Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Ožką?

— Ožką.

— Ir kas tada?

— Nieko. Viskas. Tai tokia atvykimo į Angliją priežastis. Svetainėje stovinti ožka.

— Tai gal jis alergiškas ožkoms?

Džeisonas papurtė galvą.

— Kažkas susiję su piktomis dvasiomis. Ožką matyti yra blogas ženklas. Todėl ir nutarė atvykti į Britaniją.

— Na, manyčiau, gal čia ir mažiau ožkų. O tam vyrukui ar leidai įvažiuoti į šalį?

— Ne, — atsakė Džeisonas. — Išsiunčiau atgal. Dažniausiai tenka išsiųsti juos namo.

Nebesugalvojau, ką galėčiau atsakyti. Tą vyruką aiškiai paveikė jo darbas. Matė tiek kančių, išklausė sielvartingų ir nevilties kupinų pasakojimų. Leido dienas klausydamasis pasakojimų apie smurtą, žudynes ir muštynes. Apie policijos savivalę ir priekabiavimą. Kad ir keistai tai skamba, apie moteris, — paverčiamas žemės riešutais. Visos tos istorijos sklido iš lūpų žmonių, kurie paprasčiausiai norėjo turėti namus. Džeisonas buvo vienas tų, kurių pareiga nuspręsti — tie žmonės sako teisybę, ar ne. Labai sunki našta, galinti pakeisti gyvenimą.

— Net nežinau, — gūžtelėjo pečiais Džeisonas. — Kartais atrodo, kad gyvenu laimingai, o kartais — ne. Na, lyg ir žinau, kad turiu gerą darbą. Tai atsakingos pareigos ir ta prasme man pasisekė. Turiu galvą ant pečių, be to, esu teisingas, o juk vietoje manęs galėtų atsisėsti koks šunsnukis, kuris siųstų visus atgal. Ir tai dar ne viskas — galiu kilti karjeros laiptais. Tik... nežinau...

— O kokio darbo norėtumei?

— Bet kokio, — atsakė Džeisonas. — Praktiškai bet kokio. Na, turbūt idealus darbas būtų susijęs su kelionėmis. Niekada neteko rimtai pakeliauti. Mano sesuo prieš stodama mokytis į universitetą apkeliavo visą pasaulį. Dabar ji dirba telekomunikacijų centre, tačiau jaučiasi laiminga, supranti? Nes nuveikė kažką reikšmingo. O aš sėdžiu mažame kabinete su tais pačiais žmonėmis, kasdien tas pats ir tas pats... Argi tai darbas? Juk ne... Po penkių savaičių mokyklą baigia mano jaunesnysis brolis. Ką jau ką, bet pasirūpinsiu, kad jis pakeliautų. Kad nepadarytų tokios klaidos kaip aš.

— O kodėl gi ir tau nevykti kartu? — paklausiau.

— Jis irgi prašė. Negaliu. Turiu per daug pareigų. Komandoje esu labiausiai patyręs, jei išvykčiau... Ne, negaliu net pagalvoti. Ir neturiu tam pinigų. Moku paskolą, kaupiu pensiją. Ne, ne. Jau pasirinkau gyvenimo būdą, tuo ir džiaugsiuosi.

Tai, kaip Džeisonas pasakė, kad džiaugsis, nuskambėjo kažkaip ypatingai, ir mane be galo nuliūdino. Jam dar tik dvidešimt metų, o jau galvoja, kad linksmybės gyvenime baigtos. Kad visi sprendimai priimti. Galvoja, kad viskas nuspręsta.

— Gal dar ne viskas prarasta, — bandžiau guosti.

— Deja, taip...

— Noriu pasakyti, kad gal galėtum mesti tą darbą. Užsiimtum kuo nors kitu. Pasižiūrėtum, ką gero atneš gyvenimas.

— O, tai ne taip lengva, tiesa? — su rūgščia mina padejavo Džeisonas.

— Na, nežinau. Kodėl gi tau nesurizikuoti?

— Surizikuoti! — sušuko perpykęs pašnekovas. Tikrai nustebino. — Kas, po galais, manaisi esąs, kad siūlai man rizikuoti? Negaliu rizikuoti! Turiu elgtis apgalvotai ir logiškai bei priimti tinkamus sprendimus. Tiek savo, tiek kitų gyvenimuose. Labai norėčiau turėti kokį nors kvailą darbą, be jokios atsakomybės, kur didžiausias rūpestis, ar spėsi nueiti į barą, kol dar neprisirinko pilna žmonių. Bet neturiu tokio darbo. Turiu atsakingas pareigas ir privalau jas atlikti rimtai.

— Tenoriu pasakyti... — bandžiau paprieštarauti, tačiau supratau, kad net pats nežinau, ką pasakyti. Paskui pabandžiau dar kartą. — Tenoriu pasakyti, kad kartais didesnė rizika nerizikuoti. Kartais visos tos garantijos tereiškia tik viena — kad viskas taip ir liks savo vietose. Kartais daug svarbiau pasakyti Taip nei atkakliai laikytis Ne.

