Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Labai ačiū, — padėkojo padavėjas ir atitraukęs kėdes pasiūlė vyrams sėstis. — Prašom sėstis.

— Sveikas, — pasisveikino su manimi vienas vyrukas. Paskui ir kitas.

— Sveiki, — atsiliepiau.

Taip, žinau, kaip elgiamasi tokiose situacijose. Sėdėjęs vienas žmogus apsimeta, kad nė nepastebėjo kažką prisėdus šalia, o atvykėliai elgiasi lygiai taip pat — tarsi prie stalelio nieko daugiau nė nebūtų. Paskui tiedu ima garsiai plepėti, begėdiškai apkalbinėti visus iš eilės, o tas vienišius apsimeta esąs kurčias ir vaidina, kad paslapčia nesiklauso. Vadinu šitokį elgesį kinų restorano efektu . Tik šįkart, atrodė, viskas ėmė klostytis kitaip. Pirmasis vyras ištiesė ranką ir pasitikinčiu balsu prisistatė:

— Janas.

— O, malonu, — atsakiau. — Denis.

— O čia Sergejus, — pristatė kitą vyrą Janas, ir aš paspaudžiau Sergejui ranką.

Štai tada ėmėme plepėtis.

Janas ir Sergejus buvo turistai, keliauninkai. Bet ar tikrai galima juos taip vadinti? Atvyko į Amsterdamą kaip tikri turistai su kuprinėmis ant pečių, tačiau užsibuvo jau kokius šešis mėnesius ar net daugiau. Janas — aukštas, liesas blondinas — atvyko čia apkeliavęs Europą ir Pietų Afriką, o Sergejus — kiek mažesnis, tarsi sustumtas, barzdotas vyrukas — atkeliavo iš Lenkijos. Jiedu susitiko nakvynės namuose, esančiuose čia pat už kampo, ir iš karto tapo draugais.

— Amsterdamas — viena puikiausių vietų, kur tik man teko lankytis, — pareiškė Sergejus. — Tai jau tikrai. Kai esu čia, jaučiuosi kaip namuose. Viskas taip, kaip turėtų būti.

— Mudu keliaujame kur kojos veda, — pasakojo Janas. — Jei užsimanau kažką pamatyti, imu ir nukeliauju. O kartais paprasčiausiai sėdžiu vienoje vietoje ir žiūriu, kas nutiks. Susirandu kokį paprastą darbiūkštį, apsigyvenu nakvynės namuose ir laukiu. Mano tėvas visada sakydavo: „Galimybių neturite tik tada, kai nusprendžiate jas atmesti!“ Aš jam visai pritariu.

Paplepėjome dar kokią valandą ar panašiai — apie viską, kas pasitaikydavo ant liežuvio. Apie Londoną, Lenkiją, Pietų Afriką. Janui ir Sergejui pasidarė labai smalsu, ką aš veikiu Amsterdame. Pasakiau, kad atvykau aplankyti draugą Albertą. Vyrukai pasidomėjo, kur Albertas šįvakar. Pasidaviau — priblokštas tokio staigaus klausimo nebesumojau, ką čia suskelti, ir papasakojau visą tiesą. Janas ir Sergejus skaniai pasijuokė ir liepė man nesijaudinti. Jų manymu, vertėjo sumokėti penkiasdešimt svarų už lėktuvo bilietą — juk keliavau pasiimti dvidešimties milijonų.

Sergejui reikėjo netrukus eiti į darbą, tačiau Janas pasiūlė kai ką, ko tiesiog negalėjau atsisakyti. Dar ir dėl to, kad šiomis dienomis iš viso labai mažai ko galėjau atsisakyti.

— Jei nieko neveiki, aprodysiu apylinkes, — pasakė naujas pažįstamas. — Pamatysi Amsterdamą tokį, kokį jį pažįstu aš.

— Gerai! — pasakiau. — Būtų labai puiku!

Tai išties buvo puiku. Ir sutikau Janą tik todėl, kad bet kada pasitaikius progai sakiau Taip. Kitaip mūsų keliai jokiu būdu nebūtų susikirtę. O dabar, kai susitikome, na, ir kas čia blogo, kad leisiu nepažįstamajam diktuoti, kaip turiu praleisti vakarą? Juolab kad esame jo mieste. Jei būčiau likęs vienas pats, greičiausiai taip ir stypsočiau prie to sumauto sūrio muziejaus.

— Gerai... pirmiausia turime nueiti į Warmoestraat... — pareiškė Janas mums išėjus iš restorano.

— Gerai. O kas tenai?

— Argos.

Linktelėjau.

Palaukite.

— Argos? Prekybos centras?

— Tai baras, — trumpai ir aiškiai mestelėjo Janas. Tapo aišku, kad jam jau teko apie tai aiškinti iš Britanijos atvykusiems svečiams. — Ten vienas vaikinas skolingas man truputį pinigų. Mes greitai — tik įkišime galvą, pasiimu pinigus ir vėl atgal. Gerai?

