Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Ėmėme kalbėtis apie futbolą, bet paskui tapo aišku, kad nė vienas iš mūsų nieko apie tą žaidimą neišmanome. Telefonas suskambo pačiu laiku. Liovėmės kalbėję — vyriškas temas lyg ir buvome aptarę, tad vyriška garbė nenukentėjo.

— Gerai jau... atsiliepsiu, — pasidavė Vegas. Taip ir padarė.

Mudu su Janu laukėme, nutilome ir apsimetėme, kad nebandome išgirsti, apie ką kalbama.

— Ne, — gana aštriai nukrito Vegas ir baigė pokalbį.

— Kas ten skambino? — neatstojo Janas. — Kas čia vyksta?

— Taip ir žinojau. Tai nesibaigs, — sudejavo Vegas. — Išjungsiu tą telefoną.

— Bet kas tai? — nekantravau sužinoti ir aš.

— Niekas. Nekreipkit dėmesio. Nieko čia tokio.

— Baik, Vegai, — kibo Janas. — Kas tau skambinėja? Kas tai?

Telefonas ir vėl suskambo. Vegas įniršęs spoksojo į niekuo dėtą daiktą.

— Jis. Ne. Už. Tils, — iškošė per dantis Vegas. — Skamba ir skamba!

— Tai gali reikšti, kad kažkas tau skambina, — mandagiai paaiškinau.

Gal Vegas nežino, kaip veikia jo mobilusis telefonas? Gal jis galvoja, kad telefono skambėjimas reiškia, jog jis išsikrovė?

— Palaukite minutėlę...

Vegas atsiliepė, bet viskas, ką pasakė, tai buvo dar vienas garsus ir šaižus Ne kažkam, kas ten bebūtų klausęsis, ir numetė ragelį.

— Jėzau, tai baisu, — sudejavo. — Visiškai neturiu ramybės. Skamba nuo tada, kai grįžau namo. Kas minutę. Jis neužtyla. Jie nenustos man skambinę.

— Kas? — pasiteiravo Janas.

Vegas giliai atsiduso.

— Vokiečiai, — pagaliau pasakė.

Labai įdėmiai nužvelgiau Vegą. Atrodo, jam ankstyvoji paranojos stadija. Mudu su Janu susirūpinę susižvalgėme.

— Vokiečiai neduoda man ramybės, — pakartojo Vegas, tarsi tai ką nors paaiškintų.

Nutaisiau užjaučiantį veidą ir pradėjau rinkti kuo švelnesnius, galinčius paguosti žodžius.

— Oi, Vegai, jie paliks... Paliks tave ramybėje.

Draugas susiraukė.

— Ko žiūri į mane, tarsi būčiau psichiškai nesveikas? Ir kam glostai man ranką?

— Kodėl gi tau nepapasakojus, dėl ko manai, kad vokiečiai persekioja tave? — patarė Janas.

— Jie nepersekioja. Tik nenustoja man skambinėję.

— Kodėl? — netekę vilties kartu sušukome mudu su Janu.

Vegas dar kartą atsiduso. Aiškiai išgyveno kažkokią gyvenimo krizę. Ir atrodė, jog jam tikrai reikia išsipasakoti.

— Nes vokiečiai galvoja, kad esu Busted 5 narys.

Žodžiai taip ir pakibo ore. Kelis kartus susimirkčioję, abu kartu mirktelėjome Janui, o paskui vėl vienas kitam.

— Vokiečiai galvoja, kad tu sudaužytas? Čia... kaip sumuštas?

— Blogiau.

Kas gali būti blogesnio už sumušimą?

Aaaaa...

— Negali būti! — sušukau supratęs. — Vokiečiai galvoja, kad esi paauglių berniokų grupės Busted narys, tos, kur topų viršūnėje?

Vegas prikando lūpą, užvertė aukštyn akis ir tyliai linktelėjo galvą. Telefonas ir vėl suskambo. Janas iš siaubo užsidengė burną abiem rankomis.

— Dieve... — pratarė. — Žiūrėk.

Parodė man telefoną. Ekrane švytėjo numeris. Taip, ne Britanijos numeris.

— Dar vienas! — sušuko Vegas. — Dar vienas vokietis!

Atsiliepęs telefonu sušuko Nein! Ir vėl padėjo ragelį.

— Klausyk, — ėmiausi aiškintis, — pasižiūrėkim atidžiau. Kodėl vokiečiai skambinėja tau įsivaizduodami, kad esi vienas iš tos paauglių grupės narių? Kiek tave pažįstu, nesi nė kiek panašus į nė vieną iš tos paauglių trijulės...

— Paskutiniu metu koncertavau su Busted, tiesa? Padėjau įrašyti kelis garso takelius. Mes visi keturi puikiai sutarėme. Ar bent jau maniau, kad taip. Visai malonūs vaikinukai. Jie neseniai išvyko į koncertinį turą ir vieną vakarą, — norėdamas apraminti nervus Vegas gurkštelėjo alaus, — ...vieną vakarą tie vaikinai davė interviu Vokietijos televizijai, suprantate?

