Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Viešpatie... — sumurmėjau. — O koks tai buvo automobilis? Pagalvojau, kad jeigu jis dabar pasakys, jog Nissan, vyksta tikrai kažkas keisto.

— Neturiu supratimo. O jeigu nori tikrai žinoti, ar tądien sutikai Maitrėją, tai yra toks vienas vyrukas, kurio galėtum paklausti.

— Ir kas jis?

— Elijas Braunas.

— Elijas Braunas?

— Taip, Elijas Braunas. Jis kasdien tiesiogiai bendrauja su Maitrėja.

— Tikrai?

— O, taip. Į jį daugelį kartų buvo įsikūniję mokytojai. Tai reiškia, kad jie visiškai valdė jo kūną ir kalbėjo per jį. Tai nuostabus žmogus — labai geras ir dosnus. Tai va, mokytojai su juo draugiškai bendravo, o pagaliau jis pradėjo tiesiogiai kontaktuoti su Maitrėja.

— O tas Braunas tikrai egzistuoja?

Pitas keistai dėbtelėjo į mane.

— Žinoma, kad egzistuoja. Patikrinsiu, ar kada nors artimiausiu metu lankysis Anglijoje. Jei tik sužinosiu, paskambinsiu tau, gerai?

— Aha, gerai, — pasakiau. — Galėčiau pats paklausti Maitrėjos, ar tą vakarą laimingai grįžo namo.

Pi tas linktelėjo.

Baigiau gerti arbatą ir keistai susijaudinęs išėjau.

Kitą rytą išsiruošiau susitikti su Tomu, tuo pačiu vyruku, kurį sutikau vakarėlyje ir kurio automobilį sutikau pirkti jo net nematęs — ketinau būsimą pirkinį apžiūrėti dabar.

Kai pasirodžiau, Tomas sėdėjo kavinėje šalia Hendono centrinės metro stoties.

— Kaip reikaliukai? — pasiteiravau.

— Neblogai. Viskas jau supakuota. Pasiruošęs išvykti.

— Kada išvažiuoji?

— Dar ne rytoj. Bet šį vakarą vykstu į Liverpulį atsisveikinti su šeima ir draugais. Ten ir liksiu, kol reikės vykti... O paskui — Naujoji Zelandija...

— Geras. Tai kokia ten ta mašina? — paklausiau mudviem einant gatve.

— Nissan Figaro , — atsakė Tomas.

Nepasakyčiau, kad skambėjo labai viliojančiai. Bet tiks ir tokia. Per tas kelias dienas, prabėgusias nuo mūsų pirmojo susitikimo, padariau sau išvadas: jei tik tas automobilis nebus koks nors ryškiai geltonas Porsche su turbininiu kompresoriumi, dėl kurio visiškai bankrutuočiau, o paskui žmonės visur, kur bekeliaučiau, badytų mane pirštais, visa kita nesvarbu. Be to, juk Tomas prižadėjo, kad sandėris bus nuostabus. Dar jis pasakė, kad pinigai nėra svarbiausias dalykas. Svarbu, kaip gyveni.

— Ir... kelintų metų gamybos?

— 1991.

— Aha...

Staiga beveik užsimaniau, kad tai būtų buvęs ryškiai geltonas Porsche su turbininiu kompresoriumi. Trylikos metų senumo Nissan buvo visai ne tas automobilis, dėl kurio merginos būtų ėmusios eiti dėl manęs iš proto. Net jei jis būtų padarytas iš aukso ar panašiai.

— O kokios spalvos?

— Mėtos žalumo.

Vaje. Tai visai nepataisys reikalų su merginomis.

Kaip jau sakiau, buvau nusprendęs — gali būti visai gerai įsigyti mašiną. Gal net atsikratyčiau baimės. Visada prisiekinėjau, kad kol gyvensiu Londone, niekada neturėsiu automobilio. Tai per daug pavojinga. Ir per daug vargo. Bet taip kalbėjau tiktai todėl, kad mašiną turėjau tik kartą gyvenime. Tai buvo Mini Metro, kurį nusipirkau visą vasarą taupęs ir pagaliau sutaupęs 1000 svarų. Prieš tai dar išsilaikiau vairavimo egzaminą, nes labai norėjau laikyti jį Troubridžo miestelyje. Nežinantiems paaiškinsiu, kad Troubridže yra tiek žiedinių sankryžų, kiek nerastumėte niekur kitur. Norėdamas išmokti vairuoti tokiose sankryžose ir pasirinkau Troubridžą. Tiek nuvariau tą automobiliuką, kad jis visas cypė, džeržgė, klibėjo ir galų gale pasidavęs visai sustojo. Naujųjų metų išvakarėse pardaviau tai, kas iš jo liko, už 50 svarų, kuriuos tą naktį ir pragėriau. Po kelių savaičių persikėliau gyventi į Londoną ir įtikinau save, kad man paprasčiausiai nebereikia jokios kitos mašinos. Pirmiausia dėl to, kad metro labai greitai galėjau nukakti, kur tik panorėjęs. Kita vertus, pakankamai pasivažinėjęs taksi automobiliais žinojau, kad, norint vairuoti Londone, reikia turėti specialių įgūdžių. Ir dar pistoletą pirštinių skyrelyje. Bet tik pagalvokite, kokią laisvę suteiktų automobilis! Galėčiau bet kuriuo laiku nuvykti visur, viską pamatyti. Aš ir mano Nissan. Patirtume nuotykių. Rastume naujų draugų. Panašiai kaip Maiklas Naitas ir jo draugas gudrusis automobilis Kitas. Tik mėtos žalumo mašinoje. Naujas automobilis reikštų laisvę.

