Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Kaip tik tiek, kiek reikia. Geras sandėris.

— Ir kuo jau toks geras?

— Sakė, kad jei pirksiu mašiną, tai duos dar ir smulkintuvą.

— Nuostabus sandėris, — ironizavo Janas.

— Ir dar pakvietė dalyvauti rytoj vyksiančiose išlydėtuvėse. Gal norėtum vykti kartu?

— O kur tai?

— Liverpulyje.

— Nelabai.

Janas apėjo mašiną, visą apžiūrėjo, paspardė padangas — atrodė kaip tikras vyras (nors pastebėjau, kad nepritūpė, o aš būčiau būtinai atsitūpęs). Paskui paprašė atidaryti variklio dangtį. Kai suradau kaip tai daroma, atidariau. Viską apčiupinėjęs ir įsitikinęs, kad visos dalys tvirtai laikosi vietose, Janas triukšmingai užtrenkė dangtį.

— Atrodo gerai, — pareiškė.

Linktelėjau.

— Ir posūkiai veikia, — pasigyriau, — jau patikrinau.

— Tu žinai, ką tai reiškia, Deni?

— O ką?

— Tu turi Taipmobilį! Tu dabar kaip koks žmogus šikšnosparnis. Betmenas su Betmobiliu!

— Tai ne Taipmobilis! Tai Nissan!

— Taipmobilis! O kur tas smulkintuvas? Eime, pasidarysime vaisių kokteilio!

Gyvenimas tikrai gražus.

Atidariau bagažinę, paėmiau smulkintuvą ir nusinešę jį į Jano virtuvę įjungėme.

Neveikė.

Jei tik smulkintuvai turėtų posūkių žibintus, žinoma, kad būčiau patikrinęs.

Manau, kad Tomas pakvietė mane į vakarėlį tik iš mandagumo. Net nesitikėjo, jog ištarsiu Taip. Tačiau būtent taip ir padariau, o dabar jau lipu iš traukinio Liverpulyje. Kelionė truko tris valandas ir atsisveikinimo vakarėlis jau prasidėjo šeštą valandą vakaro. Jei atvirai, tai jaučiuosi šiek tiek keistokai — trenkiausi vos ne keturis šimtus kilometrų, kad pasakyčiau sudie vyrui, kurį gyvenime buvau sutikęs tik du kartus. Buvo galima įtarti kokią maniją ar mažų mažiausiai meilę iš pirmo žvilgsnio.

Man bekeliaujant prie taksi stotelės šalia stoties, suskambo telefonas.

— Labas?!

Beje, pasisveikinau ne su telefonu, su pašnekovu.

— Deni? Čia Garėtas. Buvome susitikę vakarėlyje.

— Taip, prisimenu! Sveikas! Pirmiausia tai norėčiau atsiprašyti, kad teko išklausyti apie tą gimties angos užsikimšimą ir dar taip nuodugniai.

— Neimk į galvą! Na, diagramų piešti gal ir nereikėjo, bet šiaip tai buvo gana informatyvus devynias minutes trukęs monologas.

Garėtas juokavo. Jokių diagramų aš nepiešiau. O plepėjau ilgiau nei devynias minutes.

— Klausyk, aš čia pagalvojau, gal norėtum užeiti pas mane į biurą? Pasikalbėtume apie šį bei tą.

— Taip.

— Tu dar nežinai apie ką.

— Ai, nesvarbu. Tai apie ką?

— Kodėl gi tau neužėjus pasikalbėti akis į akį?

— Gera mintis.

— Rytoj ryte?

Pasižiūrėjau į laikrodį. Nė pats nesuprantu, kodėl.

— Gerai.

Atsisveikinome ir tik tada staiga suvokiau, kad, norėdamas spėti į susitikimą Keningtone kitą rytą, turiu dar šią naktį grįžti namo iš Liverpulio. Na, ir įsitaisiau bėdą. Dar trys valandos traukinyje. Kai grįšiu, jau bus po vidurnakčio.

Patraukiau atgal į stotį ir susiradau informacijos langelį.

— Laba diena, — pasisveikinau. — Gal galėtumėte pasakyti, kada išvažiuoja paskutinis traukinys iš Liverpulio į Londoną?

— Paskutinis tiesioginis reisas 7:49, — nė nepažvelgęs į mane paaiškino vyras.

Pažiūrėjau į laikrodį. Be dešimt šešios.

— 7:49? — paklausiau. — Ar jūs nesuklydote?

Vyras dėbtelėjo į mane pavargusiu žvilgsniu. Ne, tikrai nesuklydo.

— Bet ar truputėlį ne per... anksti? — vis abejojau. — Argi paskutinis traukinys neturėtų išvažiuoti apie vidurnaktį?

— Tik ne į Londoną, — nepaliko jokių vilčių vyras. — Ir ne iš Liverpulio.

