Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Tuoj dar parodysiu nugarą, — pasakė kirpėjas laikydamas veidrodėlį, bet labai greitai jį atitraukė, nė nespėjau dorai apžiūrėti, kas ten dedasi.

— Emm... gal galėčiau dar kartelį pažiūrėti iš nugaros?

— Žinoma, — sutiko Skotas ir dabar jau palaikė veidrodėlį ilgiau.

Vos neužspringau nuo vaizdo, kurį išvydau.

Skotas man paliko... ne, negali būti...

O gal tikrai?

Supratau, kad...

O, Kristau.

Skotas man paliko...

Uodegėlę.

Apkirpo kaip Vegą, ežiuku su uodega.

Dabar buvau vaikiškus akinukus nešiojantis vyras, apkirptas ežiuku su uodega.

Vego laukiau bare Yorkshire Grey. Ačiū Dievui, pasiėmiau naujus akinius ir pabandžiau atrodyti bent kiek padoriau — vis užsukdavau į pakeliui pasitaikančius tualetus ir sudrėkindavau plaukus vandeniu. Skoto pripurkštas plaukų vaškas išskydo ant galvos, o šukuosena tapo dar tragiškesnė nei iki tolei. Sėdėjau susigūžęs. Niekam nesuprantamu būdu man pasisekė sutikti vieną kirpėją, turbūt vienintelį visoje Britanijoje, kuris, kaip ir Vegas, manė, jog kirpimas ežiuku su uodega yra visai priimtinas.

O, Dieve! Vegas!

Po minutėlės įėjęs vidun įsispoksojo į mane.

— Kas, po galais, tau nutiko?

— Apsikirpau...

— Nagi, nagi, leisk apžiūrėti...

Nors nenoromis, tačiau leidau..

— Ką manai?

Stojo ilga ir nemaloni pauzė.

— Tai nusprendei apsikirpti ežiuku?

Droviai linkčiojau galva.

— Taip jau išeitų... — mikčiojau.

— Gerai, — pasakė Vegas. — Tik... supranti... Aš irgi apsikirpęs kirpimu „ežys su uodega“.

Po galais! Jis pastebėjo. Pastebėjo, kad mudu abu apsikirpę taip pat.

— Taip... — pritariau. — Manau, kad taip.

— Tai mudu dabar kaip du vandens lašai. Du vyrai, ir abu su tokia pat šukuosena.

Nejaukiai šyptelėjau. Gal taip pavyks apgauti draugą, ir šis ims galvoti, kad tai visai gerai. Nežinau, ar jums teko kada nors atėjus į pobūvį nustėrti išvydus ką nors vilkint tą pačią palaidinę. Toks pat jausmas, tarsi specialiai būtumėte bandę kopijuoti kieno nors išvaizdą.

— Na... mano šukuosena nėra visai tikras „ežys su uodega“, — bandžiau teisintis. — Va, tavo tai bent šukuosena. Labai graži. O mano, koks čia „ežys su uodega“... Nevykęs variantas.

— O kaip pavadinti tavo šukuoseną? Atrodo visiškai taip pat kaip ir manoji.

— Bet ji tikrai visiškai ne tokia. Patikėk. Kažkokia parodija ir tiek. Na, jei iš tiesų, tai labai nedidelis „ežiukas“. Kaip bežiūrėsi, taip, mažutis toks...

Vėl stojo ilga nyki pauzė.

Atsikrenkščiau.

Kažkur girgžtelėjo durų lenta.

Vego akyse įžvelgiau gilų susirūpinimą. Pamąsčiau apie tai, ką buvo sakęs Janas. Ir dar apie tai, ką galėjo pagalvoti vyras, jau ir taip įtarinėjantis, kad nusižiūrėjau jį.

— Tai visai nereiškia, kad noriu su tavimi susilaukti kūdikio, — dar bandžiau gintis.

Vėl labai iškalbinga tyla.

— Man reikia eiti, — pasakė Vegas.

Tą vakarą grįžęs namo tuojau pat radau akinius. Jie voliojosi ant grindų, prie sofos.

Po kelių minučių sulaukiau Jano žinutės:

KĄ TIK SKAMBINO VEGAS. GIRDĖJAU APIE TAVO NAUJĄ ĮVAIZDĮ. ŽIŪRĖK, KĄ PERSEKIOJI!

O, Dieve...

Ir vis dėlto Vegas galės kurį laiką būti ramus. Kitą rytą išvykstu į Škotiją ir tikrai labai laukiu šios kelionės. Traukinio bilietai užsakyti, kojinės supakuotos ir nekantrauju atsibudęs imtis svarbių pareigų BBC televizijoje.

Linksmas buvau ir dar dėl vienos priežasties. Grįžęs namo prie buto durų radau mažą baltą dėžutę. Mažą baltą dėžutę, kuri atkeliavo ilgą kelią iš Tuskono, Arizonos valstijoje, į mano butą nuostabiame Londono Ist Ende. Perplėšęs įpakavimą ir atidaręs dėžutę, viduje radau tiek nuostabių dalykų... vaizdo juostą, kompaktinę plokštelę, smilkalų, nedidelį laminuotą ženklelį ir pamokslų knygą.

