Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Iš kur ta frazė? Čia posakis ar kažkas panašaus? Gal patarlė?

— Nežinau. Prieš kelis metus padėjau kurti atostogų laidas per BBC2. Filmavome Barselonoje, tada ir sutikau tą vyruką, kuo jis ten vardu Markas ar Marko, na, kažkas panašaus. Tai buvo jo devizas. Viskam Taip! Si a Todo!

— Si a Todo, — pakartojau.

— Taip, — tas vyrukas turėjo nuosavą užkandžių barą, ar kažką tokio. Visas jo gyvenimas paremtas šiuo šūkiu.

— Jis yra... Si žmogus, — pasakiau.

Gal nenugirdęs, Džefas sumišo.

— Kas toks? Koks žmogus?

— Taip žmogus. Po galais, juk tai Taipžmogis!

Negalėjau patikėti. Galvojau, jog esu vienintelis. O ten... kažkur... buvo dar vienas visai toks, kaip aš!

Nusišypsojęs Džefas pritarė:

— Taip, manyčiau taip.

— Kaip tas vyrukas — ar laimingas?

— Laimingiausias, kokį tik kada teko sutikti.

Atsilošęs apsižvalgiau aplinkui. Valytojai buvo pradėję plauti degalinės paslaugų skyriaus grindis. Apkūnus vyriškis dorojo mėsainį. Dirstelėjau į Džefą, o jis, pasidažęs pirštą, baigė laižyti paskutinius pieno koktelio likučius. Papurčiau galvą. Kartais įkvėpimas ateina keisčiausiose vietose. Kartais net paprasti dalykai gali atrodyti stebuklingi.

— Arkada buvai Barselonoje? — laižydamas pirštus paklausė Džefas.

— Ne, niekada, — prisipažinau.

— Tau patiktų. Šiuo metu ten labai puiku.

Robinui priėjus prie staliuko Džefas atsistojo.

— Turėtum ten nuvykti kada nors.

Linktelėjau.

Nes, Taip, tikrai turėčiau.

21 SKYRIUS

kuriame Danielis surandą tokį pat, kaip jis

Važiavau autobusu. Suskambo telefonas.

— Klausau.

— Deni? Sveikas... Tai Garėtas iš Richard & Judy.

— Sveikas, Garėtai!

— Pamaniau, kad reikėtų tave informuoti...

— Gerai, klausau...

— Sulaukėme... gana... neįprastos reakcijos po to, kai pirmadienį išėjo ta laida...

— Neįprastos?

— Taip... sulaukėme... ne... neįprastai didelio skaičiaus skundų.

— Ką? Tikrai?

— Galvojame tik dėl to, kad interviu metu didelę dalį laiko kumščiavai vienuolį.

— Ak, tikrai.

— Kūrėsi?

— Autobuse.

— Paskambink, kai grįši namo. Norėtume pradėti planuoti kitos laidos filmavimą.

— Oi. Ak, gerai, tik namo grįšiu ryt vakare.

— Gerai... tada ir paskambink.

— Būtinai. Taip ir padarysiu. Klausyk, ar galėtum Džefui kai ką pasakyti?

— Žinoma. Ką?

— Pasakyk, kad esu pakeliui į Barseloną.

Praėjo trys dienos nuo to laiko, kai apkumščiavau vienuolį, o jau tiek daug visko nutiko. Sunkiai galėjau patikėti, kad kažkur gyveno panašus į mane — tas, kuris sakė Taip ne kartais, o nuolat. Tai buvo jo gyvenimo būdas. Sprendžiant iš to, ką man pasakojo Džefas, šis vyras nebuvo toks mėgėjas, kaip aš. Jis nesakė Taip tik iki Naujųjų metų, nesakė tik todėl, kad juto, jog reikia ar todėl, kad kitaip negalėjo... jis tai darė, bent jau atrodo, todėl, kad... tiesiog Taip darė. Sakė Taip . Viskam.

Jei Džefas ir nebūtų pasiūlęs nuvykti į Barseloną, vis tiek būčiau netvėręs noru susitikti su tuo vyruku. Taigi dabar, kai jau pasakiau Taip , privalau su juo susitikti. Be to, Džefas man dar davė elektroninio pašto adresą, kuris, jo manymu, galėjo būti kaip tik to žmogaus. Pabandžiau tuo adresu parašyti.

Papasakojau Markui teisybę. Apie tai, kad noriu pasikalbėti apie Si a Todo . Pasakiau, jog žinau esąs visiškai nepažįstamas ir tai, kad rašau, gali atrodyti keistai. Prisipažinau, kad apie jį išgirdau iš vyro, sutikto tik dėl to, kad sakiau Taip ... Pareiškiau, kad jis yra Barselonos Taipžmogis , o aš — Londono... Ir dar tai, kad būtų visai teisinga susitikti ir pasikalbėti.

