Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Tarsi grasindamas Vegas palinko pirmyn.

— Deni... ar tu tikrai nori, kad duočiau tavo telefono numerį visam pasauliui?

O, Dieve. Štai ir prisigyvenome. Tikrai metas sakyti Taip. Pasižiūrėjau į Janą, o tas kvailai šypsodamasis ir vos linguodamas galvą aiškiai rodė, jog žino, ką tuojau ištarsiu. Vegas vis dar spoksojo į mane.

— Na, tai kaip, Deni?

Paėmiau iš Vego telefoną ir — neatitraukdamas žvilgsnio nuo draugo akių — paspaudžiau siųsti.

Atrodo, tai jį išgąsdino.

— O dabar galiu ir atsakyti į tavo klausimą, drauguži... Taip. Taip, noriu duoti savo telefono numerį visiems pasaulyje.

Dar sekundė, ir pyptelėjo Jano telefonas. Vegas blefavo. Išsiuntė žinutę su mano telefono numeriu Janui, o ne tūkstančiams sumišusių vokiečių.

Tačiau aš... Ką gi, aš tikrai neblefavau.

Ir dar žinojau, ką turiu tuojau padaryti.

Tai buvo penktojo lygmens darbelis.

5 Bust - sudaužyti (angį.).

10 SKYRIUS

kuriame Danielis imasi pačios nepaprasčiausios paieškos

Supraskite mane teisingai, tikrai suvokiu, ką kalbu.

Suvokiu, jog ką tik pasakiau, kad norėčiau duoti savo telefono numerį visiems pasaulyje. Bet taip nutiko, kai sėdėjome aludėje. Visa tai vyko prie stikliuko, tarp mūsų vyrų kalbant, kai rodos, nieko nėra neįmanomo ir jūra iki kelių. Bėda ta, kad parėjęs namo gerai apsvarsčiau, koks turėtų būti tolimesnis mano žingsnis ir supratau, kad neįmanoma visiems pasaulyje pasakyti telefono numerį. Šis beprotiškas žingsnis užtruktų šimtmečius, o man teliktų vien tik skambinėti telefonu ir skubiai prisistatinėti: „Sveiki. Jūs manęs nepažįstate, bet jei kada užsimanytumėte pasikalbėti, štai mano telefono numeris“. Taip elgtis nepraktiška — niekais nueitų geriausi mano gyvenimo metai.

Taigi, norėdamas padaryti, kaip sakė Vegas, ir paskelbti savo telefono numerį visiems turėjau sugalvoti kitą būdą — ketinau padaryti tai gudriau. Reikia iškabinėti jį gatvėse, visiems matomose vietose, kad bet kas galėtų įsivesti jį ir paskambinti. Aišku tik viena: žodis — ne žvirblis, išskrido ir teks laikytis. Kuo daugiau galvojau apie tai, tuo labiau man ta mintis patiko. Koks puikus būdas susirasti draugų! Ir koks nuostabus būdas užmegzti tarpusavio ryšius. Sakoma, kad nepažįstamieji — tai tik žmonės, kurių kol kas nebuvote sutikę. Ir nors tai negali būti absoliuti tiesa (statistiškai kai kurie žmonės linkę į piktadarystes), vis tiek likau prie tos pačios minties ir užsisakiau 2000 lipdukų su kvietimu:

PASKAMBINKITE MAN

Smagiai pasikalbėkime!

07802 *** ***

Kartą jau paleidau panašią kampaniją į gyvenimą, ir tai buvo grynas malonumas. Sutikau nuostabių žmonių ir patyriau įdomiausių nuotykių — kaip tik tokių, kurių jau kuris laikas nebepatirdavau. Tik šįkart norėjau būti atsargesnis ir labiau viską apgalvoti. Pavyzdžiui, man atrodė, kad vidurinė eilutė gali atbaidyti plėšikus ir padugnes, tačiau pritrauks atvirus ir pažangius žmones, tokius, kaip Janas iš Amsterdamo. Tokius, kurie gali mane kai ko išmokyti. O dar žemiau, po kvietimo paskambinti ir smagiai pasikalbėti, taip, tai mano mobiliojo telefono numeris. Numeris, kuriuo pasitikiu. Numeris, kurį dėl neapdairaus Vego pasiūlymo dabar imsiu ir pateiksiu plačiajai visuomenei. Pradėsiu dabar pat su Janu Ist Ende.

— Kai apie tai susimąstau, — žingsniuodamas šalia manęs kalbėjo Janas, — tai jau atrodo, kad čia psichologijos pagrindai.

— Kas kas? — paklausiau klijuodamas dar vieną lipduką prie telefono būdelės šono.

— Tas ir yra. Tu jauti tuštumą. Tiesa? Lizos formos tuštumą. Ir bandai ją užpildyti. Tačiau, užuot susiradęs vieną žmogų, bandai užpildyti ją visais. Nemanau, kad Liza davė tau leidimą šitaip elgtis.

