Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Man nepasimaišė galvoje! — rėžiau gal kiek per garsiai.

— Nešūkauk, — patarė Janas. — Nes, kai klyki, kad tau nepasimaišė galvoje, kyla įtarimas, kad kaip tik tai ir įvyko. Be to, pagalvok, kaip visa tai atrodo... Mėnesių mėnesius lindi bute, neišlendi iš depresijos kiauto, o paskui staiga dieną naktį blaškaisi šen ir ten, nusiperki keistą mašiną ir šiaip skrajoji padebesiais, o paskui bum! Vėl puoli į neviltį. Juk tai primena šizofreniją! Arba prasidedančią vidutinio amžiaus krizę! Nesistebiu, kad patarė tau pas kai ką apsilankyti. Turi baigti liūdėti. Jau kažin kada grįžai iš Edinburgo... Bijau, kad niekais nueis visos mūsų pastangos.

— Mūsų pastangos?

— Klausyk... turi susiimti. Dieve, tik pagalvok, kiek gero tau padarė Taip. Prisimink visus gerus dalykus, kurie tau nutiko, jei tik tokių yra. Paskui apgalvok ir gali viską baigti.

— Baigti?

— Taip. Atleidžiu tave nuo bausmės. Gali baigti dabar pat, ir viskas. Jokių kaltinimų. Baigi ir pralinksmėji.

Apmąsčiau, ką pasakė Janas. Ir dar tai, ką jau esu pasiekęs. Gyvenau daug smagiau. Sutikau įdomių žmonių. Išbandžiau kai ką naujo ir, galų gale, Taip atnešė šiek tiek sėkmės. Bet šitaip buvo tik iš pradžių, kai pasekmės neatrodė svarbios. Dabar džiaugsmas išgaravo. Norėjau, kad gyvenimas vėl stotų į savo vėžes. Dėl Dievo meilės, dar tiktai spalio mėnuo! Jie laikysiuosi duotų įžadų ir darysiu viską, kaip parašiau Manifeste, tai dar liko labai daug laiko. Neįmanomai daug laiko. Nejau dar tik pusiaukelė? Norėjau apsiverkti. Arba susiradus ką nors — bet ką — imti ir iškloti visą istoriją nuo pradžios iki galo... nors žinojau, kad pasakojimo pabaiga man nepatiks. Tik jau ne tokia, kaip dabar. Hana sakė, jog norėtų, kad pasikalbėčiau su kuo nors. Galbūt ji teisi. Nebūtų pasakiusi, jei nemanytų, kad tai svarbu.

Tą naktį gulėjau lovoje ir galvojau, galvojau, galvojau. Ar turiu viską mesti būtent dabar? O gal ištempti iki galo ir pažiūrėti, kas bus? Kur pakreipti savo gyvenimo vairą?

Reikėjo kažkokio ženklo.

Kitą rytą suskambo telefonas. Atsiliepiau. Ragelio nepadėjo.

Tai ir buvo ženklas, kurio man reikėjo.

— Norėčiau butelį šampano. Pigiausio, kokį tik turite.

— Kiek pinigų galėtumėte skirti?

— Na... gal kokius penkis svarus.

— Šiuo metu turime Dom Perignon po 2,68 svaro, dviejų svarų nuolaida, jei tai jus tenkina.

Kiek pasvarsčiau.

— Taip!

— Ar kartu pirksite indą šampanui atvėsinti?

— Taip, — pasakiau. — Taip, viską, ką tik pasiūlysite!

— Ką švenčiame? — vos įžengęs pro duris pasiteiravo Janas. — Ir ko taip vypsai?

— Švenčiame. Yra stulbinančių naujienų, — paaiškinau uždarydamas jam už nugaros duris. — Švenčiame naują pradžią.

— Kokios tos naujienos?

— Mano paaukštinimas, — pasigyriau.

— Tavo paaukštinimas?!

— Mano paaukštinimas.

— Bet tavęs niekada nebūna darbe!

Nekreipdamas dėmesio į vaikišką Jano išsišokimą iš spintelės jo virtuvėje ištraukiau du puodelius.

— Tai bent! Dom Perignon ... Tai jau tvokstelėjai tu čia...

— Ne visai. Norėjau pigesnio, bet pardavėjas pasiūlė šitą.

— O kamščiatraukis — kam?

— Išpardavimas. Akcija.

— Tai...

— Būtent. Vos tik ėmiau svarstyti, ar nepasitraukus iš žaidimo, Taip mane įtraukė atgal. Žinai kieno tai žodžiai? Al Pačino.

Pripyliau šampano, o Janas atidarė pakelį riešutų.

— Koks darbas?

— Na, nedidelis skyrius TV centre — tikrai mažytis — ieškosime naujų minčių, naujų talentų, šiaip kūryba ir naujovių paieška, na, panašūs dalykėliai.

— O kaip vadinasi pareigos?

— Plėtros skyriaus viršininkas.

Švytėjau. Spinduliavau kaip saulė.

— Plėtros skyriaus viršininkas!? — sušuko Janas. — Kas? Nejau tu? Viršininkas? Juk tai juokinga!

