Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Oi, Hjugai, gal turėtume užtraukti užuolaidas, — suokalbiškai dirstelėjusi į hipnotizuotoją užsiminė Arlinė.

Kodėl jiems reikėtų užtraukti užuolaidas? Juk dar tiktai antra valanda dienos, ir oras visai mielas.

— Gera mintis, — pritarė Hjugas ir padarė, kaip sakė mergina.

Nusprendžiau neklausti, kodėl jie taip elgiasi. Gal Arlinė ketina pasistatyti slaptą biliardo stalą ir šitaip nori išvengti bausmės už taisyklių pažeidinėjimą.

Patraukiau į svetainę.

— Kai klube kalbėjaisi su Tomiu, — pasakiau, — ir sugriebęs jam už pečių pareiškei, kad esi nusilpęs, neturi jėgų... tai tu jį hipnotizavai?

— Ne, — paaiškino Hjugas. — Aš tik lėtai kalbėjau. Kartais taip geriau.

— Atrodė taip, tarsi naudotumeisi kokiu Džedajaus proto kontrolės metodu.

Hjugas nusijuokė.

— Buvau, mačiau.

Nesupratau, apie ką jis čia.

— Atsiprašau, kur buvai?

— Žvaigždžių karuose.

Mano akys išsipūtė — turėjo būti maždaug milžiniško aštuonkojo akių didumo.

— Tu buvai Žvaigždžių karuose? — negalėjau patikėti. — Ne, nebuvai. Ką, rimtai buvai? Negali būti — tu... Žvaigždžių karuose!

— Buvau. Kaip profesionalas.

— Tikrai filmavaisi Žvaigždžių karuose?

Šito jau per daug. Neįmanoma patikėti.

— Ir ką vaidinai? — paklausiau.

— Oi, žinai... vieną tų veikėjų baltais rūbais.

— Stormtruperį? — beveik surikau pusiau vaikišku falcetu. — Tai tu vaidinai tą sumautą kosminį karį stormtruperį?

Tai patys šauniausi veikėjai visame filme!

— Taip ir buvo. Aha, tikrai, buvau vienas pagrindinių herojų. Tik niekada taip ir nepažiūrėjau to filmo.

Tai išgirdus vos nesprogo smegenys.

— Tu vaidinai Žvaigždžių karuose ir niekada nežiūrėjai to filmo?

Tuo tai jau negalėjau patikėti. Nė kiek neabejoju, kad kiekvieną kartą sutikęs naują žmogų jam pirmiausia ir pasakyčiau, kad vaidinau Žvaigždžių karuose . Visur vaikštinėčiau apsirengęs savos gamybos baltu kostiumu! Pasigaminčiau vizitines korteles su užrašu: „Denis Volisas — stormtruperio vaidmens atlikėjas“!

— Ne, niekada nepasižiūrėjau.

Net prisėdau.

— Atsimenu tą kartą, kai filmavome, — pasakojo Hjugas, — sceną, kur herojai įkliuvę tokiame dideliame angare bandė pabėgti kosminiu laivu. Tai aš ir dar du stormtruperiai kėlėmės tuo tokiu liftu, o paskui nukreipėme ginklus į juos...

— Tiksliai, prisimenu tą sceną! — sušukau. — Hanas Solo ir kiti bando pabėgti Millennium Falcon laivu.

— Chmmm... gal, tikriausiai...

— Tada Obis Van Kenobis išsitraukia šviesos kardą!

— Aha, tikrai. Paskui jį lyg ir nužudo. Buvau šalia, kai tai atsitiko.

Kas dar galėtų pasigirti, kad buvo šalia, kai nužudė Obį Van Kenobį? Ypač turint galvoje tą faktą, kad jis buvo nužudytas prieš tūkstantį metų tolimiausioje galaktikoje.

— Aplinkui mus visur turėjo vykti sprogimai, bet blogai sujungė laidus, ir tie sprogimai įvyko per arti mūsų galvų. Vieną vaikiną sužeidė, o man beprotiškai skaudėjo ausis. Mus tris nuvežė į ligoninę. Su tais baltais stormtruperių kostiumais negalėjome rodytis žmonėms, nes dar niekas pasaulyje nebuvo matęs tokių dalykų. Tai mums nuvilko kostiumus ir vaikštinėjome po ligoninę tik su apatiniais ir didžiuliais baltai botais.

— Ne itin derama išvaizda, — pastebėjau vis dar negalėdamas atsistebėti.

— Tikrai nelabai... Ei, klausyk, man reikia atsivesti Merfį...

Tai taręs žmogus, kurį daugiau nei prieš dvidešimt metų pirmą kartą išvydau viename geriausių dideliems berniukams skirtų filmų, išėjo iš kambario atsivesti vienintelio pasaulyje hipnotizuojančio šuns.

Ar diena begali būti keistesnė?

