Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Kelionė namo pasitaikė viena keistesnių.

Norėjau pasilikti vakarėlyje, išsiaiškinti ir susitaikyti su Džeisonu. Paaiškinti, kodėl taip elgiuosi. Tačiau žinojau taisykles. Pasakiau Taip. Turiu vykti.

O blogiausia, kad negalėjau atsikratyti jausmo, jog Džeisonas teisus. Aš naivuolis. Ir kvailas. Man reikėtų kartą imti ir suaugti. Ką darau su savo gyvenimu? Na, rimtai — ką darau? Koks viso šito tikslas? Praleisti šešias valandas traukinyje? Atsibusti Olandijoje viešbučio kambaryje visiškai suglumusiam? Žiauriai suerzinti buvusią merginą? Tikrai, ką iš viso šito laimiu? Mašiną? Vidutinį girtumo laipsnį? Tiesa, tikrai radau daug užsiėmimų, daug kur lankausi ir patiriu naujų nuotykių... bet dabar jau pasimokiau. Gal nereikėtų iš to Taip pasidaryti religijos? Gal derėtų šiek tiek apsiraminti, nukeliauti tiesiai pas Janą ir išdidžiai priimti užsitarnautą bausmę, su kuria pats sutikau.

Grįžau namo į tuščią ir šaltą butą. Negėriau arbatos — nebeturėjau nė lašelio pieno. Nesivarginau skaityti elektroninius laiškus.

Nuėjau tiesiai į lovą.

Kitą rytą drybsojau lovoje spoksodamas į lubas. Miegojau ilgai ir kietai, o nuotaika tik šiek tiek pasitaisė, kai pamačiau, kokia saulėta išaušo diena. Kurį laiką mėginau save įtikinti, kad sergu ir turėčiau likti lovoje. Tačiau šiandien paskirtas susitikimas. Sutikau ateiti, tad negaliu imti ir nuvilti žmones.

Po kiek laiko jau buvau Cactus TV biure Keningtone. Visas šešias mylias nuvairavau (taip, nuvairavau!) Taipmobilį ir užtrukau tik devyniasdešimt minučių, o tai reiškia, kad ta kebeknė su vairavimu man sekasi vis geriau. Greitai tiek ištobulėsiu, kad galėsiu į tokias vietas kaip Liverpulis suvažinėti ten ir atgal per dieną. Taip, nuo arklio ir vežimo laikų reikalai tikrai pasitaisė. Prie vartų mane pasitiko Garėtas.

— Užeik, — pakvietė. Mes ruošiamės susirinkimui su Dinų, vienu prodiuserių. Gal norėtum išgerti kokios arbatos ar dar ko nors?

— Taip, norėčiau, — atsakiau, nes net ir nedavęs įžadų sakyti vien Taip arbatos puodelio niekada neatsisakydavau.

Praėjome pro gamybos skyrių, kuriame knibždėjo galybė jaunų, stilingai pasipuošusių žmonių, organizuojančių filmavimus, užsakinėj ančių svečiams kambarius, analizuojančių temas ir vaidinančių baisingai užsiėmusius stileivas jaunuolius. Ant grindų patiestas kilimas buvo ryškiai žalias, o kampuose — po kaktusą.

Prisėdau Garėto kabinete, o šis išbėgo atnešti arbatos. Apie tai, kodėl pasikvietė ateiti, nieko daugiau kol kas ir nežinojau, bet nė kiek nesijaudinau, nes — tik pamanykite — nemokamai vaišina arbata.

— Deni, aš — Dinas, — įžengęs į kabinetą prisistatė aukštas vyras. Atsistojau paspausti rankos. Rankos paspaudimas buvo tvirtesnis nei mano. Pabandžiau pasitaisyti ir spustelėti tvirčiau, bet susigriebiau per vėlai ir pamaniau, kad Dinui galėjo pasirodyti, jog man tiesiog patiko laikyti jo ranką ir nenoriu jos paleisti.

Tuojau sugrįžo arbatos puodeliais nešinas Garėtas, ir Dinas atsivertė popierius.

— Taigi — prie reikalo, — pasakė Garėtas. — Tave pasikvietėme dėl tos priežasties, kad... ieškome naujų veidų televizijos laidai ir... na... niekada neatsisakome į komandą priimti naujų žmonių ir... klausyk... ar kada nors galvojai apie laidos vedimą?

Ką?

— Ką? — tesugebėjau pasakyti.

— Na, tinklelyje atsiranda laisva niša, kuri tau tiks arba netiks...

Ką? Ar manęs ką tik paprašė... o ką iš tiesų paprašė padaryti?

— Pirmiausia turiu galvoje tą tavo pradėtą kultą. Na, žinai, visus dalykus, kuriuos tą vakarą papasakojai: apie Jėzų, gyvenantį Brik Leino gatvėje, piramides ir dar visą tą... užsikišimo teoriją... visa tai labai dera su tuo, ko jau seniai ketinome imtis.