Pagaliau... tapau Dievo tarnu!

Visuotinės gyvenimo bažnyčios atstovas Rev. Eimis E. Longas atsiuntė man viską, ko tik reikėjo, kad galėčiau įkurti savo parapiją, net ir nedidelį ženklą, kurį galėjau prisilipinti prie mašinos, kad visiems būtų aišku: šios mašinos vairuotojas yra pilnateisis dvasininkas, turintis parapiją! Tai bent puikumėlis! Dabar vos tik užsimanęs galėsiu pažeidinėti eismo taisykles! Ačiū tau, gerasis Dieve!

Gavau netgi vedybų, sutvirtinimo ir vardynų pažymėjimus, kuriuos galėsiu įteikti atlikęs ceremonijas! Galėsiu suteikti kūdikiams vardus! Nemanau, kad kada nors šitaip džiaugiausi. Bet kaip aš tuos kūdikius pavadinsiu? Reikės nuspręsti man ar tėvams? Gal tiesiog galėčiau pavadinti taip, kaip man atrodys tinkamiausia? Būtų nuostabu.

— Nuo šiol vadinsies Storuliuku!

— Bet jo vardas Timas!

— Ne, jau nebe! O tas vaikelis šalia... nuo šiolei tegul vadinsis... Sao Li — žvaigždžių vaiku.

Statysiu mašiną kur tik noriu, kam tik sugalvosiu duosiu vardus... Būsiu labai savarankiškas ir originalus miesto pakraščio dvasininkas.

Labai nekantravau daugiau sužinoti apie pasaulinę gyvenimo bažnyčią, tad nuskubėjau įsijungti kompiuterį.

Po dešimties minučių jau buvau nusprendęs pirkti sutaną. Jaučiausi toks dvasingas, pakylėtas. Tačiau visas dvasingumas staiga išgaravo, vos pasitikrinau paštą.

Labai apsidžiaugiau radęs laišką nuo Lizos. Tik nesupratau, apie ką ji kalba.

Kam: Denis

Nuo: Lizos

Tema: Re: soho ho ho ho

Deni,

Gerai! Tikiu! Nupirk ir man bilietą!

L.

X

Ką?

Ir ką tai turėtų reikšti? Kuo Liza tiki? Ji tikriausiai suklydo ir išsiuntė laišką ne tam Deniui... Neprašiau jos, kad kuo nors tikėtų...

Vos neištryniau laiško, bet vis dėlto apsigalvojau. Įsižiūrėjau į laiško temą. Soho ho ho ho. Ir dar tas žodelis Re:... reiškiantis, kad Lizos laiškas yra atsakymas į manąjį. Juk negalėjo atsakyti į mano laišką ir suklysti įrašydama ne tą adresą.

Bet į kokį laišką mergina atsako?

Kada paskutinį kartą rašiau Lizai? Ir apie ką rašiau?

O, Dieve, ką aš padariau? Skruostai ėmė kaisti.

Oi, koks pažįstamas jausmas, ir kaip aš jo nekenčiu... Tas jausmas, kuris atsėlina kartu su pagiriomis... jausmas, kad pradėjote siuntinėti elektroninius laiškus, kai tam yra mažiausiai tinkamas laikas... kai esate girti. Tokie laiškai pirmadienio ryte kažkodėl jau gali būti netekę to šeštadienio nakties žavesio. Šeštadienį jie gal ir atrodo linksmi, žavingi, ketvirtą ryto tokie ir išskrenda iš jūsų buto, tačiau vos ėmę skrieti laidais, tą pačią akimirką praranda patrauklumą, jau nekalbant apie tinkamumą. Ką aš parašiau? Ką pasakiau? Kaip išliejau širdį? Ar prisiekiau meilę iki grabo lentos? O gal buvau įkyrus ir pravirkdžiau?

Ne. Ne, negali būti.

Atsidariau išsiųstų laiškų aplanką.

O, šūdas.

Sūdąs, šūdas šūdeliausias.

Nusiunčiau. Nusiunčiau laišką. Taip ir yra — nusiunčiau laišką beveik pusę penkių ryto... Parašiau Lizai parsvyravęs namo iš Soho naktinio klubo, kai visą naktį nerūpestingai ir be atodairos sakiau Taip.

Atsidariau išsiųstą laišką ir sulaikęs kvapą nusiteikiau blogiausiam. Tai, ką perskaičiau, buvo labai sumautai blogai...

Kam: Liza

Nuo: Denis

Tema: Soho ho ho ho

Lizaaaaaaaaaa!

Kaip australija ar australija gerai? atrodo, kad visai smagu buti australijoje. Ar jau sutikai australu, cha cha cha.