Vyrukas atrašė tą pačią dieną.

Žinoma, jog atsakė Si!

querido, deni,

šiuo metu esu rivjeroje, Italijoje, ant kalno, didingos gamtos apsuptyje; giedrą dieną iš čia matyti Korsika, o laukiniai šernai cinghiale ateina į sodus ėsti vaisių.

p o dviejų skubių kelionių visai gali būti, jog ketvirtadienį grįšiu į Barseloną — galėtume turėti proteico de gambas su jūros gėrybėmis ir taller detapas, o paskui aplėkti pusę Barselonos.

si a encontrarnos, si ai shockproteico y SI A TODO!!! būtų labai miela su tavimi susitikti... ar galėtum atvykti ketvirtadienį??

s aludos cordiales, me parece atomico ei encuentro, markas

Ketvirtadienis! Ar galiu atvykti ketvirtadienį?

Koks būčiau Taip žmogus, jei pasakyčiau Ne?

Ketvirtadienio rytą riedėjau autobusu į oro uostą ir džiaugiausi.

Viskas suplanuota. Viena naktis Barselonoje — skrydį apmoka gerieji žmonės iš Siemens. Prieš kurį laiką pirkau iš jų naują telefoną, ir dabar išmušė valanda žadėtajai kelionei ten ir atgal į pasirinktą Europos vietą. Negalėjau patikėti savo sėkme. Atrodė, kad Taip pats ieško manęs.

Nežinojau, ko galėčiau tikėtis iš tos kelionės į Barseloną. Ir iš viso nebežinojau, kokias staigmenas man ruošia gyvenimas. Nuvykęs į oro uostą, sėdau į lėktuvą ir išskridau į svetimą šalį.

Kaip ir buvome sutarę, stovėjau Plaza Del Juano aikštėje ir laukiau Marko. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip jis atrodo, ką mudu šiąnakt veiksime, ko iš viso tikėtis. Nežinojau, kiek Markui metų, kaip jis mėgsta rengtis — tiktai vardą ir tai, kad dirba viešųjų ryšių sektoriuje. Nežinojau, kaip Markas atrodo. Ar mudu turėsime ką nors bendra, išskyrus nusiteikimą sakyti Taip . Tačiau dabar buvo vėlu dėl to nerimauti. Dairiausi aplinkui... susigrūdęs į kišenes rankas senis su skrybėle. Spėjau, kad tai galėtų būti Markas. O tenai — pagyvenęs vyriškis įsikandęs pypkę. Gal. Tačiau neatrodė, kad kuris nors jų būtų ko nors laukęs. Nė vienas jų nelaukė manęs.

Praėjo dar penkios minutės. Paskui dar penkios.

O paskui, prašvilpęs pašėlusiu greičiu, kitoje aikštės pusėje sustojo taksi automobilis. Gražus, įdegęs, gal kokių trisdešimties metų vyriškis, vilkintis marškinėlius ir švarką iššoko iš automobilio ir per atvirą langą pamojavo vairuotojui, o paskui dar pasilenkęs apkabino jį. Atsisveikindamas pamojavo ir apsižvalgė po aikštę. Kažko ieškojo... Ieškojo manęs.

Tai buvo Markas.

— Eime, pirmiausia aplankysime mano draugą, — pareiškė Markas, — o po to visu greičiu po Barseloną! Atomico , Deni, — eime, pasuksime štai čia...

Markas vedė mane nuošaliomis, siauromis ir tamsiomis gotiško senamiesčio gatvelėmis, o pats tiesiog spinduliavo draugiškumu, kaip koks energijos kamuolys. Dar ir švilpavo. Ne šiaip sau švilpiniavo, o tarsi... čiulbėjo . Taip čiulba maži nerūpestingi paukšteliai — švilptelėjimas trunka vos sekundę ar dvi. Negirdėjau šitaip švilpaujant jokio žmogaus. Sucirpdavo gana dažnai. Pasako kelis sakinius ir čirpteli, arba pasukame už kampo, ir... trumpas, skardus čirpt. Garsas visai malonus, tik gal ne tas, kurio paprastai tikėtumėtės.

— Eime, čia jau nelabai toli... čirpt ... draugas bus parduotuvėje...

Iš visų jėgų stengiausi spėti su Marku... jis ėjo tikrai greitai, žingsniavo skersgatviais ir gatvelėmis, skubėjo tarsi genamas minties, kad nesuspėsime padaryti visko, kas šį vakarą mūsų laukia.