Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Ne — negerai. Jis netinka. Tai buvo velnio gundymas, mėginimas nuvilioti mane nuo tikrojo reikalo, nuo to, kas turi būti padaryta. Man turi pasisekti. Jei ne, galbūt niekada gyvenime nieko nepasieksiu. Nors vis dar delsiau pripažinti, atrodė, kad man reikės pagalbos. Ir ne tik tokios, kokios sulaukdavau iš Jano. Reikės profesionalios pagalbos.

Žinoma, toks buvo ir Hanos pasiūlymas. Ji užsiminė, kad turėčiau kreiptis į psichiatrą, konsultantą ar šiaip ką nors, kas galėtų man pagelbėti.

Gerai, bus ir pagalba. Turiu labai gerą idėją. Žinau, kaip viską palengvinti. Radau būdą, garantuojantį sėkmę. Su šio vyro pagalba turi pasisekti. Atgimsiu naujai. Entuziastingai. Kovosiu teisingo reikalo vardan, kovosiu iki galo. Ir vien tik Taip .

Atsivertęs dienoraštį susiradau reklaminę skrajutę, ant kurios tas žmogus užrašė telefono numerį. Ryte jam paskambinsiu ir užsisakysiu bilietą.

Ketinau nuvykti pas vyrą su šunimi.

17 SKYRIUS

kuriame Danielis susitinka su Neįtikėtinu Hjugu, mažyčiu kareivėliu ir stebuklingu šunimi, dėvinčiu skrybelę

Perspėjau hipnotizuotoją Hjugą Lenoną, kad pasiruoštų sunkiausiam profesiniam išbandymui. Hjugas turėjo sutikti mane centrinėje Kardifo traukinių stotyje tos pačios dienos popietę ir nedelsdamas pradėti dirbti, kad išspręstų sudėtingą, tiek širdį, tiek protą paveikusią problemą. Jis, savo ruožtu nutarė, kad toks prašymas gali reikšti tik viena.

— Atrodo, kad mums reikės pasiimti maisto.

Ir štai jis laiko rankose nedidelę dėžutę kiniško won-ton maisto ir laukia manęs, o aš žengiu iš traukinio.

— Užkandžiai vėliau, — entuziastingai sušuko Hjugas, — tiesiog būtini, kai sprendžiamos sudėtingos psichologinės problemos. Suteikia energijos. Pagalvojau, kad kiniečių maistas tam labai tinka. Mėgstu kiniškus grybus. Ypač won-ton su kiauliena. Nemanau, kad yra kas nors geresnio. Tikrai.

Linktelėjau visiškai sutikdamas su Hjugu. Pajutau, kad šiuo klausimu mes visiškai, absoliučiai sutinkame.

— Skrudinta duona su krevetėmis irgi neblogai.

Dar kartą linktelėjau, šį kartą netgi dar energingiau. Iš esmės, man taip reikėjo šio vyro pagalbos, kad buvau nusiteikęs priimti visus jo pasiūlymus dėl kiniško maisto, nesvarbu, kokie ginčytini ar abejotini jie bebūtų.

Hjugas padės žvelgti į viską paprasčiau. Galų gale jis jau įsitraukęs į šį reikalą, jau dalyvavo nuotykiuose. Tą vakarą Edinburge susitikome tik dėl Taip . Dabar Taip vėl nuvedė mane pas šį vyrą. Reikėjo, kad jis padėtų man susikaupti, sutelkti mintis. Išsiaiškinti.

Įsiropščiau į Hjugo Renault automobilį ir pajudėjome iš Kardifo prie mažo, buvusio kalnakasių miestelio Mauntin Ašo, kurį dabar vadina namais.

— Taigi... — vis tolyn bevažiuojant audrų nudraskytais slėniais pratarė Hjugas. — Kol kas žinau tik tiek, kad tau reikia mano pagalbos. Bet kuo galiu padėti?

— Na... labai sunku paaiškinti, — atsakiau. — Priėmiau sprendimą kai ką nuveikti. Ir manau, kad turėčiau savo nutarimo laikytis. Žinau, kad turiu. Tik tol, kol baigsis metai. Bet kažkaip neužtenka valios ir jėgų tai daryti.

— Aha, — numykė Hjugas. — Neužtenka valios.

Tą žodį „valios“ jis ištarė taip, kaip senas jūrų vilkas, žvelgdamas į jūrą dažnai ištaria „vėjas“. Taip , lyg būtų koks senas priešas ar kažkas panašaus.

— Valios... — vėl pakartojo ilgesingai. — Kokia bėda... gal rūkymas? Galiu padėti mesti rūkyti per penkias minutes.

— Ne, ne rūkymas.

— Gėrimas? Problemos dėl alkoholio?

— Ne, ne gėrimas.

— Na gerai... tai kas tada?

Pagalvojau, kaip geriau paaiškinti.

— Turiu dažniau sakyti Taip .

Hjugas linktelėjo.

— Visai teisingai.

