Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Tačiau nepasisekė.

— Ką šiandien matei? — paklausė Tomas kitą vakarą vėl ramstydamas susirinkimų kambario barą.

— Pjesę apie badą, devyniasdešimties minučių trukmės monologą apie pašalpų knygą, aiškiai pagiringų kanadiečių šokių trupės pasirodymą, vyrą, kuris paprasčiausiai sėdėjo ir sakė, kad galvoti turime patys, Oskfordo reviu ir kelių vyrukų iš Nevados atliktą Šekspyro bhangra versiją.

Buvau pavargęs. Taip ir atrodžiau.

— O ką tu matei?

Tomas parodė bilietą:

— Adamą Hilsą.

Oho.

— Kaip rytoj, Deni? Jau numatęs?

— Taip, — atsiliepiau kaip iš po žemių, — turiu bilietus. Septyni pasirodymai. Penki jų — rekomenduoti Š koto. Pirmasis pasirodymas dešimtą ryto.

— Septyni pasirodymai, — Tomui net kvapą užgniaužė. — Dievulėliau.

— O tu? — pasiteiravau.

— Nežinau, — atsakė šis. — Galvojau, gal pasiimti laisvą dieną.

Žinoma, buvo ir dar viena priežastis, kodėl taip aktyviai puoliau dalyvauti Edinburgo festivalyje. Ramiausiai sėdėjau aludės kamputyje ir stebėjau Bavarijos sportinio teatro pasirodymą (Times apie jį atsiliepė, kaip apie puikiausią), tiesiog negalėjau lįsti laukan, vaikštinėti, kad prisišaukčiau daugiau bėdų. Juo labiau, negalėjau sėdėti internetinėje kavinėje ir rizikuoti gauti dar vieną rūstų me tusioj o iššūkį perspėjimą ir... gerai jau... Lizos atsisakymą.

Būtent tai kėlė nerimą labiau, nei kokia kita priežastis. Su metusiuoju iššūkį tikriausiai būčiau susidorojęs. O skaudus smūgis sužinojus, kad esu atstumtas...

Kaip Liza sureagavo? Ką ji apie mane galvoja? Ar viską sugadinau? Jei Liza man atrašė, tai, be abejonės, labai nusivilčiau... Jei ji neatrašė... na, tada labai didelė tikimybė, kad nuliūsčiau...

Staiga suskambo telefonas.

— Deni? Tai Janas.

— Sveikas, Janai.

— Smagu Edinburge?

— Taip. Ačiū.

— Jau matei pasirodymus?

— Vieną kitą.

— Gerai. Klausyk, aš pagalvojau...

— Na, pasakok...

— Bandžiau suprasti. Ir manau, kad žinau, kas metė tau iššūkį.

Dar sekundę kitą patylėjęs, Janas pagaliau pasakė.

Ir viskas staiga stojo į savo vietas.

Atsisveikinau su Janu, čiupau dienoraštį ir susiradau tą lapą, kuriame rašiau, kai bandžiau šią paslaptį išnarplioti. Prirašiau dar vieną eilutę.

Džeisonas, vyrukas sutiktas vakarėlyje.

Džeisonas!

Džeisonas, vakarėlyje sutiktas vyrukas! Tas, kuris nesunkiai galėjo sužinoti mano adresą iš savo draugo Tomo! Tai tas, kuris ne tik žino viską apie mano Taip , bet ir niekina tokį požiūrį! Tas, kurio širdyje liepsnoja nenumaldomas pyktis, kuriam būtų vienas malonumas išsilieti ant manęs! Tas, kuris neigia gyvenimą, — visiška mano priešingybė! Leksas Liutheris prieš Supermeną! Ne žmogus prieš Taip žmogų!

Tai Džeisonas!

Tapo aišku, ko turėčiau griebtis. Niekada neatsakiau į pirmąjį Džeisono laišką, kviečiantį mane vykti į Stounhendžą. Bet laiško neištryniau. Galėjau parašyti Džeisonui. Galėjau jam atsakyti elektroniniu paštu!

Jaučiausi kupinas jėgų ir pasitikintis savimi. Metas duoti atkirtį, kol priešas vėl nenusmailino iečių. Susiradau interneto kavinę, visai šalia Princes gatvės, ir užsisakiau puodelį arbatos. Metas pasitikrinti paštą ir gal išsiųsti keletą laiškų. Pasvarstęs nutariau, kad jeigu Džeisonas man paruošė dar keletą nurodymų ir reikalavimų, dabar jau turiu jėgų susidoroti su jais. Greitai bus mano viršus. Nes ketinu nuplėšti jam kaukę. Daugiau jokių kepurių, jokių knygų ir jokių neplanuotų kelionių į Stounhendžą. Liks tiktai vienas labai susigėdęs vyras apgludusiu metusiojo iššūkį kostiumu.

