— Tai kaip, — prisiminė Hjugas. — Hipnotizuosime tave, ar kaip?
O tada man kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė puikiausia mintis.
— Hjugai! Ta laida, kuriai negali sugalvoti pavadinimo!
Tiesiog džiūgavau.
— Kokia laida?
— Na, ta, kur tu darai šunų atranką, bandai rasti naują hipnošunį!
— Na, tai ką sugalvojai?
— Turėtum pavadinti ją Sūnytis dievaitis!
Hjugo veidas nušvito.
— Sūnytis dievaitis! Nuostabu! Sakiau tau! Tai pasąmonė! Galvoji apie ką nors kita, o atsakymas pats ateina! Puikumėlis. Luktelėk, turiu paskambinti...
Po valandos buvau ką tik pabudęs.
Tas Sūnytis dievaitis šiek tiek atitolino hipnozės seansą, tačiau neišgelbėjo.
Mane užhipnotizavo.
Negalėčiau pasakyti, ar šiame procese dalyvavo šuo — tai visuomet kelia nerimą, kai atsibundate svetimuose namuose — tačiau dabar gauruotasis spoksojo į mane. Ir lygiai taip pat spoksojo... mažas kareivėlis.
Pats mažiausias kareivėlis, kokį man tik teko matyti.
Beveik tuojau pat pažinau, kas jis — tai Dinas. Tas pats kaimynystėje gyvenantis berniūkštis. Dabar jis sėdėjo ant sofos priešais mane.
— Sveikas, — pasisveikinau.
— Sveikas, — atsakė tas.
Vaikas vilkėjo didžiulę juodą beretę, pilną kamufliažinę aprangą ir avėjo iki spindesio nušveistus juodus batus. Nelabai suvokiau, kas vyksta. Atrodė, kol miegojau, kaimynai užėmė Hjugo namus.
— O, Deni, norėjau, kad atsibustum natūraliai, — mesdamas Merfiui won-ton paplotėlį, paaiškino į kambarį įžingsniavęs Hjugas. — Jau susipažinote su Dinų?
— Taip , — atšoviau. — Tiktai pasakyk, ar tu mane užhipnotizavai taip, kad vietoje vaikų matyčiau kareivius? Jei taip padarei, tai tučtuojau baik.
— Dinas vyksta į GKP.
— GKP? — nieko nesupratęs pakartojau.
— Ginkluotosios kadetų pajėgos, — paaiškino Dinas.
— Oho, — nusistebėjau, tačiau vis tiek nesulaikiau žiovulio. — Kokie tavo ginklai?
— Jokie.
— Išmintis — jo ginklas, — atsiliepė Hjugas. — Šis vaikis perkanda visus mano juokelius.
— Jie ne jūsų, — sumurmėjo Dinas. — Tomio Kuperio.
— Labai mėgstame žiūrėti Tomio Kuperio laidas, tiesa?
Dinas linktelėjo galvą ir nusišypsojo. Staiga supratau, kam ta kepuraitė šuniui ant galvos. Šiedu vyrukai labai tiko vienas kitam. Jiedu tikrai buvo puikiausi draugai.
Viskas atrodė gan mielai, bet vienas dalykas niekaip nėjo iš galvos: ar pasisekė? Ar dabar esu Taip žmogus? Be jokių išlygų? Bandžiau mintyse paklausti savęs: Gal norėtumei puodelio arbatos?.. Taip. Tai, atrodo, suveikė.
— Deni, ar žinojai, kad važiuodami šiuo keliu pasiektume Kerfilį, kur gyveno Tomis Kuperis? — paklausė Hjugas. — Ten gyveno keli garsūs žmonės: Tomis Kuperis, Tomas Jonesas...
Staiga pro duris įkišo galvą Arlinė.
— Mačiau aštuntojo dešimtmečio įžymybę Don Estellą. Dainavo mieste karaokė ir pardavinėjo savo įdainuotas garso kasetes, — kiek patylėjusi Arlinė dar pridūrė, — niekas nepirko, nė vienos.
Mergina kalbėjo ryškiu Velso akcentu, kas ir šiaip jau liūdnai naujienai suteikė dar daugiau skaudumo. Vos nesusigraudinau.
— Na, Dinai, gal tu jau keliauk į GKP... — paragino berniuką Arlinė.
Dinas linktelėjo galvą, atidavė pagarbą ir pažadėjo, kad būtinai sugrįš. Tai išgirdęs Hjugas, nusisukęs nuo berniuko, pavartė akis.
Mažasis svečias patraukė prie durų. Jau ketinau klausti Hjugo, kaip pasisekė hipnozė, tačiau berniūkštis stabtelėjo.
— Beje, buvau užsukęs anksčiau, tik niekas neįsileido, — priekaištingai pasakė atsisukęs.
— Buvau išėjęs, — melavo Hjugas.
— Bet mašina stovėjo kieme.
— Aš ėjau... pėsčiomis.
— Ne, buvai viduje.
— Iš kur žinai?
