Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Molės laiške pastebėjau vieną keistą dalyką — nepaisant to, kad pats laiškas buvo keistas, jame nebuvo jokio telefono numerio. Atrodė taip, tarsi loterijos organizatoriai nenorėtų, jog kas nors su jais susisiektų. Vienintelė nuoroda — teisinių reikalų konsultanto Alberto biuro adresas. Kodėl turėčiau norėti su juo bendrauti, taip ir nesupratau.

Neskubėdamas patraukiau nuo interneto kavinės prie Magna Plaza prekybos centro, tačiau dar nenuėjęs nė kelių žingsnių pastebėjau maždaug trisdešimties metų įdegusį vyrą su plonu pasaitėliu rankose, lėtai judantį gatve. Vyras šypsojosi ir keistai caksėjo liežuviu. O pasaitėlio gale tipeno nedidukas, tačiau gerai įmitęs rudas katinas. Net pasižiūrėjau atidžiau. Taip, tikrai vyras. Vedžioja katiną. Vidury baltos dienos. Stebėjau išpūtęs akis.

Amsterdamas, manyčiau, tikrai yra Taipų miestas, vienas liberaliausių miestų pasaulyje. Laisvės miestas, viską priimantis ir leidžiantis. Tai vieta, kur naujos idėjos džiugiai sveikinamos, o ne atmetamos. Septintajame dešimtmetyje Amsterdamo jaunimas džiūgaudamas stačia galva nėrė į hipių judėjimą. Tikriausiai būtent toks laisvas mąstymas paskatino ir atviros visuomenės formavimąsi, labiausiai pastebimą pažiūrėjus į narkotikų vartojimo ir prostitucijos statistiką. 2001 metais buvo įteisintos gėjų santuokos, o šis miestas kaip tik yra vienas iš draugiškiausiai nusiteikusių gėjų atžvilgiu. Tai miestas, kuris, kaip ir dera, į visus žiūri kaip į lygius. Nusikaltimai gatvėse labai reti, o aplinkui vien draugiški veidai. Tiesiog širdžiai miela. Visa tai mąstydamas žvelgiau, kaip tas vyrukas, išvedęs pasivaikščioti katiną, mina tolyn gatve vis stabtelėdamas, kad jo mažasis draugas galėtų apuostyti stulpą ar palaižyti namo kampą. Pagalvojau: „Keliauk sau ramybėje, žmogau, aukštai iškėlęs galvą, nes tu esi Amsterdamo, tolerantiškiausio miesto, gyventojas. Čia nėra ko gėdytis, net ir žmogui, kuris išvedė pasivaikščioti katiną.“

Žinoma, jei tapčiau karaliumi, išleisčiau įstatymą, draudžiantį vedžioti katinus, bet menka tikimybė, kad taip nutiks, juk aš net ne olandas.

Praėjau pro dovanų parduotuvę. Toptelėjo galvon, kad galėčiau nupirkti kokį suvenyrą. Kažin, ar mieste praleista viena naktis jau yra pakankamas pagrindas suvenyrui pirkti? Pagaliau išsirinkau mažutį vandens malūną ant pagaliuko ir nusprendžiau parašyti atviruką Lizai. Jau praėjo tiek laiko, ir visai pasiilgau jos. Be to, manau, kad atvirukai yra labai svarbu. Jie sudaro įspūdį, kad esate patyręs keliautojas, aplankęs daug šalių, pažinęs daug kultūrų, o jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo lėktuvų. Kiek panaršęs tarp atvirukų radau vieną su didžiule klumpe. Taip. Ieškojau su būtent tokiu vaizdu.

Nusprendžiau parašyti kasdieniškai:

Miela Liza,

Esu Amsterdame! Nesvarbu, dėl kokios priežasties, tikrai. Kartais tiesiog tenka imti ir leisti sau truputį prasiblaškyti.

Žinai, jie čia veda pasivaikščioti katinus. Tai žavu.

Myliu.

Denis

Suradau pašto dėžutę ir įmetęs atviruką patraukiau pasivaikščioti. Gėrėjausi gotiškomis bažnyčių smailėmis, šaunančiomis aukštyn, paskui pora Neptūno statulų, pučiančių kriaukles... Bet ką aš apgaudinėju? Įprastinę dieną, žinoma, būčiau stengęsis praleisti kuo daugiau laiko mieste, iš visų jėgų bandyčiau viską pamatyti ir nusifotografuoti su trimitą pučiančiu angelu. O šiandien? Šiandien noriu sėdėti interneto kavinėje...

Grįžau į kavinę, skubiai prisijungiau prie interneto ir, didžiausiam džiaugsmui, radau manęs laukiantį laišką.

