Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Apie borderterjerus kalbama labai daug nesąmonių, — pasakė Polas.

Čia ir nutrauksiu pasakojimą. Borderterjerai turbūt ir buvo viskas, apie ką mes su Polu tą vakarą pasikalbėjome... na, bent jau tikrai viskas, apie ką kalbėjo Polas. Frazė „maloniai pasikalbėkime“, tikiuosi ir jūs sutiksite, reiškia tai, kad du žmonės keičiasi nuomonėmis ir požiūriu... Polas aiškiai suprato kitaip. Jis turbūt pagalvojo, kad susitikome dėl kažkokio reikalo, apie kurį tik vienas iš mūsų turime išlieti nuomonę ilgiausiu monologu. Jo monologas vis tęsėsi ir tęsėsi, ir dar tęsėsi.

— Pirmas dalykas, ką žmonės kalba apie borderterjerus, — ėmėsi dėstyti Polas, jau iš pat pradžių išgąsdinęs mane, nes supratau, kad laukia ilgas sąrašas, — tai, kad šie šunys nesišeria. Na, tai jau visiška nesąmonė. Jie šeriasi, ir kai kurie gana stipriai. Priešingai, nei teigia visuotinai paplitusi nuomonė, tai nėra nesišeriančių šunų veislė.

— Gerai, — pasakiau, — supratau.

Tačiau Polas aiškiai dar nebuvo baigęs. Dūręs pirštu aukštyn, dėstė toliau.

— Be to, tai jau antra, žmonės sako: „borderterjerus labai lengva dresuoti“. Na, priklauso nuo to, ką sutarsime laikyti lengvai dresuojamais šunimis.

Mano pašnekovas nusijuokė, tarsi tai būtų juokingiausia ir dažniausiai pasitaikanti klaida, kokią tik gali padaryti nepatyręs bordeterjerų augintojas. Nusijuokė ir pasakojo toliau.

— Žinai, ką turiu galvoje, Deni? Kaip apibūdinama lengva dresūra?

— Na, — ėmiau svarstyti, — tikriausiai yra daug kintamųjų.

— Būtent, labai tiksliai pasakei, Deni. Yra daug kintamųjų Posakis „yra labai daug kintamųjų“ — pats geriausias, norint palaikyti pokalbį, ypač, kai nė velnio nenurauki, apie ką kalbama. Sakykime, kad tai mano dovana jums.

— Tai va, trečia: borderterjerai gerai elgiasi su mažais vaikais. Na, tam tikra prasme tai tiesa. Bet, Deni... jokio šuns niekada negalima palikti su vaiku be priežiūros. Tikrai ne.

— Tikrai.

— Ir žinai kodėl?

Jau buvau pamiršęs net savo vardą.

— Chmmm... daug kintamųjų?

Polas tik dėbtelėjo į mane. Niekada nesakiau, kad tas posakis tinkamas du kartus iš eilės.

— Na... manau, kad taip.

Oho, suveikė.

— Dar alaus, Deni?

Man net žarnos apsivertė.

— Žinoma, — atsakiau.

— Tada vaišini tu!

Nuėjau atnešti alaus.

Man patiko Polas — mielas, ramaus būdo vyrukas — tačiau po dešimties minučių turėjau pripažinti, kad norėčiau, jog jis nustotų kalbėjęs apie borderterjerus.

Susitarėme vėl susitikti po savaitės kitos. Sakė, kad paskambins man. Nė neabejojau, kad taip ir padarys. Dabar buvau antras pasaulyje borderterjerų žinovas. Kas gi nenorėtų praleisti su manimi vakaro?

Vakare, grįžęs namo, vos nesprogau iš džiaugsmo. Dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausia namų telefone manęs laukė žinutė. Ją paliko Garėtas iš Richard & Judy. Atsiprašinėjo, kad šiek tiek uždelsė, tačiau norėjo pranešti, jog pagaliau nusprendė kurti laidą, kaip jie pavadino „Denio kelias į nušvitimą“! Garėtas norėjo sužinoti, ar esu laisvas šį šeštadienį ir galiu atvykti į Jorkšyrą filmuoti reportažo su daugybe vienuolių budistų! Žinoma , po galais, aš laisvas! Vis dėlto nutariau pavaidinti, kad sureagavau visai ramiai, tad elektroniniu paštu pasiunčiau trumpą laiškelį: „Turėtų būti neblogai, Taip, greitu laiku susitiksime?

Kaip šaunu! Mano ištartas Taip atnešė puikiausius rezultatus! Susitiksiu su vienuoliais! Per televiziją!

Antras džiugus įvykis — Tomas pagaliau atsakė į mano laiškus.

