Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Pitas iš to džiaugsmo niuktelėjo man į pašonę.

— Kol tai įvyks, klausysitės įrašo su šio mokytojo pamokymais. Paskui šiek tiek papasakosiu apie Maitrėją ir jo misiją šioje žemėje, o galų gale baigsime paskutiniu įsikūnijimu, kuris bus dar galingesnis nei pirmasis. Turėtų būti gana nepaprastas reginys.

Vos spėjo tai pasakyti, Elijo mikrofonas nustojo veikęs. Toji pati moteris šnipštelėjo savo draugei kažką apie netinkamas energijas. Elijas tęsė paskaitą, tik jau daug tyliau, kol vienas susierzinęs vyrukas antroje eilėje pakėlęs ranką suriko: „Manau, kad jūsų elementai pasibaigė“. Suriko kiek per garsiai, atsižvelgiant į tai, kad sėdėjo antroje eilėje.

— Oi, — atsakė Elijas, — kaip neprofesionalu iš mūsų pusės. Galiu patikinti jus, kad taip nutinka pirmą kartą. Paprastai mes dirbame labai tobulai.

Nusišypsojęs apsižvalgė aplinkui ir visi salėje nusijuokė. Senis tikrai atrodė neabejotinai žavus vakaro šeimininkas, tad labai džiaugiausi atvykęs į jo paskaitą. O štai viena Brauno padėjėjų visa išraudusi bandė iš paskutiniųjų atidaryti mikrofoną ir pakeisti baterijas.

— Atsiprašau, — beveik mikčiojo moteris. — Tai, va... va... varge...

Dar sekundėlė ir jai prie šono išdygo žaliūkas vyriokas pasiruošęs padėti pakeisti mikrofono elementus. Griebėsi gelbėti padėtį — įdėjęs bateriją įkišo mikrofoną atgal į stovą priešais Eliją ir šis patapšnojęs per mikrofoną pirštu pasakė:

— Sveiki!

Mikrofonas vėl veikė.

— Stebuklas! — vėl pašoko vyrukas iš antros eilės, o kas baisiausia, manau, jog jis tikrai tikėjo išvydęs stebuklą.

— O dabar tęskime toliau... — kalbėjo Elijas.

Užgeso šviesos.

— Apžiūrėsiu visų jūsų čakras, — suokė paskaitininkas. — Kiekvieno iš eilės. Nesijaudinkite, kad sėdite už kokio nors aukšto žmogaus nugaros ir nepastebėjęs praleisiu jus, — taip nenutiks.

Tai pasakęs senis užsimerkė, giliai įkvėpė ir staiga išleido tokį garsą — siaubingai keistą gomurinį šūksnį. Ir dar išpūtė vėl kuo plačiausiai atmerktas akis. Spėju, kad kaip tik tuo metu į jį ir įsikūnijo didžiojo mokytojo Maitrėjos dvasia. Tik tuo ir galiu paaiškinti, nes kitaip mums jau būtų tekę dairytis, ar nėra salėje gydytojo. Subruzdęs net atsisėdau tiesiau, matyt, nesąmoningai bandžiau padaryti Maitrėjai gerą įspūdį. Kažkas kažkur paspaudė magnetofono mygtuką PLAY ir salėje nuaidėjo šnypščiantis, dūzgiantis, greičiausiai namuose darytas įrašas.

— PASIRUOŠKITE... IŠVYSTI MANE! — neskubiu žemu balsu bosijo įrašas, o švytėdamas šypsena Elijas Braunas žiūrėjo į visus paeiliui gerumo kupinu žvilgsniu.

— PASIRUOŠKITE... IŠGIRSTI MANO ŽODĮ!

Buvau pasiruošęs. Ir lygiai taip pat, atrodo, pasiruošė visi likusieji. Buvau vienintelis visoje salėje nesudėjęs rankų ir neužsimerkęs. Nejučia ir aš sudėjau rankas.

— ESU NEPAŽĮSTAMASIS PRIE JŪSŲ NAMŲ DURŲ. ESU TAS, KURIS BELDŽIASI. ESU JŪSŲ DRAUGAS.

Elijas vis dar šypsojosi ir žvelgė paeiliui į visus susirinkusiuosius. Kažkas už mano nugaros iš malonumo net atsiduso.

— GREITAI MANE PAMATYSITE. GAL NETGI JAU MATĖTE.

Staiga pasijutau keistai, net sudrebėjau. Elijas Braunas žiūrėjo tiesiai į mane. Tiesutėliai, o tuo metu Įrašas pasakė, kad gal netgi buvau sutikęs mokytoją Maitrėją.

— TIE, KURIE MANĘS IEŠKO...

Elijas vis dar nenuleido nuo manęs akių.

— IR YRA TIE, KURIE MANE SURAS...

Ėmiau krapštinėti laikrodį.

Braunas vis dar žiūrėjo į mane.

Nervingai nusišypsojau.

O tada jis nukreipė žvilgsnį į šalia manęs sėdinčią putlutę moteriškę.