— Kokį dar leidimą? Man nereikia jokių leidimų! Nejaugi manai, kad laukiau metų metus beviltiškai tikėdamasis, kad vieną dieną kas nors pasakys ar padarys ką nors ypatinga, ir tada gausiu leidimą išspausdinti tūkstančius lipdukų, kviečiančių visus paskambinti ir maloniai pasikalbėti su manimi? Ar manai, kad mano gyvenimas toks?

— Žinai, labai panašu.

Tądien apklijavome Bau gatvę, Mail Endą ir Bethnal Gryną. Visą pluoštą lipdukų laikiau kišenėje, jei dar užeitų klijavimo nuotaika.

Prabėgo visa diena, tačiau niekas neskambino.

Manau, man lieka tiktai laukti.

Kitą dieną Old Kent Roudo gatvėje, didelėje salėje tvarkingomis eilutėmis buvo išrikiuota daugybė kėdžių. Megztiniu vilkinti moteris blaškėsi su vaizdo kamera, nukreipta į stalą, kurį, manyčiau, pasaulio atnaujintojo Maitrėjos ekspertas Elijas Braunas būtų pavadinęs kelių ateinančių valandų namais.

Tą rytą skubiai paskambino Pitas ir pareiškė, kad patikrino visus įmanomus interneto tinklalapius ir sužinojo, jog ponas Braunas kaip tik vieši mieste ir skaitys paskaitą. Pitui atrodė, jog tenai gali būti įdomu, be to, dabar, kai Ričardo ir Džudės laidos rengėjai nutarė, kad esu dvasinių reikalų autoritetas, maniau, labai tinkama bus dalyvauti. Ir dar: juk negalėjau imti ir pasakyti Ne.

Vienas keisčiausių dalykų buvo tas, kad Pitas norėjo įsitikinti, jog tikrai žinau, kad jis netiki Maitrėjos, dar žinomo kaip Pasaulio mokytojas, pomėgiu vaikštinėti gatvėmis ieškant tokių kaip aš... Bet nepaisant to, ėmė kalbėti apie jį labai pagarbiu tonu... Taip pagarbiai, kad mudu abu apėmė džiaugsmas, jog turėsiu galimybę daugiau sužinoti apie tą, kuris pasirinko mane — mane! — mokyti ir vesti gyvenimo keliu. Nesvarbu, kad ir aš, žinoma, tuo netikėjau. Ne, ne.

Salėje jau buvo susirinkę apie keturiasdešimt žmonių ir dauguma sėdėjo, tačiau buvo ir tokių, kurie pirko Maitrėjos knygas ar atvirukus su šio vyro atvaizdu bei garso įrašus su ankstesnėmis Elijo Brauno paskaitomis. Prieš kelis mėnesius nė neįtariau esant tokį Maitrėją, o štai, žiūrėkite — egzistuoja visa su šiuo garbiu vyru susijusi industrija.

— Kelias knygas jau turiu, — pasigyrė Pitas. — Be to, prenumeruoju pono Brauno naujienų laikraštį, kuris netikėtai informatyvus.

— Oho, tai jis leidžia naujienų laikraštį?

— O, taip. Jis geras to dalyko žinovas, puikiai tvarkosi. Tikrai, labai puikus žmogus. Ir visa jo veikla skirta tam, kad pasaulis taptų geresnis...

Bet tik tiek ir tespėjo papasakoti, nes vyras, kurio pamatyti ir atėjome, įžengė į salę. Visi nuščiuvo.

— Tai jis, — sušnypštė man į ausį Pitas. — Tai Braunas.

Atėjusysis lengvai ir grakščiai prisėdo ir apdovanojo susirinkusius plačia ir laiminga šypsena. Kaip devintą dešimtmetį pradėjęs senolis, atrodė kiek per daug gražus. Tikrai, nedažnai išgirstumėte mane tai sakant.

— Labas vakaras, — pasisveikino Braunas švelniu, šiltu balsu.

— Labas vakaras, — beveik vienbalsiai atsiliepė visi sėdėję salėje, tarp jų ir Pitas. Toks režisūrinis sprendimas mane šiek tiek nustebino.

— Kas jūsų esate jau anksčiau buvę mano paskaitose?

Pitas ir vos ne visi kiti pakėlė rankas.

— Viskas, ko prašau, tai man kalbant stengtis žvelgti į viską atvirai, — pradėjo Elijas. Labai gero veido žmogus. — Neprašau jūsų, kad tikėtumėte tuo, kuo nenorite tikėti, tiesiog būkite atviri ir neturėkite išankstinių nuostatų. Tokį žmogų — be išankstinių nuostatų — tikrai nelengva rasti. Jei prisiminsiu, vėliau jums pateiksiu statistinius duomenis.

Šie žodžiai mane prajuokino. Moteris pašaipia mina susiraukusi dėbtelėjo į mane, tad tuojau užsičiaupiau.

— O kas mūsų laukia šį vakarą? — toliau kalbėjo Elijas. — Tuojau pat į mane įsikūnys pats Maitrėja. Jis bus čia, su mumis.