Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Chmmm...

— Ar žinote, kad mūsų šalyje yra daugiau nei 11 milijonų pensininkų?

— Atsiprašau, ar...

— Ar žinote, kad 2000 metais trečdalis pensininkų gyveno skurde?

— Na, ne...

— Vos keli svarai kiekvieną mėnesį galėtų padėti vienam pensininkui gyventi šiltai ir sočiai visus metus. Gal jus domina šie dalykai?

— Chmmm... taip... spėju, kad...

— Matote tą vyrą su žaliu seilinuku, ant kurio parašyta įsivaikink senutę?

— Taip, ir..?

— Jis duos jums dokumentus, kuriuos reikia užpildyti.

Palikęs sumišusį ir visiškai pasimetusį banginių gelbėtoją, skubiai nulėkiau toliau. Beveik bėgte skubėjau pas Janą. Skubėjau keršyti.

Kai atbėgau į barą, draugas ten jau sėdėjo. Visas švytintis iš pasitenkinimo. Buvo užsisakęs kavos su pienu ir mažutėlę karštą bandelę.

— Na, štai, jau grįžau, — stovėdamas prieš Janą pareiškiau. — Ir turiu įrodymus.

Įteikiau jam fotoaparatą. Padėjęs į šoną laikraštį, Janas atidžiai apžiūrėjo nuotraukas.

— Norėjai parodyti man nuotraukas su mažyčiu prierašu: „Dabar laimingas?“

— Taip. Tai jau laimingas?

— Ar tai Stounhendžas?

— Žinoma, kad Stounhendžas. Tai jau dabar laimingas?

— Ar aš laimingas, kad tu buvai Stounhendže?

— Taip.

— Kodėl turėčiau dėl to džiaugtis? Jei būčiau laimėjęs loterijoje, kitas reikalas. O nuotrauka su tavimi stovinčiu prie Stounhendžo nėra mano laimingiausių dalykų sąraše.

— Ak, tai šito maža, kad pasijustum laimingas? Tikriausiai todėl, kad aš be kepurės, tiesa? Galiu tą kepurę užsidėti! Žinai, tiesą sakant, galiu tą kepurę užsidėti dabar!

Iš švarko užančio ištraukiau kepurę ir užsimaukšlinau ant galvos. Pirštu rodydamas kepurę spoksojau į Janą. Tas kažką svarstė.

— Dabar tu atrodai kaip su kepure, ant kurios užrašyta Taip .

— Taip. Labai gerai. Taip ir yra. Tau turbūt ši diena labai puiki. Tikriausiai dabar jautiesi kaip septintame danguje.

Janas atsilošė.

— Deni... neturiu nė menkiausio supratimo, apie ką tu kalbi.

Pasižiūrėjau jam tiesiai į akis.

Ir, kas blogiausia, patikėjau juo.

— Jeigu ne tu, tai kas gi man metė iššūkį? — svarsčiau balsu.

Pokalbį perkėlėme į kitapus Starbucks baro esančią aludę.

— Na, nežinau... — pasakė Janas. — Kurių galų reikėjo tave siųsti į Stounhendžą? Labai paslaptinga. Gali būti, jog kaip tik toje vietoje slypi kokia užuomina.

Susimąsčiau. Ar pakeliui buvau sutikęs kokį druidą? Gal Starburst grupė nusprendė, kad ne šiaip sau dažnai sakau Taip ir esu ne tik „labiau atviras viskam“, koks skelbiausi esąs. Gal jie pagalvojo, kad Stounhendžą taip pat pastatė ateiviai, ir reikėjo bešališkos nuomonės?

— Ar kam nors pasakei, Janai? Nors kam nors užsiminei?

— Ne.

— Net Vegui? Nepasakei Vegui, tiesa?

— Ne. O tu?

— Kodėl klausčiau tavęs, ar nepasakei Vegui, jei pats būčiau jam išplepėjęs?

— Nežinau, Deni. Viskas labai painu. Atrodo, jog kažkas nori tave pričiupti. Spėju — tai galėtų būti Vegas. Žinai, man rodos jis kažką įtaria.

— Kokiu būdu?

— Kokiu būdu? Nes jis nuo pat pradžių kartu su tavimi visur vaikštinėja — buvo ir tuomet, kai tam vyrukui pareiškei, kad žiūri į jo merginą. Kai tik Vegas pasiūlo išgerti alaus, visuomet sakai Taip, nors daugiau nei metus elgeisi visiškai priešingai. Nusiuntei jam gėlių, nes pamatei gėlių vitrinoje ženklą, siūlantį pasakyti ką nors su gėlėmis. Vegas žino ir apie visas bėdas, kilusias todėl, kad Hanai vis sakei Taip . Deni, tai gali būti Vegas. Tikrai, gali būti.