Prabilo ir Dinas:

— Iš esmės tai norime pradėti laidą apie šviesius, įkvepiančius dalykus ir dvasingumą. Kai Garėtas papasakojo, kad tiki, jog piramides pastatė ateiviai...

— Ei, palaukite, tai ne mano mintis...

— Ir kad tiki, jog vyrai gali gimdyti...

— Na... aš tik sakiau...

— Ir dar kad manai, jog sutikai autobuse Jėzų...

— Gerai, taip, bet tai tik viena iš galimybių...

— Tai va ir pagalvojome, kad galėtumei tikti šiam darbui. Ieškome žmonių, kurie jau žino apie kitą gyvenimo pusę. Kaip tik sunkiai sekėsi rasti laidos vedėją, tad norėtume surizikuoti ir pabandyti tave.

Sunku buvo patikėti, net papurčiau galvą. Gerasis Dieve! Manęs paklausė, ar kada nors galvojau dirbti televizijos laidos vedėju! O aš niekada net nesvajojau apie tai — buvau vienas tų, kurie labai laimingi slepiasi už kadro, ruošia laidas, laiko rankose segtuvą ir bando atrodyti užsiėmę. Aš juk prodiuseris, ne laidų vedėjas.

— Klausyk, ta laida gali pavykti arba ne, — kalbėjo Garėtas, — o jei nepavyks, tai kurį laiką tos minties atsisakysime. O dabar norėtume išbandyti tave filmuojant kelias dvasingas laidas. Galėtum padaryti kelis energetinio Vortekso gydymo seansus, pasisemti energijos iš medžių, atverti aiškiaregystės dovaną, gal dar išgydyti kokią gėlę, na, kažkas panašaus.

— Kaip tame filme... Ateivis .

— Panašiai, — pritarė Dinas. — Pamaniau, kad galėtume pavadinti, pavyzdžiui, „Denio kelias į nušvitimą“. Mes jau kalbėjomės su Ričardu ir Džudi — jie ketina apie tai pagalvoti, nes, kaip sakė Ričardas... Kaip jis ten sakė?

— Tu esi keistas, — priminė Garėtas.

— Gerąja prasme, — patikslino Dinas.

— Taip, — patvirtino Garėtas. — Keistas gerąja prasme.

— Gerai. Nors nemanau, kad iš manęs būtų daug naudos, bet...

— Žinok, redagavimas daro stebuklus, nesijaudink dėl to. Svarbiausia štai kas: jei nuspręstume daryti laidą, ar sutiktum ją vesti?

Abu vyrai įdėmiai sužiuro į mane.

Gūžtelėjau pečiais.

— Taip.

Valio! Būsiu televizijos laidos vedėjas! Nacionalinėje televizijoje! Ir dar popietės metu! Manęs laukė ištisa namų šeimininkių ir studentų armija!

— Puiku! — apsidžiaugė Dinas. — Manau, kad mes tau paskambinsime!

Tą vakarą turėjau visus vaišinti.

Susitikome su Vegu ir Janu Yorkshire Grey bare, ir papasakojau jiems gerąsias naujienas. Manau, visiškai teisinga galvoti, jog viso šito galėjo niekada nė nebūti. Reikalai, rodos, ėmė taisytis. Pastaruoju metu nusidriekusi smulkių nesėkmių virtinė lyg ir baigėsi. Galimybė, jog būsiu pasamdytas dirbti su Ričardo ir Džudės komanda, tapsiu nuostabiu televizijos laidų vedėju, — tai, apie ką nė nesvajojau, ir jei ne Taip, tai niekada ir nebūtų taip pasisekę, — visa tai labai pakylėjo mane, tad nuoširdžiai džiaugiausi.

Man vėl ėmė patikti vairuoti automobilį.

Deja, Vegui, atrodo, nesisekė. Jis ką tik buvo grįžęs iš kelionės po Vokietiją, tačiau nebuvo matyti, kad būtų pailsėjęs ar atsipalaidavęs. Jei teisingiau, tai net rodėsi... susinervinęs. Labai susinervinęs. O skambantis telefonas tik dar labiau dirgino.

Kiekvieną kartą suskambus telefonui mudu su Janu nutildavome, kad tas galėtų atsiliepti. Bet jis nė neketino. Tik pažiūrėdavo į telefono ekraną, nusikeikdavo ir atmesdavo skambutį.

— Vegai, — galop neiškentė Janas. — Ar turi kokių bėdų?

— Nenoriu apie tai kalbėti.

Telefonas ir vėl suskambo.

— Vegai, atsiliepk...

— Nenoriu.

— O kas tau skambina?

— Sakiau, kad nenoriu apie tai kalbėtis.

Telefonas nutilo, ir mes visi gurkštelėjome alaus. Sėdėjome tylėdami. Nujautėme, kad neilgai trukus vėl suskambės.