Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

kuriame Danielis nuliūdina nepažįstamąjį

Dabar žmonės dažnai ir netgi be reikalo garsiai kalba apie pozityvaus mąstymo galią.

Paimkime, pavyzdžiui, mane: dažniausiai esu gana pozityviai mąstantis žmogus. Esu linkęs galvoti, kad viskas galų gale baigsis gerai. Jei patekčiau į negyvenamą salą ir horizonte pamatyčiau laivą, o tas nė nepastebėtų manęs, tai per daug dėl to nesusijaudinčiau ir nesusierzinčiau. „Viskas tikriausiai bus gerai, — raminčiausi. — Galiu lažintis, kad laivas sugrįš, tik šiek tiek vėliau!“ Galop mirčiau laimingas.

Yra ir kitokio — griežtesnio — požiūrio į pozityvų mąstymą šalininkų, kurie paskiria praktikai visą savo gyvenimą. Kartą skaičiau straipsnį apie merginą, vardu Džesika, kuri perskaičiusi savipagalbos knygą apie pozityvų mąstymą priėmė viską širdin taip giliai, kad nusipirko namelį automobilio priekaboje ir apsigyveno Kambrijos grafystėje, kad galėtų ramiai sau leisti dienas pozityviai mintydama, vaikštinėdama ir skleisdama teigiamas vibracijas. Anot Džesikos, paprasčiausios teigiamos mintys gali išgydyti ligas, atgaivinti meilės reikalus ir padėti susirasti geresnį darbą. Labai puiku, jei tik manote, kad moteris, gyvenanti automobilio priekaboje-namelyje, gali ką nors patarti apie karjerą.

— Pateiksiu jums pavyzdį, — sakė Džesika. — Jei dažnai kartosime kokį nors teiginį, tai galų gale taps tiesa. Jei primygtinai įrodinėsite sau, kad esate nuostabus žmogus ir jūsų santuoka nuostabi, tai taps tiesa.

Labai puikus patarimas visoms nukamuotoms namų šeimininkėms, ar ne?

Jei jau prakalbome apie mane, tai atradau, kad gyvenimą pakeičia ne pozityvus mąstymas, o pozityvus elgesys. Kalbant sąžiningai, tai mano kelionė į Amsterdamą nebuvo tokia sėkminga, kaip tikėjausi. Bet tai nereiškia, kad visiškai nepasisekė (pastebėkite, kaip teigiamai mąstau). Tai tik dar vienas pavyzdys, kaip reikia leisti gyvenimui tekėti sava vaga, leistis pasroviui ir atiduoti gyvenimą likimui į rankas. Žinoma, buvau patekęs į aklavietę, tačiau smagiai praleidau laiką. Pasismaginau taip, kaip pats nė nebūčiau sugalvojęs padaryti.

Taip, labai norėjau įrodyti Janui, kad jis klysta, tačiau nepasisekė grįžti namo su dvidešimčia milijonų dolerių, nors visą laiką galvojau vien pozityviai. Užuot parsivežęs pinigus, parsigabenau savo portretą su šuneliu ir siaubingas pagirias. Janas, žinoma, sakytų, kad visos pastangos buvo iš anksto pasmerktos. O aš, pozityviai mąstantis ir pozityviai besielgiantis, negaliu šitaip teigti. Šventai tikėjau, kad viskas baigsis kuo geriausiai. Ir nė neabejoju, kad vieną dieną sužinosiu, koks tas gerumas. Gal netgi sutiksiu prekybos centro savininką, verslo magnatą Albertą Heiną, ir mudu abu smagiai pasijuoksime iš šios istorijos.

Suskambo telefonas. Tai Brajanas iš Starburst grupės. Pranešė, kad jo draugas Pitas, daug daugiau nei jis pats žinantis apie Maitrėją, sutiko pasimatyti su manimi ir norėjo žinoti, kada galėčiau su juo susitikti. Pasakiau, kad pats pasiūlytų laiką. Jis taip ir padarė. Pasakiau Taip.

— Deni!

— Jūs tikriausiai Pitas?

— Užeik.

Padariau kaip lieptas — įžengiau į Pito butą.

Butas buvo Šanseri Lein gatvėje. Supratau, kad mano apsilankymo tikslas toks keistas, kad turbūt būtų geriau, jei iš karto pabėgčiau.

— Iš esmės, Pitai... Atėjau, nes Brajanas sakė, kad Jėzus gyvena Brik Lein gatvėje.

Pitas išpūtė akis ir gana šaižiai nusikvatojo.

— Cha, cha, cha, — kvatodamas vos prakalbėjo. — Pradėjai nuo visiškų nesąmonių!

Nusišypsojau, o paskui pamėginau pats taip šaižiai nusijuokti, bet nepavyko taip gerai, kai Pitui.

— Tai, ką? Netiesa?

Sužinojus, kad keistenybės baigiasi, man net palengvėjo.

— Ne, — purtydamas galvą paneigė Pitas. — Ne, Jėzus negyvena Brik Leine.

— Labai gerai.