O, Dieve.

Akivaizdu, kad tai Vegas.

— Tai ką man dabar daryti?

— Turi dvi galimybes. Atverti kortas arba atvirkščiai — supainioti jam planus.

Janas teisus. Galiu surizikuoti ir papasakoti apie tai, kad esu Taip žmogus tam, kuris gal visai nė nemetė man iššūkio, arba galiu pademonstruoti tvirtą kaip geležis nusistatymą. Jau parodžiau, kaip rimtai esu nusiteikęs. Parodžiau naujai įgautus gebėjimus, iki tolei neatskleistą atvirumą. Supratau, kur gali nuvesti gyvenimas, jei naudosite tik vieną trumpą žodelį...

— Žinai, nepasiduosiu, kovosiu ir nugalėsiu, — pareiškiau. — Parodysiu jam, kokia yra Taip esmė.

— Taipmė , — pataisė Janas.

— Parodysiu jam, kaip reikia gyventi.

— Taipti. Parodyk jam Taipmoką. Patirkite Taiptykių!

Tuomet, paėmęs telefoną, surinkau Vego numerį ir pačiu nekalčiausiu balsu paklausiau, ar nenorėtų šįvakar pasilinkminti.

Jis pasakė Taip .

Sutarėme susitikti šeštą po pietų mažutėje aludėje Pride of Spitalfields , esančioje visai šalia Brik Leino gatvės. Aludėje buvo sausakimša — grūdosi seniokai ir Londono hipiai. Tarėmės tenai pasiimti šiek tiek maisto išsinešimui. Šiaip maistas — jokia problema. Brik Leino gatvėje pilna užeigų, kuriose galima gauti troškinio su kariu. Šioje gatvėje galybė vyrų jau ant šaligatvio taikosi pasisveikinti su jumis ir prižadėję nemokamai vaišinti vynu bei padaryti nuolaidų įsivilioti, o paskui labai nuoširdžiai pamiršus visus pažadus įteikti sąskaitą.

Vos tik išėję iš aludės tokį vyruką ir sutikome.

— Draugai mano, užeikite... — labai įnirtingai mojuodamas rankomis kvietė vyriškis vidun. — Ne maistas, o fantastika...

O, atrodo, bus smagu. Stosiu į kovą su tamsiu ir grėsmingu metusiuoju man iššūkį. Ir sąlygas diktuosiu aš. Aš parinksiu šių lenktynių trasą.

Vyruko pakviesti užėjome ir prisėdome pavalgyti. Aš, kaip ir priklauso, užsisakiau dansak troškinio su kariu. Vegas, tas ilgaplaukis kvailys, pasiėmė bhuna troškinio porciją. Prikimšę pilvus paprašėme atnešti sąskaitą.

— Moku aš, — pareiškiau. Vegas net apstulbo, kai tyčia pademonstravau jam piniginę pilną kreditinių kortelių, atsiradusių tenai tik todėl, kad sakiau Taip. Sumokėjau ir mudu išėjome.

Už nugarų mums beveik tuojau pat išdygo dar vienas vyras.

— Gal pavalgyti? Užeikite, jūsų laukia labai geros nuolaidos...

Vegas patapšnojo sau per pilvą — šis ženklas visame pasaulyje reiškia „ačiū, sočiai pavalgiau“, bet aš nė neketinau pasiduoti. Sublioviau Taip ir tempte įsitempiau Vegą į indiško maisto užeigą. Nieko nelaukęs užsisakiau kelis aliejuje keptus paplotėlius. Vegas pasiėmė alaus.

— Jėzau... — stebėjosi draugas manimi. — Koks tu alkanas...

— Aš visai nealkanas, — paslaptingu balsu atsakiau lauždamas paplotėlį pusiau. — Nesu nė truputėlio alkanas.

Vegas keistai dėbsojo į mane.

Išėję iš tos užeigos, sėdome į juodą taksi ir patraukėme į miesto centrą. Turėjau Vegui paruošęs nedidelį siurprizą.

— Ką čia turi? — susidomėjo draugas.

— Bilietus, — atsakiau.

— Kur?

— Į miuziklą.

— Į miuziklą? — sunerimo Vegas. — Kokį dar miuziklą? Kurio galo?

— Šiandien ėjau Lesterio aikšte. Prekeivis bilietais pasiūlė man du bilietus už vieno kainą į šio vakaro spektaklį. Todėl ir nueisime.

— Bet aš nenoriu į miuziklą! Koks tai miuziklas?

— We Will Rock You.

— Queen miuziklas? Nenoriu eiti į Queen miuziklą!

— Mes eisime pasižiūrėti Queen miuziklo, nes jau pasakiau Taip , o paskui galėsime daryti, ką tik norėsi. Supranti? Viską , ką tiktai norėsi...