— Mokytojai yra visur aplinkui mus, — šiek tiek vėliau paskelbė Elijas Braunas. — Tai labai svarbus teiginys. Ir dar toks, kurio įrodyti jokiu būdu negaliu. Bet patikėkite manimi — tai tiesa.

Ėmiau suprasti, kad tam tikra prasme turėjau aklai patikėti labai jau daugeliu dalykų, išgirstų šioje paskaitoje.

— Greitai įsitikinsite šių mokytojų buvimu bei jų išmintimi. Kai Maitrėja pasirodys, jis kalbės per televiziją tuo pačiu metu visose pasaulio šalyse. Jo atėjimui bus specialiai įrengtos palydovinės stotys. Išvysite jo veidą, veidą, kurį atpažinsite. Veidą, kurį jau regėjote. Tik jis nekalbės. Nepasakys nė žodžio. Jo mintys tylomis įsiskverbs į mūsų galvas. Kiekvienas mūsų išgirsime jį savo gimtąja kalba. Tuomet įvyks tūkstančiai netikėtų stebuklų.

Paskaita truko jau visą pusvalandį. Kažkur priešais mane senutė nufotografavo Eliją. Pitas užsimerkęs lėtai linkčiojo galvą.

— Visi tie, kurie padarė milžinišką įtaką žmonijai, gali būti laikomi mokytojais. Da Vinčis... Einšteinas... Šekspyras... Niutonas... Froidas... Jungas... Jie pasidalijo žiniomis ir įkvėpimu. Mokytojai žino, kas yra geriausia kiekvienam iš mūsų. Jie nuolat dirba mūsų gerovei. Mums labai pasisekė, kad Mokytojai yra tarp mūsų.

Nuo šios paskaitos vietos, Elijas kalbėjo apie tai, kokios politikos laikosi Maitrėja ir ką šis vyras mano apie pasaulyje egzistuojantį badą, Jungtines Tautas, karą vidurio Rytuose, branduolinę energiją, Džordžą Bušą, besivystančias šalis, G8 aukščiausiojo lygio vadovų susitikimą, skurdą, ligas ir nepriteklių. Tačiau nė žodeliu neužsiminė apie tai, kokiu būdu Maitrėja vakare keliauja namo, nė apie tai, ar kartais, pasitaikius progai, jam tenka grįžti ne metro, o autobusu. Paskaita man ėmė šiek tiek nebepatikti. „Kalbėk apie esmę, Braunai!“ — norėjau riktelėti. „Kam tuščiai plepėti apie politiką, kai galime aptarti mokytojo autobuso maršrutus!“

— Vieną dieną tapsime nemirtingi, — pažadėjo senis Elijas. — Prižadu jums šitai.

Bet net ši mintis manęs nebedžiugino.

Reikėtų pasakyti, kad sunku nesutikti su Maitrėjos išdėstytais bendrais principais. Jis skelbė, kad norėdami išgelbėti pasaulį turėtume dalytis. Šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei trisdešimt milijonų mirtinai badaujančių žmonių, o Vakaruose parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių. Kaip tik mąsčiau apie dalijimąsi, kai prieš mane į orą švystelėjo ranka. Pitas. Ką jis daro?

— Taip, klausau, — kreipėsi į draugą Elijas Braunas.

— Ar Maitrėja yra čia, su mumis? — paklausė šis. O man net plaukai pasistojo iš gėdos. — Čia, šioje salėje?

Elijas nusišypsojo ir kelias sekundes dairėsi po salę. Atrodė, bando pagauti kažkokį nematomą žvilgsnį. Paskui pažvelgė į Pitą ir linktelėjo galvą.

— Taip. Jis čia.

Pitas niuktelėjo man į šoną ir labai plačiai nusišiepė.

— Tikriausiai dėl tavęs, — sušnibždėjo.

Jau ėmiau galvoti, kad Pitas vis dėlto visu šiuo reikalu rimtai tiki.

— Kur Maitrėja gyvena? — paklausė vyrukas iš kitos salės pusės. Pasijutau labai patenkintas, nes jau žinojau šitai.

— Gyvena su Azijos išeivių bendruomene Brik Leino gatvėje. Jis nemiega, nevalgo, neturi net lovos. Dirba kiaurą parą, nepavargdamas darbuojasi Žemės planetos gerovei. Kiekvieno iš jūsų gerovei.

Vos tai pasakęs, Elijas dar kartą pažvelgė tiesiai man į akis.

— Sakau tau, Janai, kad jis žiūrėjo tiesiai į mane, — aiškinau draugui, kai mudu ėjome Mail Endo gatve. — Buvo net šiek tiek baisoka.

— Senis kreminės spalvos kostiumu pasižiūrėjo tiesiai į tave ir pasidarė baisu? Nieko čia baisaus. Paprasčiausias senis kreminės spalvos kostiumu, žiūrintis tiesiai į tave.

— Bet atrodė, lyg jis kažką žinotų. Tarsi kažką pakeitė mano galvoje, kai pamačiau jo veido išraišką. Atrodė, lyg šalia jo sėdėtų Maitrėja ir rodytų į mane tardamas: „Tai tas... tas, kuriam aš padedu!“