Vis tik sėdau prie kompiuterio rizikuodamas patirti emocinį sukrėtimą. Atsidaręs pašto dėžutę atveriu ir kelius susitikti su Liza. Gal ji parašė man, kad esu bukagalvis ir kad nedrįsčiau jai daugiau niekada rašyti... na... net nežinau, kaip reikės ištverti.

Prisijungiau prie pašto dėžutės ir tuojau pat pastebėjau du dalykus: nieko naujo nuo metusiojo iššūkį, tačiau... yra laiškas nuo Lizos.

Skrandis apsivertė kūliais.

Negaliu atidaryti to laiško. Dar ne. Tik jau ne pirmą.

Taigi parašiau Džeisonui.

Kam: metesissuki@ hotmail.com

Nuo: Denis

Tema: Žinau, kas tu esi

Sveikas, metęs man iššūkį

Gali nebesivarginti. Žaidimas baigtas. Žinau, kas tu esi, ir žinau, kodėl ant manęs pyksti. Man labai gaila, tačiau šitam reikia padėti tašką.

Ačiū už dėmesį

Denis

Norėdamas pasitikrinti, ar tikrai neklystu, parašiau ir dar vieną laišką Tomui — tam pačiam, kuris mane visai netyčia supažindino su keršytoju...

Tomai,

Tai Denis, tas kuris pirko iš tavęs mašiną.

Klausyk, man labai nemalonu, bet eisiu tiesiai prie reikalo ir norėčiau, kad skubiai atsakytum. Nežinau, ar šitas tavo pašto adresas vis dar veikia, nes tu dabar jau Naujojoje Zelandijoje, tačiau jei skaitai šį laišką, prašau, atrašyk.

Man labai reikia Džeisono telefono numerio. Žinai, to vyruko, kurį sutikau tavo išleistuvėse. Valstybės tarnautojo. Manau, kad tuomet jį suerzinau, ir dabar jis baudžia mane labai keistu ir beprotišku būdu. Ar tu jam davei mano duomenis? Prašau, atsakyk kuo greičiau.

Denis

O, tas Džeisonas...

Ar tikrai reikėjo šitaip elgtis?

Juk, tikrai, pats kaltas. Puoliau dalytis su Džeisonu patirtimi, galvodamas, kad tai bent truputį padės. Tik apsijuokiau prieš jį, atskleidęs, kokį gyvenimo būdą pasirinkau — jo akimis žiūrint — tai absoliutus nesubrendimo požymis. Dar blogiau, kaip nejautriai pasielgiau ėmęs ir leptelėjęs: „Dažniau sakyk Taip“. Juk jis negali, tiesa? Tai labai atsakingas pareigas turintis žmogus. Taip, Džeisonas nekenčia savo darbo, bet jau įrodė man, kad kartais reikia tiesiog imti ir iškęsti, su šypsena arba be jos. Kartais gali nutikti taip, kad gyvenime priimate sprendimą, ir paskui jau nieko nebepasuksi atgal. Būtent dėl šios priežasties visą gyvenimą gali tekti sakyti... Ne. Kartais paprasčiausiai taip susiklosto gyvenimas. Štai, ko mane išmokė Džeisonas.

Paspaudžiau pelės žymeklį, kad atsivertų gautų laiškų sąrašas. Taip, atėjo metas imtis reikalo su Liza. Ką ji parašė? Ką galėtų parašyti tokia mergina kaip Liza, susidūrusi su vaikiškai kvailu ir visas ribas peržengiančiu apsėstuoju?

Paspaudžiau Lizos vardą ir perskaitęs net krūptelėjau...

Ką?!

Tik tiek.

Tik tas vienas, vienintelis žodis.

Širdis sudrebėjo. Bet bent jau nesudužo.

Parašiau Lizai: „Žinau. Atsiprašau.“ Ir nuėjau ieškoti aludės.

Edinburgas naktį savo grožiu tiesiog šildo širdį.

Aukštyn šauna apšviesta pilis. Parlamento aikštė. Balmoral viešbutis — pats įspūdingiausias iš visų, kuriuose negyvenau, languose žybčioja šviesos, bylojančios apie miestan įžengusius turtus. Kanongeito miesto kalėjimas, Fetso koledžas, Ramzi Gerdenso nuomojami apartamentai...

Tačiau visa tai manęs nejaudino. Tiek terūpėjo, kad viskas galėjo būti statyta nors ir iš Lėgo kaladėlių.

Buvau piktas ir susigėdęs. Gailėjausi nusprendęs sutrumpinti kelią ir pasukęs per Flešmarket Klouzą. Tai vienintelis pasaulyje trumpesnis kelias, kuris gal ir veda artimesniu atstumu, tačiau sugaištate daugiau laiko ir įdedate daugiau pastangų, kad pasiektumėte kelionės tikslą. Uždusęs ir pasiekęs milijoninį ar kažkelintą sumautą statų laiptelį viršuje, pakėliau akis į moterį, laikančią skrajutę.