— Nes pasižiūrėjau pro pašto dėžutės skylę ir pamačiau, kad raktas duryse.
Hjugas truputėlį paraudo.
— Gerai, buvau namuose. Dabar keliauk.
Dinas išėjo — trinktelėjo uždaromos durys.
— Vis tik įsileidai? — paklausiau.
— Arlinė nešė išmesti šiukšles, o tas ir įbėgo, kol ji nematė.
— Vis tiek mielas vaikas.
— Labai.
Pokalbis kažkaip užstrigo. Žinojau, ką noriu pasakyti, bet nesugalvojau, kokiais žodžiais išdėstyti.
— Tai... na... aš nesijaučiu... supranti... kaip čia pasakius... kitaip.
— Ne?
— Nė kiek. Na, turiu galvoje po to... kai, na žinai, kai tu...
— Po to, kai užmigai?
— Taip. Nors... ne. Nuo tada, kai paleidai tą Klaidermano muziką ir... užhipnotizavai mane.
Hjugas atsisėdo.
— Deni... paklausyk... neįsižeisk, bet... nutariau nehipnotizuoti tavęs. Bent jau ne taip, kaip reikėtų.
— Chmm... Kodėl? Maniau, kad padarėte tai... Judu su Merfiu.
— Na, šiaip hipnotizuoju aš. Merfis vis dėlto tik šuo. Nusprendžiau nehipnotizuoti.
— Bet kodėl?
— Kalbėjausi su tavimi, kai buvai užsnūdęs... na... tau šito nereikia. Iš viso to, ką pasakojai, supratau, kad darai tai todėl, kad nori, ir todėl, kad tau reikia. Ėmeisi reikalo tikrai atsidavęs ir daug nuveikei... Daug svarbiau tai, kad turėtum galimybę pralaimėti. Nes tik galėdamas pralaimėti, gali ir laimėti. Kaip man atrodo, daug svarbiau viską padaryti pačiam. Mes, žmonės, rodos dedame daugiau pastangų tam, kad išvengtume bėdų, išvengtume skausmo, tačiau nė nebandome pagerinti gyvenimo. Vengiame, užuot veikę. Ar teisingai kalbu?
— Manau, taip, — pasakiau neabejodamas, kad taip ir yra. Jei noriu pasiekti savo, išgyventi iki gruodžio galo, turiu padaryti tai pats, be niekieno pagalbos. Kas iš to, kad susitvarkysi gyvenimą, jei tai padarysi ne pats? Kur pasitenkinimo jausmas, kai padarai tai, ką turėjai. Ko pasimokysi? Kad visada šalia yra, kas padėtų? Jei iš manęs tikimasi, kad elgsiuosi neatsakingai, reikia bent jau prisiimti atsakomybę už tokį neatsakingumą.
Po valandžiukės Hjugas mane išleido stotyje. Sėdėjome mašinoje, nes į lango stiklą jau barbeno lietaus lašai. Kol laukėme traukinio, Hjugas dar pasiūlė atsigerti sulčių.
— Žinai, kai pagalvoji, — pasakė jis, — turbūt visi geriausi dalykai tavo gyvenime nutiko todėl, kad kažkam pasakei Taip . Kitaip juk viskas ir būtų likę po senovei.
Kurį laiką abu gromuliavome šią mintį.
— Ir dar, paklausk Arlinės, jei netiki — ji dabar niekaip negali atsivalgyti kinų maisto. Prašė, kad grįždamas namo dar nupirkčiau.
Nusišypsojau. Niekada nė nepagalvojau, kad kinų maistas galėtų būti vilties simbolis.
— Kai kuriuos dalykus turime padaryti patys, — kalbėjo toliau Hjugas. — Paimkime, pavyzdžiui, kad ir mane... Kažkada mane kankino baimė. Siaubinga. Tačiau aš ją nugalėjau. Labai stengiausi ir tikėjau savimi. Ne hipnoze.
— Oho. Ir ko tu bijojai?
Hjugas paraudo.
— Sūnų.
— Sūnų?
Draugas linktelėjo galvą.
— Sūnų.
Parvažiavau namo, į Londoną, ir stojau į lemiamą kovą.
Žmogaus, sakiusio Taip, dienoraščio ištraukos: 3
Rugsėjo 28-oji
Tądien važiuodamas iš Velso pastebėjau laikraštyje skelbimą, kuriame manęs klausė, ar norėčiau būti rašytojas. Ir dar rūpestingai pridėjo visą informacinį paketą bei prašė, kad atsiųsčiau 300 žodžių bet kurio žanro kūrybos pavyzdį. Pasirinkęs mokslinę fantastiką šį rytą sėdau ir parašiau kūrinėlį, kurį pavadinau gana grėsmingai: „Ateities karas“.
Nukreipęs akis į dangų Teksas Makbelanis pergalingai nusišypsojo. Pavyko. Padedamas tik ištikimojo draugo roboto Figgio5000, vos ne vienu rankos mostu nušlavė visą Kraxxon rasę.
Читать дальше