Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Ką turėjau atsakyti? Kokie žodžiai nesuteiktų jam klaidingos vilties?

— Aha.

— Iš Londono?

Linktelėjau.

— O Janas tau aprodinėja Amsterdamą?

Dar kartą linktelėjau.

— Aha.

— Einu iki baro. Norėtum ko nors išgerti?

Vyrukas pakratė tuščią stiklinę. Tiesiai šviesiai, nieko nepagražino, jokio slengo.

Bet po galais! Darosi baisu! Vos prasižioju, tuojau pasakau Taip! Dabar tik linktelėjau ir nusišypsojęs priėmiau pasiūlymą. Vyrukas veda mane kaip už pavadžio! Manau, būtų teisinga pripažinti, kad lygiai taip pat nepatogiai būčiau pasijutęs, jei būčiau atsidūręs kokiame nors liūdnai pagarsėjusiame raudonųjų žibintų rajone, o vietoje gėjaus būtų mergužėlė vos tepridengtu kūnu. Na, gerai jau, beveik lygiai taip pat nepatogiai.

Staiga grįžo Janas.

— Štai... jau turiu pinigus. Eime?

— Taip, — apsidžiaugiau. — Taip ir padarykime!

Tvarkingasis vyrukas nusišypsojo ir pasakė Janui:

— Malonu tave ir vėl matyti.

— Sveikas, Diteri, — pasisveikino Janas ir Diteris šiek tiek kilstelėjęs ranką pamojavo. — Diteris vienas draugiškiausių pasaulyje vaikinų.

Staiga susigėdau. Leidau įsivešėti paranojiškai baimei, išankstinės nuostatos ėmė valdyti mane. O Diteris viso labo tiesiog labai draugiškas vyrukas.

— Bet būk su juo atsargus, — perspėjo Janas, — nes jis mėgins tave įsivilioti į lovą.

Diteris pamėgino suvaidinti labai išsigandusį ir nustebusį.

— Tikrai, tiesą sakant, jis permiegotų su bet kuo.

Diteris nusijuokė, pasakė Janui, kad jis bjaurybė ir nuėjo atsinešti dar vieno bokalo alaus. Aš irgi juokiausi, kol suvokiau, kad Jano akyse ir esu tas bet kas.

— Tai va, dabar, — pareiškė mano naujasis draugas, — turiu tau parodyti labai šaunų barą raudonųjų žibintų kvartale...

Tyliai pats sau sukuždėjau:

— Gelbėkite.

Kol dar neišsiruošėme patirti raudonųjų žibintų kvartale manęs laukiančių siaubų, Janas labai norėjo, kad kiek paėjėtume gatve. Jis sakė, kad tai bus siurprizas. Pamatysiu tikrą Amsterdamą. Kadangi šiuo atveju negrėsė juodais odiniais drabužiais apsitaisę vyrukai, tai pasakiau, kad labai mielai pasižvalgysiu.

Kiek vėliau priėjome tokią vietelę. Jos pavadinimas atrodė gana įtartinas — SĄMONINGI SAPNAI.

— Kas tai? Kavinė? — paklausiau, nors labai gerai žinojau, kad šiame mieste žmonės, lankantys kavines, gal ir nori ko nors, bet tik ne kavos.

— Ne, ne visai... tai vadinamoji šaunioji parduotuvė . Tu, Deni, rūkai žolę?

— Stengiuosi vengti, — atsakiau. — Paskutinį kartą, kai tai dariau, mane apsėdo žąsų manija.

Janas suprato. Bent jau taip atrodė.

— Gerai, eime...

Įėjome vidun ir net viduje pamačiau dar vieną iškabą ŠAUNIOJI PARDUOTUVĖ.

— Ką reiškia — šaunioji parduotuvė? — paklausiau.

— Joje gali nusipirkti narkotikų, kurie tau tinka.

— Kaip vaistinėje?

— Ne, — Janas prisėdo ir ėmė aiškinti. — Tai preparatai, kurie gerina atmintį, padeda susikaupti, suteikia energijos, supranti? Tai natūralūs sintetinių narkotikų pakaitalai. Kam vartoti LSD, kai yra taip pat veikiančių natūralių priemonių? Natūrali LSD. Daug mažesnė rizika pakenkti sveikatai.

— Bet juk LSD pas jus draudžiama, tiesa?

— Žinoma. Tačiau visi šie preparatai visiškai legalūs. Teisingi pakaitalai amfetaminui, extazy tabletėms, kam tik nori. Jei jau atsiradai Amsterdame, turi pabandyti ko nors tokio, rimtai...

Janas šypsojosi. Aiškiai pajutau, kad būtent taip šis vyrukas elgiasi su žmonėmis, kurie nepažįsta Amsterdamo taip gerai, kaip jis.

— Galėtum pabandyti stebuklingų grybų. Psichotropiniai. Absoliučiai nedraudžiami, kol švieži.

