Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Norėčiau sužinoti Albero Heino, gyvenančio Westerstraat gatvėje, Amsterdame, telefono numerį.

— Tuojau.

Nepraėjo nė minutė ir jau turėjau netgi adresą. Albertas tikras! Tikras, egzistuojantis vyras, turintis adresą! Galiu mesti iš galvos tą Robisoną ir tvarkyti reikalus su žmonėmis, kurie kreipėsi į mane pirmieji. Be to, tai gali būti tikras laimėjimas! Kuriam galui duotų tikrą adresą, jei planuotų mane apgauti? Man teliko nusigauti iki Alberto. Dabar jau pusė šeštos vakaro. Dar turiu valandžiukę, iki užsidarys dauguma mieste esančių įstaigų. Tikrai įmanoma spėti nulėkti pas Albertą greičiau nei per...

Širdis nusirito į užkulnius.

Laiko skirtumas.

Taip, mano laikrodis rodė pusę šeštos, tačiau juk jis vis dar rodė Anglijos laiką. Visi laikrodžiai Olandijoje jau mušė pusę septynių.

Reikėjo kuo skubiau lėkti pas Albertą. Bėgte pasileidau prie pagrindinio kelio ir visas išpiltas prakaito, beveik praradęs viltį ir beprotiškai susijaudinęs laukiau, kol pro šalį važiuos koks taksi automobilis. Po minutės kitos sulaukiau.

— Westerstraat , — sušukau, — kuo greičiau!

Taksi šovė pirmyn, o aš išsitraukiau telefoną. Turiu paskambinti Albertui ir paprašyti, kad dar truputį palūkėtų, neišeitų iš darbo. Turiu jam papasakoti, kad jau esu pakeliui ir mudviem reikia aptarti SkyLow loteriją, Molę van Brein ir Robisoną Šo... Tik ar jis norės su manimi kalbėtis? Juk jam iš panosės nušvilpiau 7000 eurų vertą darbą! Kaip koks pasipūtėlis galvojau, kad galiu viską padaryti pats.

Telefonas skambėjo, skambėjo, bet niekas taip ir neatsiliepė... Gal Albertas jau išėjo namo? O jei tai ta pati apgaulė? Gal jiedu su Robisonu dabar sėdi ir susiėmę už pilvų kvatojasi? O gal vis tik visa tai tikra? Gal Albertas ir Molė skaičiuoja man skirtus pinigus ir vis žvilgčioja į laikrodį? Reikia viską tučtuojau išsiaiškinti... reikia pasiekti Albertą šiandien...

— Štai ir Westerstmat , — pristabdydamas automobilį šalikelėje pasakė taksi vairuotojas. — Kurio numerio jums reikia?

— Tiksliai nežinau, — sumurmėjau, — lyg ir nėra numerio, tik va šitai...

Parodžiau vairuotojui popieriaus lapelį.

— Aaa, Albertas Heinas, — apsidžiaugė tas ir pasukęs vėl į gatvę paspaudė greičio pedalą.

— Pažįstate Albertą Heiną? — nustebau.

Vairuotojas nusikvatojo.

— Žinoma. Kas jo nežino. Tai svarbus žmogus!

Suvirpėjau iš džiaugsmo. Štai dabar tikrai įrodysiu Janui, kad su Taip yra tikras ir teisingas gyvenimo kelias. Dar pavažiavome maždaug šimtą metrų, o paskui vairuotojas sustojo taksi sustojime. Atsisukęs į mane taksistas parodė pirštu per langą:

— Štai jis.

Pasižiūrėjau, kur rodo vairuotojas.

O ten didelėmis žydromis raidėmis švytėjo:

ALBERTAS HEINAS

Prekybos centro pavadinimas.

Pasijutau kaip beprotis. Visiškas kvailys. Toks kvailas, per visą pilvą. Žinoma , kad tai apgavystė. O blogiausia, kad visą laiką tai žinojau. Taip ir turėjo baigtis. Juk niekada nedalyvavau jokioje Ispanijos loterijoje. Kaip ir niekada nebuvau sutikęs Omaro tėvo, nužudytojo sultono, kuriam tokį puikų įspūdį paliko mano profesionalizmas versle.

Tą pačią akimirką, kai tik išvydau prekybos centro pavadinimą, supratau, kad Janas visą laiką buvo teisus. Apgavikai panaudojo pavadinimą ir adresą vietoje vardo, kad bet kas sugalvojęs patikrinti, kas tas SkyLow , įsitikintų, kad „teisininkas“ egzistuoja. Labai panašu būtų, jei sugalvotume siuntinėti tokius pat laiškus ir pasiūlytume pasinaudoti advokato Rimt arba teisinės patarėjos Maximos paslaugomis. Sukčiai net neįtarė, kad galėtų atsirasti kas nors, kas nukeliaus į Amsterdamą ir patikrins. Supratau jų gudrybes. Šį kartą Taip mane nuvylė. Aptemdė man protą ir, užuot apsiginklavęs cinizmu, elgiausi optimistiškai ir patikliai. Bet kokias abejones atmesdavau vien dėl neaiškios vilties, kad viskas baigsis gerai. Mane jaudino kelionė, atsivėrusios galimybės, nesvarbu, kad ir kokios absurdiškos jos atrodė. Gal tikėjausi dar vienos sėkmės, netikėtos ir džiugios. Panašios, kaip tądien, kai laimėjau 25 tūkstančius ir tuojau pat jų netekau. Tądien paragavau šlovės ir norėjau daugiau. Gal Taip užkrečiamas, gal tai tik tuščia viltis, kad jei tik sakysiu Taip , tai man atneš sėkmę.

