Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Staiga kai ką prisiminiau.

— Ei, klausyk... ar tu jau... na, supranti, ar jau apsvaigęs?

— Truputį.

Palinkęs pirmyn pažvelgiau vyrukui tiesiai į akis.

— Įsivaizduok, kas būtų, jei atsidarytų parduotuvė Picų skrybėlės , o joje galėtum nusipirkti picos formos skrybėlę.

Janas susiraukė, o paskui papurtė galvą.

Negalėjau patikėti. Juokelis tapo dar blogesnis.

— Nesvarbu, — nenurimo Janas. — Tai ar bandysi?

Atsakymas, žinoma, buvo Taip .

— Kaip ta tabletė vadinama?

— Kaip čia pasakius... išvertus iš olandų kalbos tikriausiai reikšt ų... proto... bomba .

— Proto bomba?

— Kažkas panašaus.

— Bet kas tai yra? Negaliu valgyti proto bombų , kol nežinau, kas tai per daiktas!

— Niekas jų ir nevalgo. Panašu į LSD . Bet gal labiau į dvigubų Ecstasy.

— Nė velnio nesupratau.

— Tai pavojinga, bet saugu. Aš taip pat vieną paimsiu. Viskas tau bus gerai.

Janas nusišypsojo. Jo pasitikėjimas šiek tiek ramino, tačiau vis tiek nervinausi. Negaliu nė apsakyti, kaip neįprasta man buvo šitaip elgtis. Niekada net neįtariau, kad iš manęs išeitų geras narkomanas. Dar vaikystėje, prisimenu, sykį teko pajusti, kaip siela palieka kūną, kai prisigėriau pasenusių vaistų nuo skausmo, berods, Dispirino. Tai kaip, dėl Dievo meilės, susidorosiu su psichotropine proto bomba?

Ir vis tiek, nepaisydamas visų abejonių, kartu su Janu paėmiau proto bombų ir lėtai, atsargiai įsidėjau į burną.

Kitą rytą, lygiai septintą valandą, pašokau lovoje Novotel viešbutyje, Amsterdame. Visiškai sumišęs, vienišas, išdžiūvusia burna ir padėrusiomis akimis.

Žinojau, kad per pastarąsias devynias valandas kažkas vyko, tačiau tegalėjau spėlioti — kas ir kaip. Vis dar jaučiausi tarsi girtas, tarsi apsvaigęs, be to ant veido radau priklijuotą lipduką su klumpe. Pamažu į smegenis ėmė grįžti matyti vaizdai. Vyras. Žybsinčios šviesos. Pasižiūrėjau į grindis — voliojasi džinsai, vienas sportinis batas, o šalia jų nedidukas juodas vienkartinis fotoaparatas. Ištiesęs ranką paėmiau. Juostelė pilna. Ant grindų, po pigiu kavos staleliu pastebėjau dar kažką. Lyg ir susuktas popieriaus lapas. O, Dieve, tik nesakykite, kad apsivedžiau ar dar kas panašaus. Prašau, nesakykite, kad grįžau į gėjų barą ir susituokiau.

Išlipau iš lovos — galvoje ėmė kalti tūkstančiai plaktukų. Šiaip taip pasilenkęs pasiėmiau tą lapą. Pasirodė keistai sunkus, bet toks pat buvo visas mano kūnas.

Išvyniojau... Vajetus... Kas gi tai?

Pamačiau kai ką, kas mane galutinai pritrenkė. Absoliučiai išgąsdino. Visiškai netikėtas ir išmušantis iš vėžių vaizdas.

Tai buvo meistriškai anglies pieštuku atliktas mano portretas su mažulyčiu šuneliu prie šono.

Staiga grįžo ir prisiminimai.

Mudviem su Janu einant pro Leidsepleiną, gatvės dailininkas paklausė, ar nenorėčiau, kad jis nupieštų mano portretą, o aš sukikenęs sušukau Taip . Taip , norėčiau, bet tik tada, jei jis sutiksiąs kartu nupiešti ir mano šuniuką. Dailininkas nustebęs pasiteiravo kokį. Paaiškinau, kad man ant peties tupįs mažas šuniukas.

Tai va, štai ir daiktinis įrodymas, kad vos teišlikęs galvoje nuotykis su narkotikais — tikras, ir aš tikrai klajojau Amsterdamo gatvėmis su mažyčiu laimingu šuneliu ant peties. Manau, kad tuomet buvau įsitikinęs, jog tas šunelis gali netgi kalbėti.

Dar blogiau, nes radau ne vienintelį įrodymą — piešinį, bet dar ir nuotraukas! Nuotraukos! Dvidešimt keturios! Janas arba aš pats nusipirkome fotoaparatą ir laimingai kvatodami traukėme iš vieno baro į kitą, nuo vienos žymios vietos prie kitos. Ir visa tai dėl tos tikrą sprogimą galvoje sukėlusios Amsterdamo proto bombos ir dar stipraus tamsiojo alaus.