Tai jau visiškai juokinga! Paskutinis traukinys — 7:49! Čia tikrai kažkokia klaida! Nebent važiuodamas į čia patekau į kažkokį ypatingą traukinį, keliaujantį laiku, ir atsiradau šeštajame dešimtmetyje.

— Bet aš atvykau į vakarėlį! — apimtas nevilties sušukau. — O rytoj ryte Londone turiu būti susirinkime!

— 7:49, — dar kartą pakartojo vyras.

— Sveikas, Tomai, — pasisveikinau. — Klausyk, negaliu ilgai užsibūti. Po valandžiukės jau išvykstu.

— Oi, — susirūpino tas. — Ir kurgi tu vyksti?

— Į Londoną.

— O... iš kur atvažiavai?

— Iš Londono.

— Aha...

Pasirodė, kad tai išgirdęs Tomas ėmė laikytis šiek tiek atokiau.

— Na... labai miela, kad... atvykai, bet nereikėjo trenkti tokį kelią tik tam, kad...

— Nežinojau, kad paskutinis traukinys išvyksta 7:49, — ėmiau skubiai aiškintis. — O rytoj ryte turiu būti susirinkime, prižadėjau, tai...

— O kodėl nevažiavai mašina?

Geras klausimas. Bet turiu puikų paaiškinimą.

— Vakar dvidešimt kilometrų važiavau tris su puse valandos. Liverpulis yra beveik už keturių šimtų kilometrų. Būčiau užtrukęs apie dvi dienas.

Nemanau, kad Tomas ką nors suprato, o labai gaila. Juk vyrukas, šiaip ar taip, dirba darbą, kuriame svarbu mokėti skaičiuoti.

— Ką gi... Gal norėtumei alaus?

— Taip.

Buvau nusiteikęs kaip reikiant pašvęsti per tą man skirtą valandą. Pradėjau nuo traškučių pakelio. Kad visi žinotų, jog esu tikras vakarėlių liūtas.

Šventėme bare, pavadiname Boa Bar . Kol kas tebuvo atvykę vos keli Tomo draugai. Laikrodis rodė kelias minutes po šeštos. Sėdėjo ir vienas vyrukas, vardu Džeisonas, kuris aiškiai jau kuris laikas laukė prasidedant vakarėlio. Atrodė daugiau nei truputėlį girtas.

— Kuo užsiimi? — paklausiau Džeisono.

Mudu sėdėjome šalia jau kelias minutes — stebėjau, kaip purto pelenus į alaus bokalą.

— Tarnautojas, — atsiliepė vyrukas. — Dirbu imigracijos tarnyboje, Vidaus reikalų ministerijoje.

— Oho, — nustebau. — Labai rimtas darbas.

— Taip.

— Patinka?

— Ne.

— O kodėl ne?

— Dėl daugelio dalykų. Dėl to, kad tai darbas. Nes dirbu tik todėl, kad užsidirbčiau pragyvenimui, o ne todėl, kad man tai patiktų.

— Teisingai, — pritariau nusprendęs, kad Džeisonas pasiekė tokį girtumo laipsnį, kai iš gana švelnaus būdo, tik šiek tiek suglumusio piliečio virstama agresyviu girtuokliu. — Tai... ką tenka daryti darbe?

Prisipylęs stiklą iš ant stalo stovėjusio vyno butelio, vyrukas atsisuko į mane.

— Pavyzdžiui, šiandien atėjo ta moteris. Iš Nigerijos. Turėjau ją apklausti. Ji nesako, kaip atsirado mūsų šalyje, o man reikia sužinoti, užpildyti dokumentus ir visa kita. Tai ir sakau jai: „Pasakykite, kaip atvykote į Jungtinę Karalystę“, o ji žiūri į mane nekaltomis akimis ir pasakoja, kad kažin kokia burtininkė gydytoja, pavertusi ją riešutu ir pasikišusi po skrybėle, slapta įsivežė per sieną.

Džeisonas papurtė galvą, nusišypsojo, o paskui mudu nusijuokėme.

— Nejau ta moteris galvojo, kad tu patikėsi, — nustebęs paklausiau.

— Taip, — patvirtino vyrukas.

— Ir leidai jai pasilikti?

— Ne, — ramiu balsu atsakė Džeisonas. — Vargšė bobelė. Dievai žino, nuo ko ji bėgo. Dievai žino, kodėl norėjo gyventi šioje sumautoje šalyje. Ir dievai težino, kodėl manė, kad išsigelbės apsimetusi, kad buvo paversta riešutu.

Šiaip jau išgirdęs tokį sakinį būčiau nusikvatojęs. Bet šįkart buvo nejuokinga. Džeisono akys žvelgė labai liūdnai.

— Aną savaitę atėjo toks vyrukas. Aš jo ir klausiu: „Kodėl norite gauti leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje?“ O tas man ir ima porinti, kaip namuose Kamerūne kartu su žmona vieną vakarą žiūrėjo televiziją. Buvo ramus, pats paprasčiausias vakaras. O paskui, kaip jis sakė, atsisukęs pamatė svetainėje stovinčią ožką.