— Taip, — patvirtinau.

— Buvau už scenos, lyg tvarkiau įrangą. O vienas jų nusprendė, kad būtų labai smagu pasakyti mano telefono numerį. Tiesiog į eterį.

Pabandžiau sulaikyti šypseną. Ir Janas. Mums abiem nepasisekė.

— Jie pareiškė, kad tai jų grupės telefono numeris ir gerbėjai gali laisvai skambinti kiaurą parą, jei nori pasikalbėti, ar ko paklausti.

Telefonas pyptelėjo.

— Atsiprašau, — tarstelėjo Vegas ir paėmęs telefoną pasižiūrėjo, bet vėl greitai trenkė ant stalo.

— Jie jau ėmė rašinėti sumautas žinutes.

Janas sukikeno. Vegą tai tikrai giliai sujaudino.

— Bandau jiems pasakyti, kad nepriklausau tai grupei, bet niekas netiki. Klausia: „Ar čia tu, Čarli?“, o aš atsakau: „Ne, tai Vegas? Tie vėl klausia: „Čia tu, Čarli?“ — ir vėl turiu aiškinti, kad aš Vegas. O tie vis „Čarli, Čarli“... O man reikia šito telefono numerio! Tai darbinis numeris! Turiu jį išlaikyti! O tai reiškia, kad kiaurą parą mane nervins šie žmonės!

— Klausyk, — pasakiau. — Tereikia šiek tiek pakentėti. Na, kiek dar gyvuos ta grupė? Penkerius, gal šešerius metus?

— Deni, negaliu gi šešerius metus kentėti, kad neva priklausau grupei Busted! Tai šiuolaikinis košmaras! Mano telefono numerį žino visa Vokietija! Kai kas netgi sakosi radę jį internete!

Pradėjau kvatotis, ir gana garsiai.

— Užsičiaupk! Tai visai nejuokinga!

— Ir dar kaip juokinga, Čarli, — kikeno ir Janas.

— Po galais — ne!

Vegas net paraudo, o paskui kreipėsi į mane.

— Pažiūrėkim, Deni, kaip tau tai patiktų. Koks tavo telefono numeris?

— Ką? Juk neduosi mano numerio pirmam pasitaikiusiam Vokietijos paaugliui?

— Duosiu. Kodėl gi nepasižiūrėti, kaip tau patiks, kai visas pasaulis ims manyti, kad priklausai Busted?

Kažko pasidarė negera. Ir juoktis nebesinorėjo. Ar tai pasiūlymas? Ar metas ištarti Taip? Janas net nušvito, matyt, pagalvojęs tą patį. Tačiau Vegas dar nebaigė.

— Kodėl gi nepaskelbus tavo telefono numerio visam pasauliui? — piktinosi jis. — Pažiūrėtume, kaip tau patiktų!

Jis pradėjo rašyti mano telefono numerį į savo telefono atmintinę. Ruošėsi siųsti žinutę.

— Palauk... ką tu...

— Tuojau išsiųsiu tavo numerį keliems vokiečiams. Pasakysiu, kad tai naujas telefono numeris Busted fanų klubo nariams iš kitų šalių. Tarptautinis. Pasakysiu, kad gali skambinti, kai tik šaus į galvą...

— Palauk, — stabdžiau Vegą, — palauk nors sekundę...

— Dabar jau nejuokinga, tiesa? — piktinosi Vegas. — Pažiūrėkime, kaip tau patiks būti paauglių dievuku. Pažiūrėkime, ką atsakysi, kai ims nuolat skambinėti nepažįstami žmonės, kai tave persekios norėdami susitikti, galvodami, kad esi paauglių grupės narys...

Iškėlęs telefoną man prieš nosį, parodė ką parašęs.

— Taip ir padarysiu, Deni, — karščiavosi Vegas. — Nebent turi man ką pasakyti. Gal atsiprašysi...

Išbalau. Nebesumojau, ko griebtis. Perskaičiau žinutę:

PASKAMBINKITE MAN.

TAI NAUJAS BUSTED NUMERIS.

SKAMBINKITE BET KURIUO METU

0044 7802 ******

Vajėzau....

Turbūt turėčiau jį kažkaip sustabdyti? Ar tai prieštarautų mano naujajam gyvenimo stiliui? O gal žiūrėti į tai kaip į naują galimybę?

— Jokių atsiprašymų? — paklausė Vegas. — Puiku. Telieka vienintelis klausimas: man paspausti mygtuką siųsti , ar nori padaryti tai pats?

Šūdas. Iš karto du Taipai. Kurį pasirinkti? Ką dabar daryti? Beviltiškai gūžtelėjau pečiais.