Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Nesišaipyk! Aš tau ne koks kvailys!

Truputėlį persistengiau šaukdamas.

— Janai... tik norėjau pasakyti, kad gali būti, jog Omaras iš tiesų pateko į bėdą! Juk negali šitos versijos visiškai atmesti!

— Apie tai jau kalbėjomės! Maniau, kad jau išaiškinau. Tas vyras — apgavikas, o tu kvailys! Ir visas tas reikalas betikslis ir kvailas!

— Visai ne betikslis! Tikslas tuojau paaiškės! O aš nekvailas. Ir tu dar aiškini man, kad nepaisant visų juodu ant balto parašytų įrodymų, kad visai — visiškai — nėra jokios galimybės, jog Omaras ne joks ne sukčius? Įrodinėji, kad jis jokiu būdu ne nužudytojo sultono sūnus?

Janas paprasčiausiai žiūrėjo į mane.

— Buvau sugalvojęs tau puikiausią bausmę. Bet dabar ji jau nebetinka. Turiu sugalvoti ką nors šimtą kartų blogesnio.

— Na, ir gerai.

— Na, ir gerai.

— Na, ir gerai.

Išėjau iš aludės nebaisiai geros nuotaikos — pora bokalų alaus su Janu, butelis vyno su Sebu ir Hana bei patirtas pažeminimas padarė savo. Praalkau, tad sustojau prie užkandinės Romėnų gatvėje — užsisakiau keptų bulvyčių ir skardinę Fantos. Bulvytės mirko acto, kečupo ir čili padaže — juos pasiūlė vyras, prekiavęs užkandžiais, ir visus pasiūlymus nuolankiai priėmiau. Keisto skonio užkandis nesulaukė nė pusiaukelės — įniršęs sviedžiau bulvytes į šiukšlių dėžę.

Namuose įsijungiau kompiuterį ir ėmiau gamintis sumuštinį.

Žinoma, galvojau sau, kad Taip šįvakar atnešė man vien nemalonumus. Bet buvo ir keletas teigiamų dalykų. Kas žino, gal šie įvykiai galų gale suartins mudu su Hana.

Pyptelėjo telefonas.

Žinutė nuo Hanos.

BJAURYBE.

Nusprendžiau, kad mergina tikriausiai suklydo spaudydama telefono mygtukus. Gal ji norėjo parašyti, pavyzdžiui, BORIBE, ir visai tikėtina, kad norvegų kalboje šis žodis reiškia ką nors gražaus. Na, kad ir kokią gėlę ar mažutį, rankele mojuojantį kūdikį.

Atsidusau. Svarbiausia nepamiršti, kad Taip veda tik į gera.

Ir tikrai — neteko daug laukti. Štai kas užčiaups Janą kartą ir visiems laikams. O, tai puikumėlis. Nuostabu. Dabar jis pamatys. Pamatys, ką reiškia netikėti manimi! Turės pripažinti, kad aš ne bukagalvis ir ne bjaurybė!

Pašto dėžutėje buvo vienui vienas elektroninis laiškas, tačiau jis suteikė tiek daug vilties.

Rašė daktarė Molė von Brein.

Ji teigė, jog ką tik Ispanijos loterijoje laimėjau 20 milijonų.

Daktarė Molė von Brein kvietė mane atvykti ir asmeniškai iš jos atsiimti laimėtus pinigus.

Tereikia nusipirkti lėktuvo bilietą.

Į Olandiją.

8 SKYRIUS

kuriame Danielis patenka į kėblią padėtį

Tokia žinia reiškė, kad staiga patekau į penktą lygmenį, o tai mane ir jaudino, ir gąsdino.

Aišku, to paprasčiausiai nereikėjo daryti. Dabar galiu tai pripažinti. Janas man jau įrodė, kad 99 procentai tokių nelauktų elektroninių šiukšlių — apgavystės, skirtos suvilioti ir apmauti lengvatikius nelaimėlius. Bet juk vienas procentas dar lieka. O vienas iš šimto — ne taip jau mažai... Kai pagalvoji, kiek nedaug šansų turėjau laimėti loteriją su nutrinama kortele iš Sun laikraščio... Bet kol kas tai vienintelis įrodymas, kad Taip veda į gera...

Žinojau, ką Janas pasakytų apie tokias mintis. Jis pasakytų, kad esu kvailys. Kad daktarė Molė van Brein — tikriausiai jokia daktarė. Ir ne Molė. Ir net ne van Brein.

Bet minutėlę... juk verta surizikuoti. Pasižiūrėti, kas iš to išeis. Verta ištarti Taip.

Atrodė, kad pasaulis pasikeitė. Dabar man teko turėti reikalų su visiškai nauja erdve, kurioje knibždėjo daugybė o kas, jeigu..?

Tarsi...

O kas, jeigu Ispanijos loterija tikrai kažkokiu būdu išrinko mane laimėtoju?

Ir...

