Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Gerai, tikiuosi greitai pasimatysime, — pasakiau ir išėjau. Gana skubiai.

Tą naktį miegojau kaip akmenėlis.

Pakeliui į viešbutį nusipirkau pakelį bulvių traškučių ir, viską apsvarstęs, nutariau, kad gyvenimas vis dėlto yra gražus. Užmigau prie įjungto televizoriaus ir būčiau turbūt miegojęs kelias dienas, jei nebūtų prižadinęs ketvirtą ryto nuskambėjęs keistas pypsėjimas.

Apsižvalgęs pamačiau kambaryje švytintį telefoną. Atėjo žinutė.

Nusižiovavęs išjungiau televizorių, apsičiupinėjau akinių ir paskui paėmiau telefoną, nes ekranas jau ėmė blankti.

Tai tikriausiai Vegas. Prisigėrė ir pasiklydo Londone. Rašo man žinutę, jei netyčia būčiau kur nors netoliese.

Prisimerkęs bandžiau perskaityti. Žinutė, bet nerodo nuo ko. Tik neatpažintas užsienio numeris.

0061?

Kas tai?

Perskaičiau žinutę.

O tada stryktelėjau lovoje kaip įgeltas.

PASKAMBINK MAN. ATVAŽIUOJU Į EDINBURGĄ.

Žinutė nuo Lizos.

Po keturių dienų stovėjau Edinburgo tarptautinio oro uosto laukiamajame. Širdy kirbėjo nerimas, o rankoje spaudžiau gėlę.

Ir štai, pasirodė ji — šypsosi tempdama paskui save lagaminą. Negaliu patikėti. Tai tikrai Liza.

— Sveikas, — pasakė ji.

— Sveika, — atsakiau.

Paskui apsikabinome. Paskui dar juokėmės ir žiūrėjome vienas į kitą. Dar vėliau Liza pasakė taip ilgai lauktus žodžius:

— Kas nutiko tavo šukuosenai?

14 SKYRIUS

kuriame Danielis ir Liza užlipa į kalną, aplanko Trintuku pieštų paveikslų galeriją ir pamato prastą vaidinimą

Laukiau, kol Liza prabus, rodės, visą amžinybę.

Vos tik supratau, kad mergina ketina priimti mano pasiūlymą, tuojau pat paskambinau. Klausinėjau, ar ji įsitikinusi? Ar ji tikrai gali? Liza nuramino, kad seniai tikėjosi dar kartą bent trumpai sugrįžti į Britaniją, ir štai pasitaikė puiki priežastis. Su darbu ji susitvarkė, pati sau šeimininkė. Taip , ji galėtų atvykti, ypatingai dabar, kai jau turi bilietą.

Jaučiausi įbaugintas ir nervinausi. Na, ar kas nors šitaip elgiasi? Kokia mergina gali šitaip spontaniškai keliauti? Kokia mergina viską metusi imtų ir lėktų galvodama: „ Taip , Taip ir padarysiu, kodėl gi ne?

— Gavau tavo atviruką iš Amsterdamo, — pasakė Liza, kai važiavome taksi į viešbutį. — Tą, kuriame sakai, kad kartais tiesiog reikia imti ir Taip pasielgti. Pagalvojau, kad esi teisus.

Taigi ji visą parą, 24 valandas, keliavo iki Londono. Paskui dar daugiau nei valandą iki Edinburgo. Dabar miega priešais mane šiek tiek niūriame Travelodge viešbutuke miesto centre. Atvirukų galia.

Liza atvyko ryte, o dabar jau greitai devinta vakaro. Už lango oranžine fosforine šviesa tviskėjo Edinburgas. Pro langus skverbėsi rausva gatvės žibintų šviesa. Sumažinęs garsą per televiziją pasižiūrėjau vakarines naujienas. Galop ir aš užmigau.

— Negaliu patikėti, kad nupirkai man bilietą, — pasakė Liza tepdamasi ant skrudintos duonos sviestą.

Buvo kitas rytas. Užsisakę porą užkepėlių, sėdėjome už kampo esančioje City kavinėje. Jaučiausi neįtikėtinai laimingas.

— Negaliu patikėti, kad esi čia, — atsakiau jai.

Viskas buvo lygiai Taip , kaip prieš aštuonis mėnesius Londone. Niekas nepasikeitė. Viskas atrodė Taip ... natūraliai. Bet labai smagiai.

— Ar tau neatrodo, kad tai vis tik... šiek tiek... keista?

— Kas? Kad atskridau lėktuvu, ar kad nupirkai man bilietą?

— Na... ir tas, ir tas.

— Taip . Tai labai, labai keista, — patvirtino mergina. — Bet ir gerai, tiesa? Gyvenimas turi būti keistas.

Pagalvojau apie tai. Teko sutikti.

— Atvežiau tau dovaną, — pasakė Liza.

— Kas tai?

Atidariusi krepšį ji ištraukė nuotrauką. Tai buvo Didžiulės Krevetės nuotrauka.