— Beveik atėjome, — pasakė Tomas, pasukus už kampo į ramią, medžiais apaugusią gatvelę. Sustojome prie namų, kuriuose, pasirodo, gyveno Tomas.

— Mašina garaže, — tarstelėjo vyrukas.

Stovėjau ir netardamas nė žodžio porą minučių žvelgiau į mašiną.

Tai buvo seniausia mašina, kokią tik man kada teko regėti.

— Kas... kas po galais čia? — galop išstenėjau.

— Jau sakiau — Nissan Figaro .

Atrodė, tarsi automobiliukas būtų atriedėjęs iš vaikiško filmuko Trumpton.

— Tai tikra mašina? — negalėjau patikėti. — O gal tu pats ją pasidarei iš vaikiškų konstruktorių?

— Tikra, — patikino Tomas. — Tik šiek tiek... neįprasta.

— Niekur nematau, kad būtų žodis Nissan .

Taip, apie mašinas nelabai daug išmanau. Tai nelabai vyriška pripažinti, ypač mechanikams ir pardavėjams, tad visada pabandau bent jau suvaidinti. Kai pirkau Mini Metro mašinėlę, tai sugalvojau išsisukti įjungęs posūkių žibintus. Išlipęs iš mašinos žinovo žvilgsniu pasižiūrėjau, kaip jie mirkčioja — gana ilgai, kad pardavėjas spėtų įsitikinti, jog tikrai žinau, ką darau. Netgi pritūpiau. Kitas dalykas, kurį tikrai žinau, tai, kad automobilio markę galima sužinoti iš nedidelio ženkliuko ant automobilio galo. Suklastoti šito neįmanoma.

— Klausyk, Deni. Aš visai nejuokauju. Tai kolekcinis egzempliorius. Daugiausia jų Vokietijoje. O iš viso tebuvo pagaminta tik 20 000 tokių automobilių. Gal tik pusė tiek teišlikę. Jie importuojami iš Japonijos.

Tai visai paaiškina, kodėl anksčiau neteko matyti nieko panašaus. Na, nebent animaciniame filmuke „Pašėlusios lenktynės“.

— Tai ką manai? — paklausė Tomas įsitaisęs ant keleivio sėdynės. — Dar domina?

— Supranti, Tomai... Taip, domina, bet nemanau, kad galiu leisti sau vaikštinėti aplinkui supirkinėdamas visas pasitaikančias mašinas...

Jei tik jis būtų žinojęs...

— Juk sakiau tau, — pareiškė lipdamas iš mašinos, — kad parduodu skubiai. Įdėjau laikraštyje skelbimą, kad parduodu už keturis tūkstančius, ir tikėjausi, kad tikrai kas nors griebs, nes pats ją pirkau už šešis. Niekas nė nesusidomėjo. Atiduosiu tau ją pusvelčiui, už pačią mažiausią kainą. Kitą savaitę išvažiuoju, ir liko parduoti tik šį automobiliuką.

Tomas užtrenkė mašinos duris.

— O gal tau reikia smulkintuvo?

Privažiavęs Jano namų duris pasignalizavau.

Nuvažiavau visą kelią nuo Hendono iki Bau ir, turint galvoje Londono eismo sąlygas, labai savimi didžiavausi. Nė kartelio neteko pasijusti taip, kad norėtųsi griebtis pistoleto. O visą dvidešimties kilometrų ilgio atkarpą įveikiau tik per tris su puse valandos!

Dar kartą pasignalizavau, ir pagaliau Janas išlindo laukan.

— Kas čia, dėl Dievo meilės? — pasibaisėjo draugas.

— Mašina!

— Iš kokios atrakcionų aikštelės ją pagrobei? Kas čia per velniava?

— Ne velniava, o Nissan Figaro . Ji šiek tiek keistoka.

— Taip. Taip, tikrai keistoka. Bet, palauk — ji tavo? Kodėl? Kaip?

— Toks vyras paklausė, ar nenorėčiau įsigyti automobilio. Pasakiau Taip .

— Jėzau! Turėjai tiek pinigų?