Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Suprantu, — atsakiau taip, tarsi galvoje jau bręstų pabėgimo planai. Buvau jau baigęs gerti alų ir laukiau, kol Polas pabaigs savąjį. Visai nepageidavau, kad sąskaitą papildytų dar pora bokalų alaus.

— Paskui dar mačiau ją to paties turo metu Norviče. Tąkart susirinko dar didesnė minia...

Gerasis Dieve, padaryk, kad šitai pasibaigtą . Padaryk Taip , kad vėl kalbėtų apie borderterjerus. Arba apie ką nors kita... bet ką...

— ...ir po to koncerto pirmas ėmiau ploti atsistojęs. Jei kada ją sutiktumei vaikštinėjančią BBC, turėtum pasakyti: „Buvau sutikęs vyrą, kuris pirmasis ėmė ploti atsistojęs 1997-aisiais Norviče!“ Įdomu, ką ji pasakytų?

— Būtinai taip ir padarysiu, — pasakiau vartydamas rankose bokalą. Labai tuščią bokalą.

— Taip! Taip ir padaryk! Jai turėtų patikti. Tai va, kaip sakiau kitąmet Sara pradeda koncertinį turą...

Parodžiau abu nykščius iškeltus aukštyn.

— Klausyk, sykį tu jau dirbi BBC, gal galėtum gauti man jos autografą?

Bukai dėbtelėjau į Polą.

— Ką... negali?

— Jei sutikčiau... — abejojau.

— Gali parašyti jai faksu ir paprašyti...

Ko jis norėtų, kad parašyčiau? Brangioji Sara, BBC norėtų jūsų autografo?

— Ar galėtum tai padaryti dėl manęs?

Atsidusau.

— Taip.

Polas pasižiūrėjo į laikrodį.

— Oi, turbūt metas judintis... šįvakar dar einu į kiną.

— Į kiną? — paklausiau su palengvėjimu dėl to, kad pasikeitė pokalbio tema, o gal dėl to, kad nepaisydamas visko, norėjau pratęsti pokalbį. Dabar visai nenorėjau likti vienas.

— Taip, — pasakė Polas. — O, Dieve... Pakviesčiau ir tave, bet kai kas jau turi bilietus. Tai tarsi pasimatymas.

Linktelėjau ir patyliukais pasidžiaugiau, kad baigiasi pasimatymų gadinimo metas.

— Ar ji graži? — pasiteiravau.

— Tikiuosi, — pasakė Polas. — Tai draugės draugė.

Vos neprasižiojau pasakoti jam apie Kristen, bet sustabdžiau save. Vis dar nenoriu apie tai kalbėti. Turint galvoje, kad Liza ketina grįžti į Londoną, tai būtų kažkuria prasme... neteisinga.

— Gerai, sėkmės, — palinkėjau.

— Ačiū. Mano draugas Simonas suorganizavo. Žino, kad negaliu atsispirti raudonplaukėms. Turiu tokią silpnybę. Tai bent, tiesa? Draugai žino silpnąsias vietas.

Džiaugiausi dėl Polo. Ir jaučiausi šiek tiek kaltas. Kodėl taip nenorėjau su juo susitikti? Maniau darąs jam paslaugą, nes šis vyrukas pasirodė vienišas. Bet tik pasižiūrėkite — sėkmingai dirba, turi draugų, kurie juo taip rūpinasi, kad net organizuoja pasimatymus, gyvena aktyvų socialinį gyvenimą. Atmetus tą faktą, kad jis apsėstas minties apie Sarą Braitman, šiaip jau visai neblogas vyrukas. Gyvena tvarkingai. Jei jau iš tiesų, tai jis turėjo pagrindo manyti, kad susitikinėdamas daro paslaugą man. Man, nevykėliui, kuris neturi net apie ką papasakoti. Man, apklijavusiam visą miestą lipdukais, tarsi prašančiais: „Paskambinkite! Esu toks vienišas keistuolis ištroškęs malonių pokalbių su nepažįstamaisiais“.

Polas apsivilko striukę ir atsisveikindamas paspaudė ranką, tuomet išgirdau:

— Vos nepamiršau paklausti... rytoj vakare vėl būsiu mieste. Galėčiau atnešti tau tą kompaktą. Gal norėtum trumpam susitikti? Nereikėtų sėdėti čia vienam...

Pasijutau visiškai apgailėtinai. Akivaizdu — Polas mano, jog esu kažkoks beviltiškas vienišius.

Iškėliau į viršų abu nykščius ir gana dėkingu balsu pasakiau:

Tada ir prasidėjo mano didžioji naktis. Stengiausi paskandinti liūdesį. Nesupraskite neteisingai, paskambinau visiems: Vegui, Janui, Natanui, Jonesiui, Benui ir Rikui. Paskambinau net Kobetui. Bet visi atsisakinėjo. Visi turėjo būti kažkur kitur ir veikti kažką kita. Visi buvo galingi — turėjo teisę pasakyti Ne. Net sugavau save, kad pavydžiu tiems laisvę mylintiems šunsnukiams.

Nuplumpinęs iki metro, sunkiai vilkau kojas laiptais žemyn į Oksfordo stotį. Pavažiavęs kelias stoteles, Holborne turėjau išlipti. Kažkokios problemos metro linijoje. Tarsi sutriko elektros energijos tiekimas. Keleiviams patarė paieškoti kitų būdų grįžti namo arba palaukti, kol atvyks autobusai.