— Didžiulė Krevetė! Nuostabu! — sušukau.

— Žiūrėk.

Tikriausiai tie Dideli Dalykai yra vis tik didelių berniukų žaislai. Tikriausiai Melburne, Adelaidėje, Kanberoje — kur jie bebūtų, traukia vaikinus iš toliausiai, kol jie gėrisi, merginos tuo metu laukia automobiliuose ir stebisi kaip, po galais, švaistomas laikas.

— Tai... — prabilo Liza, — ką šiandien veiksime?

— Ką tik tu panorėsi, — atsakiau. — Visas festivalis tavo paslaugoms.

Mudu nuėjome į zoologijos sodą.

Dienos bėgo. Lėkė viena po kitos tikrai puikiai.

Veikėme viską, kas tik šaudavo į galvą. Pradėję eiti Princes gatve netyčia atsidūrėme vaiduoklių eitynėse... bevaikštinėjant Leito pakrante ir pajūriu, Liza privertė mane nupirkti menkę. Išsikraustėme iš Travelodge viešbučio į senąjį Balmoralį tik todėl, kad užėjo tokia nuotaika. Vilkėdami chalatais gurkšnojome viskį, o kitą vakarą vėl persikraustėme į Travelodge . Liza dar užsimanė paragauti škotiško patiekalo hagio ir svieste kepinto Marso batonėlio. Paskui, visa tai sukimšusi, šiek tiek sublogavo. Gerai pasilinksminome.

Žavėjausi, koks galingas Taip .

Kartą begeriant karštą šokoladą, Liza pačiupo atokiau gulėjusią brošiūrą. Pervertė. Paskaitinėjo. Paskui staiga užvertusi nutrenkė ant stalo.

— Žinai, ką reikėtų padaryti? — paklausė manęs.

— Ir ką gi?

— Turėtume dabar pat eiti laukan, o paskui — į patį pirmą pasitaikiusį pasirodymą. Koks jis bebūtų. Kaip baisiai beatrodytų.

Nusijuokiau. Ir Taip jau elgiausi būtent šitaip, tačiau dabar tai pasirodė dar ir linksma. Nes mudu pasidalytume, kartu sakytume Taip.

— Gerai, — pritariau.

Po kelių valandų jau buvau matęs spektaklį apie išdavystę, prievartą ir mirtį. Trečią, ir tikiuosi, paskutinį kartą gyvenime.

Pasiėmę dar vieną bukletą nužingsniavome Klerko gatve ir užsisakėme bilietus į spektaklį Boružėlė Bankoke, kuris turėjo vykti pievoje vėliau vakare.

Diena bėgo po dienos, ir mes jau buvome užlipę visus 16 000 laiptelių vedančių iki Škotijos paminklo ir išragavę alų visuose dviejuose milijonuose Edinburgo aludžių... vieną lietingą rytą nusipirkome turisto vadovą, ir Liza dūrė pirštu į muziejų skiltį. Praleidome visą valandą Kaugeito ankstyvųjų klavišinių instrumentų muziejuje. Vėliau užsukome į Oksfordo barą, kuriame besimėgaudami arbata pasijutome kaip detektyvų meistro Jano Rankino romano herojai. Ant pilies laiptelių valgėme bulvių traškučius, o Kookie Hille prisipirkome daiktų, kurių mums visiškai nereikėjo. Įlėkę į Trintuku pieštų paveikslų galeriją suvaidinome, jog esame sužavėti ir tuojau pat išlėkėme laukan. Nusipirkome bilietus į grupių HotHotHeat ir Franz Ferdinand koncertus. Jūros gėrybių restorane Drum & Monkey skaitėme laikraščius. Paskui išmokėme vienas kitą keistų, tarmiškų žodžių.

Praėjus kiek laiko, vieną rytą — buvo gal penkta valanda — nešdamiesi rankose pusiau nugertą butelį vyno mudu ištuštėjusiu miestu keliavome namo. Staiga man galvon toptelėjo nuostabiai puiki mintis, kad galiu ypatingai nudžiuginti Lizą. Nutariau, kad ant kyšančio užgesusio ugnikalnio, dar vadinamo Artūro sostu, viršukalnės turėtų būti sniego. Taip , buvau girtas, tas tiesa, tačiau užsispyrimo Taip pat užteko. Pasakiau Lizai, kad jos laukia staigmena, ir ji turi tuojau pat sekti paskui mane. Kvatodami lipome aukštyn daugiau nei valandą, bet neatrodė, kad užgaišome nors pusę tiek. Pagaliau stovėjome 800 pėdų aukštyje, pačioje viršukalnėje, ir žvalgėmės į Forto ir Faifo upes bei Taip nuostabiai ryto saulės spinduliuose atrodantį miestą, kad net nebežinojome ką besakyti. Žinoma, viršukalnėje nebuvo nė trupučio sniego. Juk, dėl Dievo meilės, rugpjūčio mėnuo, iš kur tas sniegas. Tačiau visai nesvarbu. Nes tai, ką išvydome, vis tiek mudu nustebino.