Tik ne nuo Molės. Šis laiškas atėjo iš kažkokios organizacijos, pasivadinusios Standard Trust Agency of Amsterdam.

Atsidariau laišką, perskaičiau.

Sveiki, pone denis@denisvolisas.com

Dėkojame, kad parašėte laišką tarptautinei SkyLow loterijos agentūrai. Mes esame šios loterijos agentai ir tvarkysime jūsų laimėjimo dokumentus. Prašau kuo greičiau atsiųsti mums reikalingus duomenis, nes baigiasi laikas, po kurio laimėjimo atsiimti nebegalėsite.

1. Jūsų vardas, pavardė, adresas, visų telefonų numeriai, taip pat fakso numeris;

2. Banko sąskaitos duomenys;

3. Paso numeris ir tautybė;

4. 2000 eurų draudimo dokumentui, kuris bus reikalingas atsiimant laimėjimą. Šios išlaidos turi būti padengtos jūsų sąskaita.

Taip pat reikalaujame sumokėti 2560 eurų vienkartinę įmoką, kuri bus skirta mokesčių inspekcijai. Sumokėti turite per 24 valandas, kad spėtume laiku išmokėti laimėtą sumą.

Vos tik bus pradėtas procesas, gausite visus reikalingus dokumentus, kad galėtumėte atsiimti pinigus.

Robisonas Šo

Minutėlę! Kas tas vyrukas Robisonas? O kur Molė? Kur Albertas? Ir kas čia per skubūs terminai?

Nedelsdamas atrašiau.

Gerbiamasis Robisonai,

Aš jau esu Amsterdame, pakviestas ponios daktarės Molės van Brein! Kaip galėčiau iš jos pasiimti laimėjimą? Kokių dokumentų man reikia? Galvojau, kad už tai atsakingas ponas Albertas Heinas? O kur daktarė Molė van Brein?

Denis

Kažkas čia visiškai ne taip. Jau penkta valanda po pietų, tad norėjosi kuo greičiau viską išsiaiškinti. O dabar visiškai priklausiau nuo Robisono Šo, kuris netikėtai nutarė perimti reikalus į savo rankas. Molė van Brein atrodė žymiai draugiškesnė. Robisonas taip pat nedavė jokio adreso, tačiau telefono numeris buvo ...

Pasičiupęs mobilųjį telefoną surinkau numerį. Jei jau laikas baigiasi, tai, žinoma, pats geriausias būdas sutvarkyti viską telefonu. Numeris lyg ir geras... bet niekas neatsiliepia. Laukiau, laukiau ir dar laukiau, tikėdamasis, kad bent jau įsijungs autoatsakiklis, bet nieko... Telefonas paprasčiausiai pypsėjo. Niekas taip ir neatsiliepė. Kas gi čia vyksta?

Pabandžiau paskambinti dar kartą, bet rezultatas buvo lygiai tas pats. Po dešimties minučių pabandžiau dar sykį.

Apėmė prasta nuojauta. Nepatiko man ir pono Robisono Šo godumas. Atrodė, kad jis apsėstas pinigų manijos, visai ne taip kaip Molė. Reikėjo skubiai išsiaiškinti, tačiau neturėjau kito būdo, kaip tik parašyti elektroninį laišką.

O gal yra koks būdas?

Iš kišenės išsitraukiau Molės laiško kopiją ir peržvelgiau. Tik tiek: Albertas Heinas, Amsterdamas, Westerstraat gatvė. Kai nutariau imtis dokumentų tvarkymo pats, kreiptis į Albertą atrodė šiek tiek negražu, bet gal jis nesupyktų ir skirtų man kelias minutes? Jei tik rasčiau Albertą, tai jau neabejotinai rasčiau ir Molę, o radęs Molę sužinočiau, ar tikrai laimėjau dvidešimt milijonų dolerių.

Reikėjo žemėlapio. Ir turėjau patikrinti, ar tikrai Albertas Heinas yra ten, kur dedasi esąs. Juk jeigu tai apgavystė, tai adresas išgalvotas, tiesa? O jei adresas tikras, tai visai tikėtina, kad Albertas taip pat egzistuoja iš tiesų.

Sustabdžiau praeivį.

— Atsiprašau, — pasakiau, — gal galėtumėte pasakyti, kokiu numeriu skambinti, norint sužinoti telefono numerį?

Moteris pasižiūrėjo į mane kaip į kvailį.

— Norite pasakyti, jums reikia duomenų bazės?

— Taip. Telefonų numerių skyriaus. Na, to, kas informuoja apie telefonų knygą.

— Aišku, — suprato moteris ir padiktavo man numerį iš nuliukų ir aštuonetukų. Paskambinau.

— Naam?

— Sveiki... ar kalbate angliškai?

— Taip.