti...

Tai buvo labai nemaloni mintis. Nuo jos šiurpo oda, ir širdis imdavo plakti greičiau. Bandžiau tą mintį nustumti į šoną, ramindamasis, kad tai negali būti tiesa, kad tai neįmanoma, kad aš visiškas kvailys...

Tačiau kuo daugiau skaitinėjau dienoraštį, tuo labiau įsitikinau...

Išlipęs iš vonios ėmiau švilpauti. Tikėjausi, kad padės prablaškyti slogias mintis. Ne, nepadėjo.

Staiga panorau kai ką patikrinti. Reikėjo įsitikinti, kad tai tik organizmo paros laiko sutrikimas dėl laiko juostų pokyčio ir beprasidedanti paranoja.

Užsitempiau trumpikes ir marškinėlius ir, nuskubėjęs į svetainę, įsijungiau kompiuterį. Reikėjo patikrinti vieną elektroninį laišką. Tą, kurį buvau gavęs ne per seniausiai nuo Tomo... tame laiške buvo vienas tarp kitko parašytas sakinys. Iki šiol jis man neatrodė keistas, tačiau dabar tikrai privertė nerimauti...

Kol kompiuteris pradėjo veikti, spėjau atsidaryti butelį vyno... Galvoje vis sukosi mintis, kad tai kvaila. Ką darau? Bet reikia patikrinti...

Galop buvau pasiruošęs. Atsidariau pašto dėžutę, susiradau laišką, o ten... tas sakinys...

Koks tavo adresas?

Širdis sustojo. Tai mėšlas. Tomas nežino mano adreso. Jis nežino mano adreso . Jei Tomas nežino mano adreso, kaip Džeisonas taip lengvai jį surado?

O, Dieve, tai tiesa.

Gali būti, jog Džeisonas neturi nieko bendra su visu šiuo reikalu. Vadinasi, yra galimybė, jog...

Čiupau telefoną ir jau ėmiau rinkti numerį... bet paskui apsigalvojęs padėjau.

Juk negaliu imti ir paskambinęs apkaltinti, jog apsimetinėja. Slepiasi po metusiojo iššūkį vardu.

O gal galiu?

Prisipylęs taurę vyno ėmiau žingsniuoti po svetainę... Juk tai kvaila. Visai netikusi mintis. Ne, negali būti. Bet kuo daugiau bandžiau išstumti tą mintį iš galvos, tuo labiau ji man nedavė ramybės.

Gerai pažįstantys jus žmonės žino jūsų silpnybes...

Gal aš paranojikas? Gal išprotėjau? Juk maniausi jau žinąs, kas metė iššūkį? Galvojau, kad tai Džeisonas... žmogus, kuris aiškiai parodė, jog stoja prieš gyvenimą su Taip . Žmogus, kuris mane išdėjo į šuns dienas, privertė pasijusti mažu berniūkščiu, besimėgaujančiu kvailu užsiėmimu. Suaugęs žmogus, sakantis gyvenimui Ne.

Bet... kas, jei... Kas, jei tai ne Džeisonas? Kas, jei tai visai ne nepažįstamas žmogus? Kas, jei tai... draugas? Žinantis, ko ėmiausi, kur gyvenu ir ką veikiu šiame gyvenime?

Galbūt yra būdas tai sužinoti. Na, gal ir ne visai tiksliai sužinoti... bent jau nuraminti įsišėlusias mintis. Žinoma, tai rizikingas žingsnis, bet galiu pabandyti šią galimybę.

Prisėdęs prie kompiuterio nėriau į internetą

Negali būti, jog tai draugas... kepurė... knyga... marškinėliai... kelionės... negali būti draugas...

Nuėjau į tinklalapį hotmail.com.

Ar suveiks? Nejau galėtų?

Prisijungimo lange suvedžiau elektroninio pašto adresą. Tą, kuris man jau buvo tapęs toks pažįstamas.

metesissuki@hotmail.com

Žemiau esančiame langelyje turėjau įvesti slaptažodį.

Koks tas slaptažodis? Koks galėtų būti metusiojo iššūkį slaptažodis?

Lėtai, abiejų rankų smiliais suvedžiau vieną gerai žinomą devynių raidžių žodį. Dar kartą pasižiūrėjau į jį.

Galvoje kirbėjo vienintelė mintis: „Kad tik suveiktų..?

Pirštą laikiau virš pelės, bet vis delsiau nuspausti.

Pagaliau spustelėjau.

Ekranas pabalo. Kompiuteris sudūzgė. Ir po akimirksnio atsivėrė...