Radęs suolelį prisėdau ir pabandžiau pažvelgti į šiandienos įvykius kitu kampu. Ką teigiamo galėčiau įžiūrėti?

Na, pirmiausia, sėdžiu ant suolelio Amsterdame. Visą vakarą praleisiu Olandijoje, ko tikrai nebūčiau prisiruošęs padaryti. Tai jau tikrai geriau nei dar vienas vakaras prieš televizoriaus ekraną bute Londone. Mažų mažiausiai, bent tiek išlošiau. Arba... kad ir kaip stengčiausi dar ką nors sugalvoti — tik tiek.

Nusprendžiau Janui nieko nepasakoti apie kelionę į Amsterdamą. Jei kada ir pasakočiau, tai vis tiek sumeluočiau ir priskiesčiau draugui, kad laimėjau tuos dvidešimt milijonų dolerių. Pamaniau, išsisukčiau, net jei tai reikštų, kad iki gyvenimo pabaigos turėsiu vaišinti Janą aludėse.

Tad štai ką sugalvojau — nesileisiu primušamas. Geriau jau pasilinksminsiu. Žinoma! Juk aš žmogus, kuris sako Taip!

Taip žmogus gali pasilinksminti bet kuriame mieste!

Nacionalinis Olandijos sūrio muziejus demonstruoja tris ar daugiau patrauklių audiovizualinių pasakojimų apie sūrio atsiradimo istoriją, žymiausius sūrio gamintojus ir pristato didžiulį išmoningų sūrio gaminimo prietaisų ir įrangos asortimentą šiuolaikiniams sūrininkams. Muziejaus, įsikūrusio Alkmare, lankytojai gali paragauti daugiau nei šešių skirtingų sūrio rūšių — nuo Goudos iki Edamo. Ir visas šis smagus ir jaudinantis patyrimas — ne man. Ir tik todėl, kad muziejus užsidarė prieš dvi valandas.

Turėjau nedidukę brošiūrėlę, kurią prigriebiau traukinyje popiet važiuodamas į miestą. Joje radau daug pasiūlymų ir naudingų užuominų, kaip galėčiau praleisti laiką. Bėda ta, kad beveik viskas, kas siūloma, buvo uždaryta, užverta, užrakinta. Negalėjau net pasimėgauti Olandijos vaizdais Jodenbreestraat gatvėje, kur lankytojus džiugino trimatės nuotraukos, judančios grindys ir net kvapai, sukuriantys tikrumo iliuziją. Žlugo paskutinė viltis. Diena neverta vadintis gera, jei praleidote tokią progą.

Suurzgė skrandis. Iš pradžių pamaniau, kad tai giliai užslėptas pyktis, kilęs, kad nepamačiau trimačių Olandijos vaizdų su vėjo malūnais, ir tik paskui suvokiau, kad esu visą dieną nė kąsnio burnoje neturėjęs, tad visai realu manyti, kad skrandis pyksta iš alkio. Buvau visai netoli Leidsepleino, Amsterdamo turizmo širdies, blyksėjo ir mirgėjo neoninės šviesos, o žmonės ir mašinos, rodės, zujo be perstojo. Neskubėdamas nužingsniavau tolyn nuo pagrindinės aikštės patyliukais keikdamas Molę van Brein (ne tik netekau dvidešimties milijonų dolerių, bet dėl visos tos sumaišties dar likau ničnieko nesužinojęs apie sūrį). Numyniau iki Leidsekruisstraat gatvėje esančio mažo restoranėlio De Blonde Hollander.

Padavėjai atrodė draugiški, tačiau labai užsiėmę: lankytojų buvo tiek daug, kad man netgi pareiškė, jog jei ateis dar daugiau, gali tekti dalytis staleliu. Gūžtelėjęs pečiais atsakiau, jog nieko čia tokio ir užsisakiau blyną bei alaus bokalą.

Mane supo laimingi žmonės iš visų pasaulio kampelių. Net pagalvojau: „Kažin, kiek esančių šiame mieste atvykėlių atkeliavo dėl tos pačios Molės van Brein ar jos piktadarių komandos apgavysčių? Juk negali būti, kad esu vienintelis?“ Kai pirmą kartą įsivaizdavau Molę, tai ji atrodė visai miela pagyvenusi moteris, mokslininkė, laisvalaikiu greičiausiai ieškanti vaistų nepagydomoms ligoms gydyti, neprašydama už tai jokio užmokesčio. Dabar vos prisiminus daktarės Molės van Brein vardą, prieš akis iškildavo piktai kikenanti, žiauri kankintoja ilgu baltu apsiaustu. Padavėjas atnešė alų, tad pabandžiau pamiršti Molę. Sulaukiau ne tik alaus, bet ir dar kai ko. Dviejų vyrų. Vyrų, kuriems nebuvo vietos niekur kitur, tik prie mano stalelio, tad mandagiai atsiprašinėjant jie ir buvo atlydėti.