Mano paslapčiai, kurią buvo gyvybiškai svarbu išsaugoti ir stengiausi kaip galėdamas, staiga iškilo pavojus būti atskleistai.
Nes kažkas sužinojo.
Ir tas kažkas ėmėsi mane medžioti.
11 SKYRIUS
kuriame Danielis atsiduria labai nemalonioje padėtyje
Tikrai nežinojau, ko pirmiausia griebtis.
Garantuoju, nė iš tolo nenutuokiau.
Vos tik atidaręs paketą, nutariau, kad tai atsitiktinumas arba pokštas.
Bet vėliau... vėliau tai ėmė atrodyti grėsminga.
Dar kartą paėmiau paketą ir tylomis atidžiai viską apžiūrėjau.
Raštelis labai trumpas:
Jei ketini sakyti Taip visą laiką, nepamiršk kartais leisti balsui pailsėti.
Pakete buvo įdėta tamsiai mėlyna kepurė su snapeliu, ant kurios išsiuvinėtas vienintelis žodis TAIP.
Paketas išsiųstas iš Londono vakarinės dalies, Wl. Adresas ant voko, kaip ir raštelis, buvo spausdintas. Ieškodamas dar kokios užuominos apžiūrinėjau kepurę, bet greitai supratau, kad nieko stebuklingo nerasiu — esu paprasčiausias vyrukas, apžiūrinėjantis paprasčiausią kepurę.
Sekundę net buvo apėmusi baimė. O ką, jei pasklido gandas? Gal Janas kam nors prasitarė apie tai, ką darau? Jei kas nors nugirdo mudviejų pokalbius? Jei kas nors rezga prieš mane pinkles? Gal išmušė mano atpildo valanda? Koks nors bjaurus ūsuotas piktadarys gali būti nusiteikęs sužlugdyti mane! O jeigu...
Palaukite...
Janas.
Žinoma, Janas.
Labai paprasta. Paslaptis išaiškinta.
Janas ne tik buvo vienintelis žinantis apie Taip reikalą žmogus, bet ir tas, kuris kažką iš to išloštų. Jis visur dalyvavo ir buvo kartu nuo pat pradžių. Ir jis pareiškė, kad ketina mane nubausti. Sumautas Janas Kolinsas.
Nusijuokęs papurčiau galvą, bet manau, kad akyse spindėjo užuojauta.
Janas galvoja esąs labai gudrus, tiesa? Mano, kad nugalės mane. Tikisi, kad atsiųsdamas man tą kepurę pagąsdins, lyg su kokia arklio galva po pagalve, o gal net įbaugins. Privers mane galvoti, kad tai, ką darau, yra negražu, negerai ir be jokio tikslo.
Žinau, kaip su tuo susidoroti — nekreipsiu jokio dėmesio. Apsimesiu, kad nieko negavau. Anksčiau ar vėliau, Janas neiškęs ir pradės aiškintis, laidyti užuominas ir žiūrėti, kokia mano reakcija. Lygiai tas pats nutiko tada, kai jis man atsiuntė Valentino dienos atviruką, apsimesdamas, kad atvirukas nuo Lajonelio Ričio. Janas ilgai neištvers ir sušuks: „Klausyk, tu nešiosi tą sumautą kepurę, ar ne?“ Tada pasižiūrėsiu į jį su dar didesne užuojauta akyse nei dabar ir atsidusęs pasakysiu: „Taip“.
Draugą toks elgesys tik dar labiau sunervins, nes tai bus dar vienas Taip .
Negaliu pralaimėti.
Tiesą pasakius, Janas niekada neužsiminė apie tą pokštą su Lajoneliu Ričių.
Ėjau Ridžento gatve, buvau beveik įpusėjęs, kai suskambo telefonas. Atsiliepiau.
— Sveiki. Su kuo kalbu? — ragelyje sušneko balsas.
— Su Deniu, — atsakiau. — O kas jūs?
— Aš radau lipduką, kuriame sakoma, kad turėčiau paskambinti jums. Kas tai?
— O, taip. Pagalvojau, kad norėtumėte maloniai pasišnekučiuoti.
Po tų mano žodžių sekė tyla. Paskui juokas. O paskui padėjo ragelį, bet dar spėjau išgirsti sakant: „Durnelis!“
Atsidusau. Kol kas akcija PASKAMBINKITE MAN nepasižymi didžiule sėkme. Žinoma, man skambino daugybė žmonių, tačiau kol kas nė vienas nenorėjo priimti mano pasiūlymo ir maloniai pasišnekučiuoti.
Kitą dieną tiesiog nesitvėriau savame kailyje — taip norėjau susitikti su Janu. Magėjo pasižiūrėti, kiek ilgai ištvers neužvedęs pokalbio apie kepures.
Susitarėme susitikti Yorkshire Grey bare po pietų.