Šaltoje žydroje ryto šviesoje dar kartą apžiūrėjau portretą. Ką, po velnių, su juo darysiu? Juk sumokėjau nemažai pinigų, tai negi imsiu ir išmesiu? O gal galėčiau parsivežti jį namo ir įteikti kaip mielą dovanėlę mamai? Kažin? Tik kaip paaiškinčiau, iš kur tas šuniukas? Gal pasakyti, kad paprasčiausiai nepastebėjau, kad jis atsitūpė man ant peties? Arba iš kažkur išdygo paskutinę akimirką? Rodės, tas portretas kaip kokia ironiška pašaipa — nupieštas tik todėl, kad sakiau Taip, o į jį pasižiūrėjus norėjosi grįžti prie seno gero Ne.

Daugiau apie tą naktį nelabai ką galiu papasakoti. Labai norėčiau, bet negaliu. Nuo to laiko apie Janą nieko nei girdėjau, nei akyse jo beregėjau. Ir lygiai kaip ir anksčiau nieku gyvu netoleruoju jokių protą apkvaišinančių priemonių (net jei jos, suprantate, legalios). Tenorėjau papasakoti, kuo baigėsi akistata su narkotikais, tikėdamasis, kad koks nors vaikis, perskaitęs šias eilutes, susimąstys ir jam niekada nereikės žvelgti į jo paties portretą su miniatiūriniu įsivaizduotu šuneliu ant peties.

O dabar mano viešas pareiškimas: jei ketinate pamėginti narkotikų ir norite patarimo, tai turiu tokias dvi fotografijas, kurias tikrai jums parodyčiau. Vienoje fotografijoje esu Amsterdamo centre ir rodau autobusą, kuris, mano įsitikinimu, žvelgia į mane geromis didžiulėmis akimis. Kitoje — guliu viduryje kelio ant nugaros, ištiesęs aukštyn rankas, ir bandau pakutenti mėnulį.

Atsisakiau minties išspausdinti tas nuotraukas šioje knygoje tik dėl to, kad nė viena mama nenusipelnė pamatyti, kad užaugino vaiką, kutenantį mėnulį.

Grįžau namo, į Londoną, labai patenkintas, nes sakydamas Taip, gavau dvi itin svarbias pamokas — tai susiję su Albertu Heinu bei proto bomba.

Gal netgi tris pamokas, jei įskaitytume dar tai, kad vyrams netinka vedžioti katinus.

Žmogaus, sakiusio Taip, dienoraščio ištraukos:2

Liepos 18-oji

Ant metro traukinio pamačiau turbūt labiausiai neįtikėtiną klausimą. Nedideliame rėmais apvestame stačiakampyje išrašyti žodžiai klausė: AR ESI PANAŠIAUSIAS Į VOKIETĮ BRITAS? Reklamos agentūra ieškojo panašiausio į vokietį Britanijos gyventojo ir klausė, ar jūs esate būtent toks, o jei taip, tai gal sutiktumėte filmuotis televizijoje. Jau įlipęs į metro traukinį dar kelias minutes galvojau apie tai. Ar aš esu panašiausias į vokietį britas? Pabandžiau prisiminti, kaip atrodau, ir nusprendžiau, kad taip, galėčiau pretenduoti į panašiausio į vokietį brito titulą. Mano akiniai gal net labiau tiktų kokiam europiečiui nei man. Gal aš ir esu būtent tas, kurio ieško ta reklamos agentūra. Gali būti, jog man nuėjus į jų biurą, darbuotojai imtų atsiprašinėti: „Pone, mums labai gaila, bet jūs esate tikras vokietis. Manome, kad turbūt ne taip supratote skelbimą. Mes ieškome Britanijos gyventojų panašių į vokiečius.“ Tada aš paslaptingai nusišypsočiau, ir pamažu jie imtų suprasti visą tiesą. Tada sušuktų: „Tikrai? Ar gali būti... jog esate... džentelmenas? Atšaukite paieškas! Mes jau radome panašiausią į vokietį Britanijos vyrą!“ Tik pagalvokite... gaučiau darbą! Kažin ką pamanytų BBC darbuotojai? Kaip jiems atrodytų, jei įėjęs į biurą šviesčiau ant žemės raktus ir pasakyčiau: „Pasiimkit juos! Išeinu dirbti panašiausiu į vokietį Britanijos žmogumi!“ Įsivaizduoju, kad kelios merginos gal net nualptų. Dieve, kaip būtų nuostabu tapti panašiausiu į vokietį žmogumi visoje Britanijoje. Parašiau žinutę ir nekantraudamas laukiau atsakymo.

Liepos 19-oji

Skaičiau Rytų Londone leidžiamą East London Advertiser , kai pastebėjau spalvingą klausimą: AR ESI DIDELIS GYVŪNŲ MYLĖTOJAS?