O kas, jeigu kažkur Amsterdame kambaryje sėdi ponia daktarė ir jau kelintą kartą perskaičiuoja mano 20 milijonų patyliukais murmėdama: „Na, gal bent jau šitas atsilieps, nes niekas nekreipia dėmesio į mano laiškus..!“

Tiesa, labai nepanašu, kad taip būtų. Bet labai gera tikėtis.

Metro traukinys artinosi prie miesto, o aš dar sykį permečiau akimis laišką.

„Sveikiname nugalėtoją! — buvo rašoma laiške. — JUS APLANKĖ SĖKMĖ SATZO TARPTAUTINĖJE LOTERIJOJE!“

Laiške buvo aiškinama, kad mano vardą atrinko kompiuterinė sistema, kurioje įtraukta 91 000 vardų iš viso pasaulio. Apie laimėjimą turėjau niekam nesigirti: „Dėl kartais sumaišomų vardų ir adresų, primygtinai prašome niekam nesakyti apie šį laimėjimą, kol nebus iki galo atlikti visi formalumai. Neprasitarkite niekam!“ To prašoma, kaip jie teigė, „norint apsaugoti laimėtoją nuo kitų dalyvių ir apsimetusių jumis asmenų“.

Kaip jautru! Žinoma, kad tylėsiu kaip žemė! Mažiausiai noriu, kad Janas arba Vegas pasibalnotų nosį akiniais ir neteisėtai apsimestų manimi. Toliau buvo pats maloniausias laiško gabaliukas:

Jūs laimėjote nurodytą sumą grynaisiais, kuriuos gausite nurodę asmeninį numerį LIP/63474-444/RT6. Jūsų laimėjimas — 20 756 820$ (dvidešimt milijonų septyni šimtai penkiasdešimt šeši tūkstančiai aštuoni šimtai dvidešimt dolerių).

Žemiau pasirašė daktarė Molė van Brein. Skaitant šią pavardę širdis šokinėjo iš džiaugsmo. Laiške buvo minimas dar vienas vardas — kažkoks Albertas Heinas iš teisės departamento. Visas sandėrio su Mole detales turėjau derinti su juo. O Molė tepasakė tik tiek, kad turiu kuo greičiau arba kaip man patogiau atvykti į Olandiją ir susisiekti su Albertu, kuris sutvarkys visus dokumentus ir teisinius dalykus už vienkartinę įmoką (prieš įteikiant man laimėjimo čekį turėjau sumokėti 7 000 eurų). Na, nenorėčiau įžeisti Alberto, bet sutvarkysiu visus dokumentus pats. Į Amsterdamą nuskristi tekainuos 50 svarų, o užtruksiu viso labo keturiasdešimt penkias minutes. Būdamas tenai, pats imsiuosi reikalo. Beje, 7 000 eurų atrodo kiek per didelis mokestis už dokumentų sutvarkymą.

Taigi parašiau daktarei Molei: „Pasakykite Albertui, kad nesivargintų! Atvyksiu į Amsterdamą ir pats susitiksiu su jumis! Jau turiu bilietą, būsiu pas jus rytoj!“ Na, jei šita žinutė neišvers Molės iš klumpių, tai jau niekas jos nenustebins.

Išlipau iš tramvajaus vos pasiekęs miesto centrą ir patraukau tiesiai į interneto kavinę.

Štai ir aš. Ruoškite pinigus. Prisijungęs prie interneto nuėjau tiesiai į savo pašto dėžutę, tačiau didžiausiai nuostabai teko pripažinti, kad laiškų nėra. Molė neatsakė. Net neparašė nei draugiško „sveikas“, nei „laukiu atvykstant“.

Nesvarbu. Gal ši dama paprasčiausiai užsiėmusi: ruošia pinigus, perka pyragėlius ir balionus oficialiai laimėjimo įteikimo šventei. Tik šiek tiek nusivyliau, štai ir viskas. Galėjote pagalvoti, kad laiškų rašymu gali užsiimti Albertas. Juk jam nereikia tvarkyti dokumentų, tad turi šitiek laisvo laiko!

Parašiau Molei dar vieną laišką.

Brangioji Mole,

Tai Denis Volisas — tarptautinės Skylow loterijos laimėtojas! Turiu puikių naujienų — pasielgiau, kaip jūs siūlėte, ir atvykau į Olandiją! Tikiuosi, Albertas nesupyko, kad jam nereikės tvarkyti dokumentų. Pamaniau, kad sutaupysiu septynis tūkstančius eurų.

Beje, sėdžiu visai šalia Magna Plaza prekybos centro ir laukiu jūsų. Prašau parašyti man elektroniniu paštu arba paskambinti 0044 782 *** ***, nes nežinau, kaip man elgtis toliau.

Denis

Labiausiai jaudinausi dėl vieno — laikrodžio rodyklės nenumaldomai artinosi prie ketvirtos valandos, norėjau susitikti, kol dar nesibaigė darbo valandos. Užsisakiau kambarį viešbutyje tik vienai nakčiai — juk kaip ne kaip, Amsterdamas — ne ta vieta, kur norėtųsi užsibūti, kai kišenę svilina dvidešimt milijonų dolerių. Anksti ryte turėjau skristi namo.