Gana įprasta situacija ir labai priminė vieną nutikimą. Net pagalvojau, kad tai vilties teikiantis ženklas. Juk, galų gale, viskas taip ir prasidėjo. Gal Maitrėja vėl pasirodys. Gal sutiksiu jį autobuse. Gal tai kažką reiškia. Gal viskas nėra beprasmiška...

Gana greitai atvyko autobusai. Nuoširdžiai tikėdamasis kai ką pamatyti, dairiausi aplinkui. Vieną po kito tyrinėjau kitų prislėgtų ir susijaudinusių keleivių veidus, tačiau to, kurio ieškojau, nebuvo matyti. Užlipau laiptais aukštyn, bet jokios naudos. Barzdotų vyrų nebuvo. Nė vieno vyro, atrodančio taip, kaip turėtų atrodyti apšviestasis. Autobuse daug vyrų... bet to vienintelio nėra.

Kelionė buvo ilga, laukė daug stotelių. Kai autobusas važiavo pro Romėnų kelią, visai šalia mano buto, buvau likęs jame visiškai vienas. Vienišas vyrukas viršutiniame aukšte, spoksantis per langą į tamsią naktį.

Prie sankryžos autobusas sulėtino greitį, tad nulipęs žemyn iššokau. Likusį kelią iki namų įveikiau pėsčiomis. Paskutinysis pusvalandis man atvėrė daugelį dalykų. Kartą ir visiems laikams išsiaiškinau, kad esu vienas, ir niekam nerūpiu. Nėra jokio Maitrėjos. Tas vyrukas autobuse buvo tiktai vyrukas autobuse. Viską padariau pats. Nėra jokio didžiojo plano. Už savo veiksmus esu atsakingas tik aš pats.

Stabtelėjęs prie alkoholinių gėrimų parduotuvės, nusipirkau butelį vyno ir patraukiau namo. Šiek tiek pykino, nes supratau, kad šį vakarą teks išsiaiškinti, kiek kainuoja skrydis į Teksasą.

Oi, ir dar parašyti faksą Saros Braitman agentui.

Tą vakarą dar nuėjau į vonią. Ilgai, ilgai gulėjau vandenyje. Nenorėjau išlipti. Kol buvau vonioje, jaučiausi saugus. Šalia nebuvo nei telefono, nei interneto. Jokia galimybė, pasiūlymas ar pakvietimas neįsmuks pro užrakintas duris. Guliu sau šiltame garų kokone... Reikalai tikrai pasikeitė nuo Taip šlovės dienų. Tada turėdavau laiko tik greitai palįsti po dušu. Visada norėjau būti kitapus durų, ieškoti Taip ir stverti pasiūlymus abiem rankomis.

Į vonią pasiėmiau dienoraštį. Norėjau paskaityti, ką man teko išgyventi. Paanalizuoti veiksmus. Suprasti juos. Likus mėnesiui, pasižiūrėti, ar buvo verta šito imtis. Gal tikėjausi, kad dienoraštis įkvėps mane, ir užsimanysiu dar sykį keliauti į kitą pasaulio galą. Tingiai verčiau lapą po lapo — liepa, rugpjūtis, rugsėjis... Svarsčiau — ką apie mano nuotykius pagalvos Janas, kai pasibaigus mėnesiui pateiksiu jam dienoraštį. Kai Naujųjų metų išvakarėse tik mudu — jis ir aš — sėdėsime tame pačiame bare, kuriame papasakojau apie tą vyruką autobuse. Ką Janas pagalvos, kai paaiškinsiu, ką nuveikiau spalio mėnesį... ir ko pasimokiau lapkritį...

Yra dalykų, apie kuriuos jis jau garantuotai žino — apie nutrinamą kortelę, Amsterdamą, nepelnytą paaukštinimą pareigose, apie tai, kaip tapau šviežiai iškeptu pastoriumi ir (nesėkmingai) išradėju. Tačiau dar labai daug ko draugas nežino . Tiek daug patyriau, tiek daug sutikau žmonių ir mačiau įvairiausių vietų. Tiek daug nuveikiau. Pakeičiau kai kuriuos įpročius. Šiek tiek pastangų, kurioms šiaip jau kažin ar būčiau radęs jėgų. Nesvarbu, kad Janas mane gana gerai pažinojo, daugelis tų dalykų turėtų jį nustebinti. Daugelis jų nustebino netgi mane patį. Staiga ėmiau didžiuotis Janu. Jis nuolat mane palaikė. Turėjau draugo petį šalia. Jis galėjo pasinaudoti tuo, ką žinojo apie mane ir duoti tokią pamoką, kad niekada gyvenime nepamirščiau, tačiau nepadarė šito. Jis įžvelgė šio projekto vertę ir prasmę. Spėju, kad Polas užsiminė apie tai: gerai pažįstantys jus žmonės žino jūsų silpnybes. Jie žino jūsų silpnąsias vietas. Tačiau pasitikite jais, žinote, kad nepuls iš pasalų, kad nepasinaudos jumis. Ir jie nedaro šito, nes jūs jiems brangūs. Nepažįstamųjų reikia saugotis. Tokių, kaip Džeisonas. Tokių, kurie, radę silpną vietą imasi jus naikinti be jokios priežasties. Nepažįstamieji — labai blogai. Bet kodėl kai kurie jų tokie blogi?