Po minutėlės Hjugas sugrįžo vedinas Merfiu — hipnošunimi.

Didžiulis juodas labradoras įsitaisė ant grindų priešais mane ir ėmė uostinėti pėdas. Vis dar šypsojausi dėl atradimo, kurį padariau apie žvaigždžių karus, tačiau negalėjau nepastebėti, kad šuo, tupintis prieš mane, yra šiek tiek keistas.

— Chmmm... Hjugai, — kreipiausi į draugą. — Merfis, hipnošuo... ar visada jis su ta raudona kepuraite?

— Ai, ta? — išsiblaškęs atsiliepė šis. — Jis nuo seno su ta kepurėle.

Dar kartą pasižiūrėjau į Merfį, kuris vis dar tupėjo priešais stebeilydamasis į mane. Su kepurėle ant galvos. Atrodė kažkaip nenatūraliai.

— Tu jam ką tik uždėjai tą daiktą, tiesa?

— Taip, taip. Gerai jau, — pasidavė Hjugas. — Pamaniau, kad tau patiks.

Man patiko. Teko pripažinti, kad diena gali būti dar keistesnė.

— Labai įdomi problema, — maumodamas kinišką won-ton maistą pasakė Hjugas. — Dažniausiai žmonės prašo, kad padėčiau išmokti dažniau sakyti Ne. Supranti? Sakyti Ne žalingiems įpročiams. Ar tu įsitikinęs, kad nori aklai su viskuo sutikti?

Pamąsčiau apie tai. Net ir be jokios hipnozės žinojau, kad esu pasiėmęs bauginantį kiekį kreditinių kortelių, kurių nereikėjo imti, jau nekalbu apie naudojimąsi jomis, kad susikūriau kažin kokį kaukėtą priešą, siekiantį mane kankinti ir sugriauti man gyvenimą. Žinojau, kad apsikirpau kaip kaimo stuobrys, nusipirkau mašiną ir nelaimingai įsimylėjau.

— Taip, patvirtinau, — vos gūžtelėjęs pečiais. — Tik norėčiau žinoti, ar yra lengvesnis būdas tą daryti. Gal žinai? Kaip paprasčiau su tuo susidoroti? Man dar liko kelis mėnesius laikytis duoto įžado. Galvojau, kad kuo toliau, tuo bus lengviau. Bet... tam tikri... dalykai... nutiko ir tapo tik sunkiau.

— Kokie dalykai?

— Mergina. Vienas dalykas, tai mergina.

Hjugas linktelėjo ir pasakė „ak“.

— Ir... dar... priešas.

— Priešas?

— Priešas. Kažkas mane tyčia erzina ir verčia daryti tai, ko visai nenoriu, nes žino, kad pasakysiu Taip . Nežinau, kas tas priešas ar priešai. Bijau, kad jiems pasakęs Ne, viską sugadinsiu ir visos pastangos nueis niekais.

— Nori sakyti Taip , kad įdėtos pastangos nenueitų niekais?

Linktelėjau. Suskambo mano telefonas. Atsiliepiau. Nekalbėjo, padėjo ragelį. Man jau buvo bloga nuo tų mandagių nepokalbių. Kas gi nutiko, kad niekas nebenori paplepėti, kaip senais gerais laikais?

— Labai įdomu, — pasakė Hjugas, lenkdamasis į priekį, jis norėjo pasidaryti suktinę. — Įtariu, kad kažkuria prasme visa tai susiję su akistata su baimėmis. Žmonės kartais eina per gyvenimą bijodami ir nė nesusimąstydami, kad galėtų visiems laikams atsikratyti baimių per kelias minutes. Žmonės nuolat sako: Ne, argi ne taip? Jie bijo pasikeitimų, linkę gyventi rutinoje, nes taip įpratę. Tie, kurie drįsta surizikuoti, nebijo pokyčių, ir galų gale jiems labiausiai pasiseka.

— Manau, kad visas šis reikalas ir prasidėjo dėl baimės, — svarsčiau balsu. — Gyvenau gana negatyviai — gyvenimas tarsi ėjo pro šalį. Turbūt bijau to, ką galiu praleisti. Bijau to, ko kasdien netenku.

— Taigi, — laižydamas vyniojamą popierių pareiškė Hjugas, — tavo atveju tai būtų nežinomybės baimė. Negatyvus mąstymas. Žmonės, kurie tiek daug praleidžia nuolat ir net nesusimąstę sakydami Ne... net nesupranta, kaip apriboja savo gyvenimus... Paimkime, pavyzdžiui Arlinę. Kai mudu tik susipažinome, pasiūliau kiniško won-ton užkandžio, o ji atsakė: „Jokiu būdu“. Paskui pabandė ir jai labai patiko.

— Tiesa! — iš kažkurios namo kertės sušuko Arlinė. — Dabar labai mėgstu won-ton!