— Gerai.

Išlipę iš taksi patraukėme tiesiai prie Argos baro, kuris buvo nė trupinėlio nepanašus nė į vieną man matytų Argos vardu pavadintų įstaigų. Janui tuojau pamojo keli prie artimiausio stalelio sėdėję vaikinai.

— Draugeliai, — paaiškino man.

Nusišypsojau nueinančiam Janui ir apsižvalgiau aplinkui. Kažkas čia keista... baras ne toks kaip kiti. Kažko... trūksta. Kol kas nesupratau, ko... Kėdės yra. Šviesos. Gėrimai. Vyrai. Juodaodžiai vyrai. Baltaodžiai vyrai. Aukštaūgiai vyrai. Žemaūgiai vyrai. Daugybė... vyrų. Štai tada ir prašviesėjo galvoje. Merginos. Šiame bare nėra merginų. Ir dar... Oi!.. Normalūs drabužiai. Kurgi normalūs drabužiai? Kurgi velvetas, džinsas? Šiame bare beveik nematyti nei džinsinių, nei velvetinių kelnių. Užtat daug daugiau nei kitame bare... ir... na, sakykime, daug daugiau nei tai atrodė normalu man... odinių drabužių.

O, Dieve.

Aš gėjų bare.

— Argos — seniausias Europoje gėjų baras, — vėl išdygęs man prie šono prakalbo Janas.

— Puikumėlis! — sušukau tikėdamasis, kad entuziazmas balse parodys, jog esu šaunus miestietis.

— Yra du tokie barai ir dar rūsys.

— Rūsys. Keista. O kam tas rūsys?

Janas į mane taip dėbtelėjo, kad tą pačią akimirką supratau, jog man turbūt geriau nežinoti, kam tas rūsys.

Janas grįžo pasikalbėti su draugais ir atsiimti pinigų, o man tuo metu pamažu aiškėjo bauginanti tiesa: visiškai nepažįstamas vyrukas nusivedė mane į gėjų barą Amsterdamo centre. Na, nepagalvokite apie mane blogai. Savo laiku esu buvęs galybėje gėjų barų — visi tie vakarai prabėgo stilingai ir prabangiai. Ir tikrai neturiu nieko prieš odą — dėviu natūralios odos striukę, turiu du odinius diržus, o pradinėje mokykloje iš viso pripažindavau tik odines kuprines. Tačiau dar niekada nebuvo tekę apsilankyti gėjų bare ir juo labiau tokia odos gausa pasižyminčiame gėjų bare nuo to laiko, kai tapau žmogumi, kuris sako Taip.

Su siaubu suvokiau, kad šiame bare labai daug galimybių, o aš visas jas turėsiu priimti. Kas bus, jei kas nors man mestelės pasiūlymą? Arba kur nors pakvies? Arba — o, Dieve! — paprašys? Nelaikau savęs labai patraukliu vyriškiu, paskui kurį rikiuotųsi eilės sužavėtų gėjų, ne. Tenoriu pasakyti, kad, kiek man teko matyti Londono gėjų baruose, šie vyrukai nėra labai išrankūs.

— Sveikas! — išgirdau balsą dešinėje. — Ar tu Jano draugas?

Vyrukas buvo švariai nusiskutęs, dailutėliai apsirengęs ir labai draugiškas. Jokios odos, nors kelnės atrodė šiek tiek ankštokos. Staiga pasidaviau paranojiškoms mintims. Gal jis persekioja mane? Ei, jis tikrai persekioja mane!

Homofobija, mano manymu, yra žemas ir niekingas reikalas — toks bruožas parodo tik išsilavinimo stoką ir nestabilų mąstymą, būdingą tai visuomenės daliai, kuri galvoja, kad prieš pat baro uždarymą atsistojus sugiedoti Wonderwall yra labai aukštos kultūros požymis... bet juk dabar... esu kaip ir įsipareigojęs visais klausimais sutikti su šiuo vyru. Kas jis bebūtų. Ko tik jis beužsinorėtų!

Reikėjo greitai ką nors sugalvoti. Gerai būtų imti vadovauti pokalbiui ir tokiu būdu išvesti laivą į švarius vandenis. Ir turbūt turiu kuo greičiau ką nors pasakyti, nes vyrukas uždavė man klausimą prieš penkiolika sekundžių, o aš vis dar tyliu.

— Taip, — skubiai prabilau. — Taip, esu Jano draugas.

Vis galvojau apie sakinį, kurį ką tik ištariau. Ar yra jame kas nors tokio, kas gali būti suprasta kaip kvietimas? Šūdas! Nereikėjo sakyti Taip . O aš pakartojau net du kartus! Tai jau kaip ir flirtavimas!

— Janas šaunus, — pareiškė vyrukas. — O tu iš kur? Iš Anglijos?