Džeisonas neatsiliepė. Tik spoksojo į savo taurę. Gal dėl to kaltas gėrimas, tačiau dabar man jis tejautė tik panieką. Vargu ar galiu jį kaltinti. Jis sunkiai dirbo. Pokalbis kažkuriuo metu pakrypo ne ta linkme, ir dabar jo akyse buvau tarsi vaikas — kvailas vaikas su kvailu darbu ir kvailu gyvenimo būdu. Ir kas aš toks, kuo paremtos mano paviršutiniškos paistalionės? Ką žinau? Susigėdau ir pakilau eiti.

— Aš paprasčiausiai sakau, kad kartais Taip yra lygiai toks pat geras žodis kaip ir Ne, — dar pratariau. — Kai ateina laikas. Kai pasitaiko proga.

— Čia ir yra problema, — vis dar spoksodamas į taurę sumurmėjo Džeisonas. — Visą laiką turiu sakyti Ne, ir tai jau mane slegia. Sakau Ne darbe ir Ne namuose. Sakau žmonėms, kad jie negali įvažiuoti į šalį. Ir kodėl? Nes tokios taisyklės. Sakau, kad negali pradėti naujo gyvenimo čia. Žlugdau žmonių viltis. Netgi tų, kurie meluoja, arba iš tiesų nenusipelnė būti įleisti, ar gimtinėje pasirodė kaip visiški šunsnukiai. Netgi jiems atimu paskutinę viltį. O paskui visą šią naštą tempiu namo.

Pagalvojau, kad turėčiau viską taip ir palikti. Imti ir nueiti šalin. Bet nepadariau šito. Staiga labai panorau atskleisti Džeisonui tiesą. Paaiškinti tikrąsias priežastis, kodėl keliavau taip toli tik dėl vakarėlio ir kodėl pasilikti galiu tik vieną valandą. Žinoma, tokių dalykų nėra ko lyginti su sprendimais, kuriuos tenka priimti Džeisonui, bet jie gali būti bent kiek reikšmingi. Norėjau papasakoti tam vyrukui apie viską, kam pasakiau Taip ... ir kas iš to išėjo. Visus gerus dalykus, lygiai kaip ir blogus. Neketinau nuslėpti blogų dalykų. Jie taip pat svarbūs. Neviliočiau Džeisono paikomis iliuzijomis, tačiau parodyčiau jam... kaip čia geriau pasakius... kad jis turi šansą. Juk galėtų pasielgti kaip Tomas — imti ir išeiti iš darbo, parduoti automobilį ir susikurti naują gyvenimą. Galėtų elgtis taip, kaip aš . Jei tik norėtų, galėtų pasakyti Taip . Taip sau pačiam .

Galėtų dažniau sakyti Taip .

— Klausyk, tu tikriausiai pagalvosi, kad tai, ką ketinu papasakoti, yra kvaila. Arba be jokio tikslo. Arba vaikiška. Bet noriu, kad išgirstumei, ką pasakysiu, nes tai tapo man gana svarbu. Bet kai papasakosiu, nepanaudok to, ką išgirsi, prieš mane, gerai?

— Nenoriu, drauguži, nieko tau žadėti...

— Ne, aš rimtai. Papasakosiu tau tai, ko niekam negali pasakoti. Nes sugriausi man gyvenimą. Jei sužinos Tomas, tai papasakos dar kam nors kartu dalyvavusiam vakarėlyje, o tie paskui dar kitiems. Galiu dėl to turėti didelių problemų. Laikyk tai, ką išgirsi, tik tarp mūsų, gerai?

Džeisonas pakėlė antakius, pasvarstė, o paskui linktelėjo.

Ir taip, klaidingai tikėdamasis, kad kažkokiu būdu padėsiu visiškai nepažįstamam žmogui, papasakojau, ką darau ir ką jau nuveikiau nuo pat pradžių, ko pasiekiau ir kur, tikiuosi, kad mane tai nuves.

Ir kai baigiau pasakojimą, tas visiškai nepažįstamas žmogus atsistojo, nusikeikė ir nuėjo prie baro.

— Tomai... tas tavo draugas, Džeisonas...

— O, taip. Džeisis. Labai gaila vyruko, — pasakė Tomas. — Jis... kaip čia pasakius... susivertė ant pečių viso pasaulio naštą.

— Kodėl nenori pasiduoti? Imtis ko nors kito?

— Jaučiasi už viską atsakingas. Todėl ir nebemato jokios galimybės pasitraukti. Su juo kalbėtis nėra jokios naudos. Nesiklausys. Manau, jis pavydi, kad turiu galimybę išvykti, o jis... na... neturi.

— Spėju, kad jo darbas toks — negali imti ir mesti kada sugalvojęs.

Tomas linktelėjo. O paskui pasižiūrėjo į laikrodį.

— Ar tu neturėtumei...

Šūdas. Jau 7:24.

— Taip, geriau aš jau eisiu.