Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Po trijų valandų išėję iš teatro patraukėme į Soho. Uždainavau Queen dainų kratinį. Vegas nedainavo. Jis atrodė priblokštas šiandieninio pasirodymo teatre jėgos.

— Tai ką nori daryti, Vegai, — paklausiau stabtelėjęs, kad atiduočiau We Will Rock You marškinėlius kažkokiam valkatai. — Pasiūlyk ką nors! Bet ką!

— Nežinau. Gal alaus. Nesvarbu.

Užsukome į pirmą pasitaikiusią aludę ir išgėrę vos vieną bokalą išėjome. Labai troškau Vegui parodyti, kas mūsų dar laukia.

Perėję per kelią patraukėme per Soho aikštę.

— Ko čia toks linksmas? — paklausė Vegas. — Ir kur mane vediesi?

Užtraukiau dar vieną Queen dainą. Mums beeinant pro šešėlyje įsitaisiusį vyrą išgirdau jį tarsi labai tyliai greitakalbe žeriant: „Hašišokokaino? Hašišokokaino?“

Sustojau. Vegas vis dar ėjo, kol paskui susigriebė, kad sustojau, ir apsisuko grįžti atgal.

— Nori hašišo? Kokaino? — paklausė vyras.

— Taip. Gerai, — pareiškiau garsiu ir dramatišku balsu, kad galėtų girdėti Vegas. Norėjau, kad jis sužinotų, kaip ištarus Taip atsivėrė plačiausi horizontai ir tapau pasaulio piliečiu. Jau buvau porą kartų patraukęs cigaretės su marihuana Brikstono klube, o dar išbandęs psichotropinę Proto bombą . Kuo puikiausiai žinojau, ką darau!

— Deni, ką tu darai? — sušnypštė Vegas, ir tą pat akimirką suvokiau, kad nė velnio nežinau, ką aš darau.

— Kiek norėsi? — paklausė vyras.

— Chmmm... Nežinau, — jutau, kad žemė slysta iš po kojų. — Kiek galima už svarą?

— Deni! — Vegas grėsmingai artinosi prie manęs. Šešėlyje stovėjęs vyras šiek tiek susinervino ir ėmė trauktis atgal.

— Vegai, aš tik bandau nusipirkti narkotikų už vieną svarą.

— Kam?

— Nes tas mielas džentelmenas paklausė, ar norėčiau narkotikų.

— Deni. Į aludę. Tučtuojau.

Po minutėlės jau buvome aludėje Fritho gatvėje. Atvykome čia visu greičiu vežami rikšos — nes jis paklausė ar nenorėtume — ir dabar sėdėjome įraudusias veidais ir vėjo suveltais plaukais.

— Kas, po galais, vyksta? — piktinosi Vegas. — Kam tokia skuba? Ir kodėl su rikša?

Paslaptingai nusišypsojau. Paskui pirkau Vegui gėrimą po gėrimo — kad žinotų. Rodžiau jam, kaip reikia gyventi. Kaip griebti Taipus!

Barui užsidarinėjant, mudu išėjome — abu nešini iš kažkur atsiradusiais balionais ir dainuodami. Deja, dainavome skirtingas dainas.

— Nagi, Vegai... eime dar į vieną barą... gerai?

— Ne, Deni. Jau užtektinai... pasilinksminau.

— Eime! Bus šaunu! Galėsime atsistoti kampe ir įžūliai spoksoti į merginas! Galėsime sakyti gyvenimui Taip!

— Baik mane erzinti. Ir taip jau bloga...

— Dar vieną, Vegai! Taip?

Draugas atrodė visiškai palūžęs. Tikrai kaip reikiant jį pamokiau.

— Tik vieną, — pagaliau sutiko.

Šlitiniavome prie Madame jojo , pačioje apleisto Soho rajono širdyje. Gėrėme iš skardinių, nors Vegas jau svirduliavo. Man buvo dar blogiau. Ant kojų laikiausi tik dėl to, kad kiekvieną kartą pasakius Taip plūstelėdavo adrenalino banga. Prisistatė dar vienas tekilą pilstantis vyrukas, ir mudu su Vegu įstengėme susiversti dar po vieną stiklą tekilos, o paskui draugas, griebęs man už rankos, sušvokštė: „Gana... gana ...prašau“.

Ar tai pagalbos šauksmas? O gal — tai jau panašiau skamba — kaltės pripažinimas? Jutau, kad tas metas artinasi.

Dar minutėlė ir mudu klupinėjome gatve prie taksi automobilių eilutės. Vegas vos beapvertė liežuvį. O aš jau ėmiau visai gerai matyti, tik reikėdavo užmerkti vieną akį.

— Tai, gal... — šiaip ne taip suvogravau, — buvo įdomus vakarėlis. Kokios išvados? Ar nenori nieko pasakyti? Gal turėtum atsiprašyti?

Jei atvirai, tai Vegas atrodė truputėlį per daug kontūzytas, kad atsiprašytų.

Tada nuaidėjo žodžiai, kurių mums visai nebereikėjo girdėti.

— Vaikinai, ieškote linksmybių?

Pakėlęs akis, pamačiau moterį sėdinčią ant taburetės po ženklu MODELIAI. Pabandžiau koncentruoti žvilgsnį. Plaukai įmantriai sušukuoti, o suknelė — žadinanti jausmus.