— Gal pirmiau suloškime biliardo partiją? — pasiūlė Hjugas, kai pasiekėme Mauntin Aso miesteliuką. — Labai gerai prieš hipnozės seansą atsipalaiduoti. Visai netoli veikia vyrų klubas.

— Chmm... na, gerai, — sutikau, nors įtariau, kad tikroji sustojimo priežastis ta, jog Hjugui patinka žaisti biliardą.

Iš pagrindinės gatvės pasukome į mašinų stovėjimo aikštelę šalia vyrų klubo. Pastebėjau, kad šiandien gatvėse ir šiaip visur nelabai daug žmonių. Autobusų stotelėje rikiavosi pensininkų eilutė, dar mačiau liemene vilkintį vyrą su laistymo žarna besidarbuojantį sode, bet daugiau nieko, atrodė... tuštoka.

— Pasirodau šiame klube kiekvieną penktadienio vakarą, — paaiškino Hjugas. — Dažniausiai koncertuoja dainininkai, bet dabar rodau hipnozės seansus, dar šiek tiek magijos ir, atrodo, sekasi visai gerai.

Hjugas atidarė duris, ir mudu laiptais nusileidome žemyn prie baro. Pirmiausia išgirdau triukšmą, paskui nosį pakuteno alaus kvapas... ir tada supratau, kad beveik visi miesteliuko gyventojai susirinkę čionai sėdi priešais mane su alaus bokalais rankose. Pasižiūrėjau į laikrodį. Be penkiolikos minučių pirma valanda. Antradienis. Ir visi — visi — sėdėjo aludėje.

Tvyrojo džiugi atmosfera, tačiau jos priežastys — visai liūdnos. Mauntin Ašas kažkada buvo klestintis ir pelningas pramonės centras. Vyrai iš viso Velso važiavo į šį miestelį dirbti akmens anglių kasyklose — kasti juodojo aukso. Bet viskas baigėsi 1980-aisiais, kai užsidarė paskutinė kasykla. Šachtų užsidarymas Mauntin Aše reiškė tai, kad nebeliko darbo vietų. Bedarbystė gimdė nuobodulį, o ėmę nuobodžiauti žmonės — kokio amžiaus bebūtų — nukeliavo į aludę.

Vos spėjome žengti kokius tris žingsnius, nutiko kažkas keista. Kažkas tokio, kas vyksta tik kino filmuose, tačiau Mauntin Aše, rodos, taip būna kasdien.

Kažkas pastebėjo, kad vidun įžengė Hjugas, ir džiaugsmingai pasisveikino. Paskui dar kažkas ėmė džiugiai šūkauti. Ir dar... Paskui pratrūko ploti, švilpti ir laukiniu šauksmu sveikindami bandžiusį tyliai ir be triukšmo prasmukti hipnotizuotoją Hjugą Lenoną. Greitai ant kojų sukilo visi buvę bare žmonės. Minia skyrėsi prieš mus, o aš stebėjau, kaip didžiulis, augalotas vyras pliaukštelėjo Hjugui per petį, nedidukė moterėlė mojo ranka ir netgi neabejoju, kad gausybė bare sėdėjusių kūdikių taip pat būtų kilstelėję bokalus, jei tik būtų juos turėję. Buvau girdėjęs frazę „vietinės reikšmės didvyris“, tačiau niekada nebuvo tekę stebėti didvyrio sutikimo. Tai buvo pritrenkiantis vaizdelis.

Prasibrovėme iki biliardo kambario šventovės. Pasiteiravau Hjugo, ar tokia reakcija — normalus dalykas.

— Na... kaip čia pasakius. Manau, kad neįprasta miestelyje turėti savo hipnotizuotoją. Ne tiek daug žmonių iki šiol matė tokį dalyką iš arti, tai...

Gal trisdešimties metų vyrukas įsiveržė pro duris.

— Hjugai, ar paskraidysi man? — ėmė maldauti.

Storo stiklo akiniai krito į akis dar labiau nei Velso akcentas — tai jau šį tą sako. Rankoje vyrukas gniaužė mobilųjį telefoną — tokį mažytį, kad net dabar abejoju, ar jis iš viso buvo tikras.

— Chmmm... ne dabar, Tomi, nes...

— Oi, Hjugai, prašau, gal paskraidysi, na, labai prašau... Pasakiau draugams prie staliuko, kad tu moki skraidyti, o jie netiki. Gal galėtum ateiti paskraidyti?

Hjugas uždėjo vyrukui ant peties ranką ir pažvelgė jam į akis.

— Gal vėliau, — pasakė. — Dabar esu nusilpęs, neturiu energijos.

Rodos, vyrukui kažkas paaiškėjo — nutaisęs tokį veidą, tarsi supratęs, kas jam sakoma, atsitraukė atgal ir dar atsisveikindamas linktelėjo galvą.

— Niekada neminėjai, kad moki skraidyti! — sušukau, kai vyrukas uždarė duris.