— Bet juk jie kenkia, — bandžiau priešintis, šiek tiek įžeistas tokio pasiūlymo. — Kai dar mokiausi mokykloje, kartą visą susirinkimą kalbėjomės vien apie tuos grybus. Toks Džonatanas Deivis kelis suvalgęs ištisą popietę praleido vaikydamasis medžius.

— Bet juk jie natūralūs, o kas duota gamtos, tas negali būti labai blogai, tiesa?

Susimąsčiau.

— O žemės drebėjimai? — tėškiau argumentą.

Janas papurtė galvą.

— Tada Hitleris, — nepasidaviau.

Dabar Janas neturėjo ką pasakyti, tik įsispoksojo į mane buku žvilgsniu.

— Gerai, gal ir nusipirksiu kelis grybus. Taip, — galop sutikau. — Pasiimsiu juos išvažiuodamas. Na, supranti, juk nėra reikalo skubėti.

— Negali jų vežtis namo. Ir negali laikyti, kad sudžiūtų. Jei tik taip nutiks, tai jau baudžiama pagal įstatymą. Prieš keletą metų, kai ši parduotuvė ėmė prekiauti stebuklingais grybais, kilo didelis sujudimas, tačiau savininkai lengvai išsisuko įrodę, kad jie prekiauja šviežiomis daržovėmis.

Apsižvalgiau.

— Tai, kaip čia išeina... atvedei mane į daržovių parduotuvę?

Janas nusišypsojo.

— Na, ką manai? Pasiryžęs šiandien naujiems iššūkiams?

Štai ir papuoliau. Tas sakinys privertė mane peržengti ribas. Pasijutau kaip Martis Makflėjus, kai kažkas išdrįso jį pavadinti viščiuku.

— Turiu pripažinti... šiek tiek nejauku, — prisipažinau. Iš tiesų taip ir jaučiausi. Niekada, niekada net iš tolo nesiartindavau prie stipriausių narkotikų. Turėčiau labai pasistengti, jei paprašytumėte, kad išvardyčiau jų pavadinimus. Mano draugų būry tokie dalykai vargu ar kada iš viso buvo svarstomi. Ta juokinga žolės cigaretė sutraukta Brikstone su pacifistais buvo pats didžiausias mano patirtas narkotikų nuotykis. Ir kol kas vienintelis. Štai ir sėdžiu dabar tarsi koks tipiškas Amsterdamo turistas su Pietų Afrikos išeiviu, kuris į visą šitą narkotikų reikalą žiūri kaip į normaliausią, visiškai padorų ir sveikintiną dalyką ir jau ketina pereiti nuo kalbų prie darbų.

— Nedaryk nieko, ko nenori, — patarė Janas. — Noriu pasakyti, maniau, tau bus įdomu, kaip gyvenu. O aš ketinu kai ko nusipirkti...

Atsistojęs nuėjo prie baro, o aš likau sėdėti. Grūmiausi su sąžine. Juk negaliu šito daryti. O gal galiu? Juk esu Amsterdame — mieste, kur sakoma Taip . Ir jeigu neištarsiu Taip čia, tai kur tada iš viso ištarsiu? Svonsyje? Staiga atgavau pusiausvyrą. Pajutau, jog atėjo metas, išmušė toji valanda. Jei padarysiu tai, kas šiaip jau Londone niekada nė nešautų į galvą, tai būtų galima vadinti tam tikru įrodymu, kad labai rimtai žiūriu į pažadą laikytis Taip . Tikriausiai tai reikštų, kad esu nusiteikęs tesėti žodį.

Ir dar... Kaip sakė Janas, tai netgi legalu. Na, žinoma, kaip pažiūrėsi.

Po minutėlės Janas jau sėdėjo prie stalo. Prisidegęs cigaretę su marihuana atsilošė. O paskui padėjo ant stalo mažutę tabletę ir stumtelėjo ją manęs link.

— Pabandyk šitą, — pasakė. — Praplaus tau smegeninę.

Kaip rekomendacija, nesakyčiau, kad labai vykusi, kažko trūko.

Pasižiūrėjau į tabletę.

— Janai... tu sakai, kad praplaus smegeninę, na... gal ir gerai... Bet svarstau, gal galėčiau pabandyti ką nors lengvesnio, švelnesnio. Ar turi ką nors, kas vėliau sustabdytų mano plaunamą smegeninę? Gal geriau paprasčiausiai pasikasyti galvą? Pasiūlymas šiek tiek... didesnis nei maniau.

Janas pabandė išsklaidyti mano abejones, tačiau nieko jam neišėjo. Prisiminiau tai, ką jis pasakojo anksčiau. Galimybių neturite tik tada, kai nusprendžiate jas atmesti. Ką gi... štai ir galimybė... tam tikra prasme. Proga išbandyti šį tą naujo. Tokie dalykai niekada nebūtų nutikę, jei ne vienas po kito sekę Taip . Tai jau tikrai penktasis lygis.