— Rūsyje gera programa. Iš kiekvieno po penkis svarus.

Sūdąs.

Pasižiūrėjau į Vegą. Jis purtė galvą. Aš Ūktelėjau. Kurį laiką atrodė, kad draugas tuojau ims ir apsiverks.

Nesididžiuoju šituo. Ypatingai todėl, kad gėrimai čia niekuo dėti.

Daviau moteriai dešimt svarų ir pro raudonas aksomines užuolaidas įsitempiau Vegą į kažkokią apšiurusią irštvą.

Tai buvo paskutinysis įrodymas, kad esu atsidavęs Taip .

Kitą rytą, reikėjo labai pasistengti, kad suvokčiau, kas vyksta. Gulėjau tokia poza, kad net abejoju, ar kas taip iš viso yra gulėjęs, bent jau ne savo noru ir net ne per imtynes.

Žinojau, kad guliu vienas, bet atrodė, kad turiu truputį per daug rankų. Drybsojau parkritęs ant sofos veidu žemyn, skruostai varvėjo nuo prakaito. Veikė televizorius ir radijas. Ir kompiuteris. Plieskė visos šviesos. Noriu pasakyti — visos. Visos, kurios tik buvo mano bute: lempos palubėje, stalinės lempos, maža sukiojama stalo lemputė... Nė neabejojau, kad jei būčiau patikrinęs, spintelėse rasčiau šviečiančius prožektorius ir net kalėdines girliandas. Aišku — grįžau namo girtas kaip pėdas ir laimingas, tad baisiai norėjau, kad linksmybės tęstųsi. Nesvarbu, kad viskas, ką tesugebėjau padaryti, tai sujungti visas šviesas, pasitikrinti paštą ir nulūžti ant sofos.

Vis dar vilkėjau vakarykščiais drabužiais, burna nenusakomai džiūvo ir skaudėjo visą kūną. Ir dar buvo be galo karšta — pro langą pliskino saulė, o aš, pusiau užsiklojęs, lindėjau po pūkine antklode. Nustebau — ir po galais, kodėl užmigau ant sofos? Gal susiginčijau pats su savimi, susimušiau ir uždraudžiau eiti į miegamąjį? Tai atrodė šiek tiek neteisinga — žiauru taip elgtis su savimi. Gyvenime visada taip — jei tik kas, ant sofos miegoti tenka man. Pamanysite, kad gyvendamas vienas turėčiau mėgautis miegu lovoje. Labai lėtai ir miglotai, tarsi pro debesis ėmė grįžti prisiminimai: grįžęs girtutėlis nusprendžiau, kad nebūtų labai išmintinga pradėti ilgą ir sunkią kelionę laiptais aukštyn į miegamąjį. Tačiau nerimą kėlė tai, kad naktį galiu sušalti, tad sugalvojau pasiimti pūkinę antklodę. Užbėgau į viršų jos pasiimti ir greitai vėl nėriau žemyn. Visai logiška mintis, kad galiu pasilikti viršuje kažkaip mane aplenkė. Netgi antklodę pasiėmiau atsarginę — tą, kuri buvo užgrūsta toli spintelėje, kad pasiekčiau ją man net prireikė pasistatyti kėdę. Dar baisiau — prisiminiau, kaip didžiuodamasis savimi, kad esu toks nuovokus, per didžiulę antklodę nematydamas, kur einu, klupinėjau žemyn laiptais. Dar kiek, ir būčiau nulėkęs.

Pasaulis aplinkui vis dar liejosi, tad ištiesęs ranką graibiausi akinių. Užuot paėmęs akinius, nučiupau parkerį. Pabandžiau dar kartelį. Nuotolinio valdymo pultelis. Pamažu tapo aišku, kad norint pasiekti akinius, juos teks pirmiausia surasti. Sakykite, ką norite, tačiau labai greitai randu problemų sprendimus.

Deja, ši problema pasirodė itin sunkiai išsprendžiama. Žinojau, kad akiniai turi būti kažkur, ir netgi kažkur čia. Apčiupinėjau kavos stalelį — ištiesęs rankas prašlaviau visą paviršių, tačiau akinių neradau. Apieškojau sofą, šalia jos stovintį staliuką, o paskui, skubiai griebdamas kiekvieną dėmesį patraukusį daikčiuką ir prisikišdamas kuo arčiau akių, kad nustatyčiau, kas tai — dar ir grindis. Šitaip čiupinėjau, tyrinėjau ir baksnojau netgi tuos daiktus, kurie pusiau padoriai matančiam piliečiui nė karto per milijoną metų nebūtų sukėlę įtarimo esantys akiniai. Kartą akiniais palaikiau netgi batą. Teko nusivilti, supratus, kad tai tik batas. Po kiek laiko čiupinėjau mažutį medinį drožinėtą drambliuką, nes tarsi pasirodė, kad šis turi dvi atsikišusias lenktas kojeles. Jei langų plovėjas būtų nutaręs tą dieną nuplauti mano buto langus, tai, baisu net pagalvoti, ką jis būtų papasakojęs savo draugeliams... suaugęs vyras, vienomis trumpikėmis, ropinėjo vos ne nosį įbedęs į grindis ir čiupdamas viską iš eilės kišo sau prie akių. Turėkite galvoje, kad taip iš tiesų galėjo nutikti. Juk, po galais, nebūčiau įžiūrėjęs to langų plovėjo.