Deni,

Kaip mašina? Gavau tavo laiškus apie Džeisoną, atsiprašau, kad išsyk neatsakiau. Visai neturiu kada — persikraustymas ir visa kita. Bandžiau parašyti elektroniniu paštu, tačiau pasirodo, kad jo šiuo metu nėra. Baisiai gaila! Reikės kada paėjėti kelias gatveles, man rodos, Džeisono sesuo dirba Lancaster Unit, o tada susisieksiu su tavimi. Beje, koks tavo adresas? Ir kokias šunybes krečia tas Džeisonas? Atrodo kažką padykusio!

Tomas

Nuostabios naujienos. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad prie Džeisono nepriartėjau nė per nago juodymą, tačiau dabar bent jau turiu sąjungininką. Tomas viską žino apie tai, kokioje padėtyje esu, tad padės išvilkti Džeisoną į dienos šviesą. Metusiam iššūkį — galas. Laimingas nuėjau miegoti. Reikalai vėl taisėsi.

Manau, kad Kristen laukė mūsų pirmojo aklo pasimatymo. Ir jos draugai, manau, taip pat.

— Aš esu Kristen, — man įėjus vidun prisistatė aukšta, miela, tik išsipusčiusi kaip mokinukė mergina, — čia Denas, Maiklas, Bri, Džeinė, Rudis ir Nikas.

— Sveiki... visi, — pasisveikinau.

Vietą susitikimui pasiūlė mergina. Tai buvo šiek tiek nevalyvas baras Islingtone. Laikas — Arsenalo ir Tottenhamo futbolo komandų varžybos. Dar atsitempė vos ne visus pažįstamus. Pasimatymai paprastai būna kiek kitokie.

— Kai Hana pasiūlė susitikti su tavimi išgerti, — prabilo Kristen, — pagalvojau, kad tai bus panašu į... ak jūs, šunsnukiai!

Pastaruosius žodžius pašokusi ant kojų Kristen išrėkė televizoriui. Lygiai taip pat šaukė ir Denas, Maiklas, Bri, Džeinė, Rudis ir Nikas. Arsenalas ką tik įmušė įvartį.

— ...bet paskui geriau pamąsčiusi, — sėsdamasi kalbėjo mergina, — na, žinai, nutariau, kad kartais...

— Kas per sumautas niekšas tas teisėjas! — klykė Nikas šalia Kristen, o toji ramindama patapšnojo jam per kelį.

Labai nedaug kas mane gąsdina labiau, nei merginos baruose rimtai, labai rimtai besidominčios futbolu. Pirmiausia jos garsiausiai ir pikčiausiai pasaulyje rėkia. Pašoka iš savo vietos ir vėl sėdasi greičiau nei spėju sekti akimis. Ne sykį teko išsigąsti, kad šalia manęs sėdėjusi mergina išgaravo, nors šioji viso labo tebuvo pašokusi ir šūkavo tokias nešvankybes, apie kurių buvimą nė nenumaniau. Tikriausiai supratote, kad nesu didelis futbolo sirgalius. Tarptautinio lygio varžybas pasižiūriu, tačiau eilinių, vietinės reikšmės futbolo komandų susitikimų stengiuosi išvengti. Gali būti, kad šitaip yra dėl to, jog mano tėtis sirgo už Carlisle United — komandą, kuri įvartį įmušė tik sykį, kažkada devintajame dešimtmetyje. To kažkaip neužteko, kad tapčiau vietinės lygos gerbėju, nors minėtąjį įvykį prisimenu labai gerai — tėtis nupirko sausainių, kad jį kaip reikiant atžymėtume. Mano tėvą vis dar galima išvysti viename ar kitame tuščiame, vėjo pustomame stadione, kiaurai peršlapusį, tyliai stovintį kartu su keliais pensininkais — pakankamai senais, kad prisimintų tas šlovingas dienas, ir dar pakankamai senais, kad viską išmanytų geriau nei kiti.

Beveik netardamas nė žodžio sėdėjau ir stebėjau, kaip draugų grupelė nenuleidžia akių nuo ekrano. Niekaip negalėjau atsikratyti nepatogumo jausmo. Atrodė tarsi... būčiau kažką apgaudinėjęs. Bet, palaukite, juk čia tik susitikimas bare. Ir tik vienas Taip . Kai ką prisiminiau. Štai — mano teisė rinktis, galiu apsimesti, kad viskas tvarkoje. Taigi atsisukęs į Kristen pradėjau pokalbį.

— Tai raudonieji prieš baltuosius? — šiek tiek pašaipiai paklausiau.

Kristen sužiuro į mane.

— Tu nesidomi futbolu, tiesa?

— Ne visa taip. Kas tas juodai vilkintis vyrukas? Vieno jų tėvas? Mergina nusišypsojo. Miela šypsena. Staiga viskas atrodė nebe taip blogai.

— Tai teisėjas, — paaiškino. — Maniau, kad ir pats žinai. Tiesą pasakius, tai ir man tas futbolas nelabai... įprotį perėmiau iš tėčio.