— Žinau. Bet labai geras jausmas būti viršininku, net jei neturi nė vieno pavaldinio. Na, panašiai lyg būčiau pavadintas Kanceliarijos skyriaus viršininku, nes turiu pieštuką.

Janas papurtė galvą.

— Kiek aš suprantu, tai tu ką tik gavai vadovaujančias pareigas BBC, vienoje geriausių televizijų pasaulyje, ir daugiausiai dėl to, kad labai dažnai sakei Taip .

Susidaužėme puodeliais.

— Taip, — pasakiau.

— Ketini ir toliau sakyti Taip?

— Taip!

Janas nesuprato tikrosios šio įvykio reikšmės.

Tai nenutiko be priežasties. Žinojau, kad taip bus. Viskas įvyko pačiu laiku — tuomet, kai abejojau šio reikalo verte ir jau svarsčiau apie pokyčius gyvenime. Bandymą elgtis protingai. Labiau nuspėjamai. Patogiau. Šis įvykis tik patvirtino, kad iki šiol elgiausi teisingai.

Optimistas sakytų, kad Taip man suteikė didžiulį šansą, ir turėčiau įsikibęs laikytis Taip . Prieš mėnesį ar du būčiau pasakęs lygiai tą patį. Taip, tai tiesa — pasakęs Taip pirmojo susitikimo BBC metu, pradėjau grandinę įvykių, kurie vienaip ar kitaip mane nuvedė prie to, kad galų gale nusipirkęs šampano butelį galėjau atšvęsti naują pradžią. Tačiau realistas įžvelgtų tikrąją įvykių prasmę.

Dabar suprantu labai aiškiai, kad negalima gyventi į viską žvelgiant pro rožinius akinius. Supratau, kokia paaukštinimo priežastis. Slapta priežastis. Tai įvyko todėl, kad atsisveikinčiau su kvailu ir nerūpestingu gyvenimu. Pasakyčiau sudie gyvenimui, kurio esmė tik linksmybės, išdaigos ir nuotykiai. Kažkada tenka suaugti ir judėti pirmyn. Hana visuomet man tai sakydavo. Dabar pats tą suvokiau. Tomo išleistuvėse sutiktas Džeisonas buvo teisus. Visi esame atsakingi. Gyvenimas negali būti vien tik linksmybės. Kartais reikia paaukoti savo laisvę tam, kad galėtume tobulėti, žengti pirmyn. Parašysiu Džeisonui dar kartą. Padėkosiu jam už pamoką. Kas būtų galėjęs pagalvoti. Metęs man iššūkį vis tik pagaliau laimėjo. Ne pasirodė stipresnis.

Ir ką noriu pasakyti žodžiais „Ne pasirodė stipresnis“? Turiu galvoje, kad Ne yra jėga. Ne tarsi teigia: „Čia aš vadovauju“. Prisiminkite, kiek kartų praėjusiais metais pasakėte Taip ir kiek kartų užuot tarę Taip būtumėte mieliau pasakę Ne? Gali būti, jog tiktai turėdami galimybę sakyti Ne, išliekame sveiko proto. Kai kurie žmonės sugeba nugyventi gyvenimą nuolat kartodami Taip — Taip dalykams, kurių visiškai nenori daryti, bet privalo, Taip dalykams, kurie leidžia kitiems žmonėms pasinaudoti jais, ir tik todėl, kad taip yra, taip visuomet buvo, taip įprasta. Kai kam tiesiog privalu išmokti sakyti Ne. Nes kiekvieną kartą sakydami Taip , jie sako Ne sau patiems.

Visi tie atvejai, kai sutikau kažką daryti visai nenorėdamas, visi tie atvejai, kurie prie gera neprivedė, kai nieko nepasiekiau... Jei būčiau taręs Ne? Tai reiškia, kad būčiau turėjęs galimybę pasakyti Taip kažkam, ko norėjau. Sakydami Ne galime atmesti tai, ko mums nereikia, ir pasiekti geresnį gyvenimą. Jei galiu tarti Ne sau pačiam, tai asmenybės daliai, kuri švaistė laiką dalykams, kurių daryti nederėjo, tai tariu Taip tai savo daliai, kuri nori žengti pirmyn.

Viską paaiškinau Janui, ir jis galų gale su manimi sutiko.

— Manau, esi teisus. Netgi galvoju, kad tai pirmas geras dalykas, kuris nutiko tau nuo tada, kai ėmei sakyti Taip. Na, sakau... tu laimėjai pinigus ir tuojau pat jų netekai, o visad sakydavau, kad tai yra blogiau, nei visai nelaimėti. Įsimylėjai ir netekai merginos. Nemanau, kad tai yra geriau, nei visai neįsimylėti. Galvojai, kad tapsi televizijos laidų vedėju, bet neišsipildė, o tai dar labiau nuliūdino... Geriau jau nebūtum svajojęs. Kreditinėse kortelėse, kurių geriau būtum neėmęs, laukia tūkstančiai svarų skolos. Tau nuolat skambinėja nepažįstamieji ir nieko nepasakę numeta ragelį. Nusipirkai mašiną, kurios visai nereikia, ir apsikirpai šukuosena, kuri paskutinį kartą buvo madinga 1985 metais. Vengrijoje. Tavo išradimai nieko verti. Tavo...