Pašto dėžutė.

Spoksojau nenuleisdamas akių ir vis tiek negalėjau patikėti — žiūriu į pašto dėžutę. Slaptažodis tiko .

Buvo vienas laiškas. Neperskaitytas. Nuo manęs. Kupinas pykčio laiškas, kurį išsiunčiau vos vakar, norėdamas pranešti Džeisonui, kad žaidimas baigtas, ir aš priešinuosi jo užmačioms. Laiško pabaigoje paliepimas nešdintis velniop. Kuo akivaizdžiausiai buvo matyti, kad Džeisonas laiško neskaitė.

Sėdėjau apstulbęs. Slaptažodį atspėjau tik todėl, kad tai buvo man labai gerai žinomas žodis.

Tai reiškė tik viena — metusįjį iššūkį aš taip pat puikiausiai pažįstu.

Ėmė svaigti galva. Čiupęs telefoną paskambinau.

Po aštuoniolikos valandų sustabdžiau automobilį šiek tiek tolėliau nuo kavinės Horse and Groom. Labai norėjau, kad sužviegtų stabdžiai, tačiau Nissan Figaro stabdžių sistema net per daug puikiai apgalvota.

Išlipęs bent jau garsiai trinktelėjau durelėmis.

— Žinai, nestatyčiau čia automobilio, — perspėjo gatvės valytojas. — Čia visur pilna eismo prižiūrėtojų. Nepraeis nė penkios minutės, o būsi gavęs baudą.

Nejaugi? Šiandien neturėjau nuotaikos su jais tąsytis.

Vėl atsidaręs automobilio dureles pasilenkiau ir atplėšęs daiktų dėtuvę ištraukiau nedidelį laminuotą ženklą, kurį pritvirtinau prie priekinio lango.

ASMENINĖS PARAPIJOS DVASININKAS.

Kad juos kur velniai griebtų.

Tai aš pasiūliau, kur mudviem susitikti — norėjau, kad tai įvyktų mano teritorijoje. Metęs man iššūkį, žinoma, dar nesuprato, kad išsiaiškinau, kas jis. Galvoja, kad tai šiaip skambutis pabendrauti paprasčiausią dieną paprasčiausioje vietoje, kaip jau esame darę tūkstančius kartų anksčiau. Iš išorės atrodžiau ramus, tačiau viduje virte viriau.

Prisėdome. Prabilau pirmasis.

— Na, ką gi, smagu vėl susitikti, — pradėjau. Kiek patylėjęs, kad išlaikyčiau įtampą, tarsi tarp kitko pridūriau, — visada malonu matyti tuos, kurie meta man iššūkį.

Stojo tyla. Aš tylėjau tyčia, norėdamas, kad prabiltų tas kažkas, kas dabar sėdėjo tikrai labai susigėdęs.

— Kaip sužinojai, kad tai aš?

Kaip sužinojau? Lygiai taip pat, kaip sužinoma, kad esu Taip žmogus! Nes tie, kurie jus gerai pažįsta, žino jūsų silpnąsias vietas.

Giliai atsikvėpęs pasakiau vienintelį žodį.

— Norvegija.

— Ką?

— N-O-R-V-E-G-I-J-A. Tokia šalis.

Hana suprato.

— Hotmail pašto dėžutėje panaudojai tą patį slaptažodį, kuriuo naudojaisi pastaruosius penkerius metus, — drėbiau negailestingai. — Lygiai taip pat nekeiti ir mobilaus telefono PIN kodo.

Įsivaizduoju, kad perskaičiusi šią knygą, ji tikriausiai jau niekada nebenaudos slaptažodžio „Norvegija“. Tai jos teisė.

Beje, Hanos telefono PIN kodas 4626.

— Ach... aišku. Gerai. Turbūt turėčiau atsiprašyti.

— Taip, po galais, turėtum! Ir kada tu supratai?

Mergina susimąsčiusi barbeno pirštais per stalą.

— Anksti. Na, taip, manau, kad supratau beveik iš pat pradžių. Nors, dievai žino, kiek laiko tu jau iki tol užsiiminėjai tais niekais. Tada, restorane, kai užsisakei žuvies... Tu niekada anksčiau neužsisakinėdavai žuvies. Tu jos nevalgydavai! Sakydavai, kad jos baisios, tos žuvys. Sakydavai, kad juokingai spokso į tave, net tada, kai be galvų. Ir vis dėlto, kai tik padavėjas rekomendavo, tučtuojau pasakei Taip . Tada ir supratau, kad kažkas vyksta.