— Ne. Jėzus gyvena Romoje.

— Oi.

— Maitrėja gyvena Brik Leine.

Viskas vėl ėmė darytis labai sudėtinga.

— Brajanas taip ir sakė, bet jis minėjo, kad Maitrėja yra Jėzus.

— Ne. Kai kas gal ir vadina jį Jėzumi, bet jis ne Jėzus. Jėzus gyvena Romoje. Maitrėja buvo Jėzus prieš 2000 metų Palestinoje, bet dabar Jėzus yra toks pat mokytojas kaip Maitrėja. Maitrėja dirba kartu su Jėzumi, jiedu bendradarbiauja, bet Maitrėja yra Maitrėja ir gyvena Londone. Tai... kodėl gi tau nepapasakoti man, kodėl manai, kad buvai jį sutikęs?

— Deni, turėtumei suprasti vieną dalyką, — pasakė Pitas, kai mudu gurkšnodami Tetley arbatą sėdėjome jo svetainėje. — Niekada negalime žinoti, kur ir kada pasirodys Maitrėja. Ir kam pasirodys. Jis gali apsireikšti bet kur ir bet kurio tikėjimo žmonėms, nes, supranti... jis apima visus tikėjimus. Praeitais metais pasirodė Paragvajuje dviem šimtams krikščionių. Užpraeitais metais apsireiškė dviem šimtams musulmonų Maroke. Buvo pasirodęs Japonijoje, Italijoje, Amerikoje ir Zanzibare, dar Lenkijoje ir apskritai beveik visur. Tačiau niekada anksčiau nebuvo apsireiškęs autobuse ir vienam vieninteliam žmogui.

Supratau, ką nori pasakyti.

— Teisingai. Tai negalėjo būti jis. Sutinku. Tai tik šiaip koks nors vyrukas. Žmogus, kuris netyčia pataikė pasakyti reikiamus žodžius. Manau, Brajanas per daug prisigalvojo, tad...

— Palauk, Deni. Visiškai įmanoma, kad tai vis tik buvo Maitrėja. Nes jis gyvena, kad padėtų žmonėms. Lygiai taip pat svarbu pakeisti vieno žmogaus gyvenimą kaip ir tūkstančių. Tik jis tai daro tokiu būdu, kuris priimtinas žmonėms. Štai kodėl vieniems jis apsireiškia Jėzaus pavidalu, kitiems — Mahometo, o kai kam kaip... vyrukas autobuse.

— Bet kodėl?

— Ar tu, Deni, tikintis žmogus?

Papurčiau galvą.

— Ne tiek, kad galėčiau save vadinti krikščionimi, musulmonu ar kokio kito tikėjimo pasekėju, — prisipažinau. — Labiau tikiu... žmonėmis. Nepažįstamųjų gerumu. Tikiu žmonija. Na, kažkas panašaus.

— Štai būtent todėl Maitrėja ir pasirinko pavidalą pasirodyti tau kaip paprastas žmogus, — paaiškino Pitas.

Rodos, taip ir buvo. Pitui reikalas aiškus ir baigtas. Jis nusprendė — sutikau Maitrėją, patinka man tai ar nepatinka.

— Maitrėja tarnauja teisingumui, brolybei ir meilei, kokie bebūtų tavo įsitikinimai, — siūlydamas sausainį aiškino Pitas.

— Skamba gražiai, tikrai, — pripažinau, nes taip ir buvo.

— O, klausyk, gal galėčiau paimti iš tavęs interviu apie susitikimą su Maitrėja? — subruzdo Pitas. — Yra labai daug leidinių, kurie mielai apie tai parašytų. Kokiu telefono numeriu tau galima paskambinti?

— Chmmm... na... nemanau, kad galėčiau labai daug papasakoti, — numykiau. — Bet gerai... Taip.

Užrašiau telefono numerį ant mažo padėkliuko, kurį, pasirodo, Pitas nudžiovė iš Sivallotv viešbučio Cholleforde ir tada Pitas nusivedė mane į kitą kambarį.

— Pasižiūrėk, — pasakė rodydamas tą pačią barzdoto vyro nuotrauką, kurią anądien restorane man jau rodė Brajanas.

— Šio nuotrauka daryta Nairobyje. Tada Maitrėją matė šeši tūkstančiai žmonių, atvykusių į Betliejaus bažnytėlę mažučiame kaimelyje, vadinamame Kvangvare. Tenai vyksta stebuklai. Išgyja ligoniai, išprotėję vėl atgauna sveiką protą ir panašiai. Kartą dvasininke susirinkusiems žmonėms pasakė, kad su ja kalbėjo Dievas, ir pažadėjo, jog labai greitai pas juos apsilankys ypatingas svečias. Kaimelio gyventojai nežinojo, ko tikėtis, tačiau paskui... atvyko jis . Maitrėja. Pasirodė staiga, tarsi išdygo iš po žemių. Atrodė, kad jis tarsi švyti. Maitrėja palaimino visus, paskui sėdo į mašiną ir išvažiavo.