Patraukiau į miestą šiek tiek anksčiau. Iš galvos neišėjo dar vienas dalykas: turiu sutvarkyti pašlijusius santykius su Hana. Jau praėjo kuris laikas nuo mūsų „maloniųjų“ pietų trise, tad gali būti, jog pavyks sudaryti nors nediduką taikos sandėrį.
— Atsiprašau, — į mane kreipėsi gal kokių penkiasdešimties metų vyriškis. Jis stovėjo prie Pizza Express ir rankoje spaudė pluoštą bukletų, — pamaniau, gal susidomėsite...
Nužvelgiau: vyras geraširdišku veidu, apsirengęs mėlyna striuke su gobtuvu, ant galvos tvido kepurė. Paėmiau iš jo bukletą — mažu šriftu primargintą tekstą — ir ėmiau skaityti.
Sveiki
Ar žinote, kad vakarų pasaulio likimas yra mano rankose?
Žvilgtelėjau į vyrą ir sumišęs suklapsėjau akimis. Jei vakarų pasaulio likimas tikrai jo rankose, tai aš verčiau eisiu į rytus.
Gimiau 1938 metais. Esu šeštojo Portlando kunigaikščio septintasis sūnus. Iš prigimties didžiulis intelektas buvo kruopščiai ir greitai ugdomas, todėl jau 1939 metais sugebėjau parašyti savo pirmųjų rinktinių sonetų knygų.
Na, ir kas čia dabar? Nieko nesuprantu. Pasirodo tas vis dar stovintis prieš mane vyriškis parašė sonetų knygą, kai jam tebuvo vieneri metukai. Manau, visai įmanoma. Bet čia rinktiniai sonetai. Visi eilėraščiai, kuriuos parašiau būdamas vienerių — visiškas šlamštas.
Greitai įgavau didžiulės politinės jėgos, tačiau mano įtaka visada buvo slapta saugumo sumetimais ir siekiant išvengti politinio šnipinėjimo. Mano sprendimai jau du kartus išgelbėjo pasaulį. Kartą — Kubos krizės metu, o kitą kartą — Šiaurės Korėjoje, 1987-aisiais, kai įsigijo bombą. Antrojo pasaulinio karo metu Čerčilis veikė mano patarinėjamas. Padėjau ir daugeliui jo pirmtakų.
Kaip pasakytų pacifiste Katerina, tai buvo ta prasme neįtikėtina. Šis vyras, tebūdamas vos vienerių ar kiek vyresnis bamblys, ne tik rado laiko parašyti sonetų rinktinę, bet dar ir nurodinėjo, kokios strategijos turi kare laikytis Čerčilis.
Abejoju, ar patikėsite, kokią turiu plačią ir didžiulės apimties politinį įtaką.
Pripažįsta pats. Teisingai.
Lygiai taip pat sunku bus patikėti, kad už visa tai man ne tik nebuvo sumokėta, bet vyriausybė, vėlgi tais pačiais konspiracijos sumetimais, man mokėdavo žymiai mažiau nei pusę vidutinės socialinės pašalpos.
Aha. Staiga paaiškėjo, kur visa tai veda.
Vis dar padedu palaikyti pasaulio stabilumą. Jei tikite, kad taika pasaulyje padeda jūsų asmeniniam gyvenimui, galbūt norėtumėte paaukoti nedidelį sumą pinigų...
Išsigandau. Tai taip... neįprasta.
— Tai... — pasakiau žiūrėdamas vyrui į akis, — ar viskas čia... visiškai teisinga?
— Taip, — rimtai patvirtino šis. — Tačiau žmonės manimi niekada netiki, todėl ir atspausdinau šituos...
Vyras nusišypsojo, tarsi norėdamas parodyti, kaip absurdiška yra tai, kad žmonės netiki jo žodžiais, tad jam reikėjo tiek vargintis, kad įrodytų paprasčiausias tiesas. Pasižiūrėjau į popieriaus lapuką rankoje. Jei visai atvirai, tas lapelis irgi neatrodė labai svarus įrodymas.
— Ar tikrai, dar būdamas vaikas, diktavote Čerčiliui karinę strategiją?
— Taip, maždaug tuo metu.
Prisipažinsiu. Kaip jau turbūt ir spėjate, nė truputėlio netikėjau tuo keistuoliu. Mano nepavykę sandėriai su Omaru, Albertu Heinu ir Mole van Brein išmokė mane nepriimti visko už gryną pinigą, ypatingai kai kalba pasisuka apie pačius pinigus. Tačiau norėjau suteikti vyriškiui progą pasiteisinti.
— Jūs išgelbėjote pasaulį?
Pašnekovas linktelėjo.
— Sėkmingai, — dar pridėjo.
Dar kartą peržiūrėjau popieriaus lapuką, bandydamas rasti kokią nors užuominą padėsiančią išsigelbėti. Kiek besistengiau, nieko panašaus neradau.
— Jūs prašote manęs, kad duočiau jums pinigų, nes išgelbėjote pasaulį ir toliau tai tebedarote? Toks jūsų prašymas?
Читать дальше