Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Ar bent supranti, kaip pasipūtėliškai tai skamba? — paklausė Janas, kai sustojau priklijuoti prie telefono būdelės lipduką PASKAMBINKITE MAN. — Kas manaisi esąs? Auksinis berniukas ar dar kas? Ką, galvoji, kad bet kurią minutę į kambarį gali įsirauti tavęs beieškantis Edis Merfis?

— Ar tikrai taip nerealu? Kodėl ėmei ir nutarei, kad negaliu būti išrinktasis? Tai lygiai tokios pat negatyvios reakcijos susilauks ir Jėzus antrojo apsireiškimo metu?

Suskambo mano telefonas. Atsiliepiau. Niekas nekalbėjo. Per pastarąsias 24 valandas tie lipdukai PASKAMBINKITE MAN vis dėlto prasiskverbė į Londono sąmonę ir bent jau kažkas ėmė vykti.

— Klausyk, Deni, — prabilo Janas. — Nuoširdžiai sakau — nemanau, kad tas vyrukas autobuse buvo Jėzus, Maitrėja ar dar kas nors panašaus. Buvau girtas, kai užsiminiau apie tai. Ir dar galvoju, kad visiškai nepanašu, jog tu būtum išrinktasis, koks nors auksinis vaikinukas. Net ne varinis ar iš kokio kito metalo ar cheminio elemento.

— O Starburst grupė mano, jog tai visai įmanoma.

— Straburst grupė mano, kad piramides pastatė ateiviai, — kandžiai pašiepė Janas.

Jo nuomonė man tapo visiškai aiški.

— Vienintelis būdas visą šį reikalą išsiaiškinti, — išlaikęs dramatišką pauzę prabilo draugas, — tai tau, Deni, susirasti tą autobuse sutiktą žmogų.

Net neįsivaizduoju, ar esate kada nors bandę eiti Brik Leino gatve norėdami susekti ar net sutikti iš kito matmens atkeliavusį apšviestąjį? Tai tikrai ne taip lengva, kaip gali atrodyti.

Janas, žinoma, teisus: surasti sutiktą autobuse vyruką — vienintelis būdas kartą ir visiems laikams įrodyti, kad jis joks ne Maitrėja. Tačiau draugas neberodė didelio noro lydėti mane į paieškas. Jau buvau pakankamai išvarginęs jį su PASKAMBINKITE MAN lipdukais. Šįkart pavyko sugundyti eiti kartu pažadėjus pavaišinti kariu.

— Tai koks planas? — mudviem išlipus Aldgeito stotyje paklausė Janas.

Nusišypsojęs atsegiau krepšį.

— Ogi štai...

Ištraukiau storą pluoštą A4 formato kopijavimo aparatu padaugintų plakatų, kurių antraštė gana aštriai ir tiesmukiškai klausė: AR TAI TU?

Tai jau antroji Taip žmogaus organizuojama didžiulė kampanija šią savaitę! Labai jaudinausi... Štai, koks esu — tiesiu ranką pasauliui, atveriu save ir ne kartą, o jau du kartus! Būtent taip ir prižadėjau sau elgtis. Ne tik išplatinau PASKAMBINKITE MAN lipdukus, visam pasauliui skelbiančius mano telefono numerį, bet dar ir pasidariau Žmogaus Autobuse plakatus, išdidžiai demonstruojančius veidą to, kuris ištraukė mane iš gilios depresijos. Vienintelė bėda ta, kad iš manęs ne kažin koks dailininkas, o viskas, ką prisiminiau apie tą vyruką, tai, kad jis azijietis ir su barzda. Tiek duomenų aiškiai per mažai, todėl ir pateikiau detalesnį aprašymą plakato apačioje:

Ar esate MOKYTOJAS, gyvenantis rytinėje Londono dalyje, ALDGEITO RAJONE? Ar teko naudotis AUTOBUSO PASLAUGOMIS, penktadienį, šeštą dieną, kai Oksfordo Žiedo stotyje sugedo metro traukinys, važiuojantis į Ist Endą? Jei taip, esu tas vyras, su kuriuo kalbėjotės autobuse! Prašau susisiekite su manimi — turiu jums kai ką papasakoti! Parašykite man denis@denisvolisas.com arba paskambinkite 07802*** ***. Tai ne pokštas! Prašau, paskambinkite man! Denis

Buvau įsitikinęs, kad šis plakatas patrauks vyro dėmesį, ir jis tikrai paskambins — jei tik pamatys. Geriausia, ką galiu padaryti, tai apklijuoti tais prašmatniais plakatais Brik Leiną — vietinės bendruomenės centrą — ir tikėtis...

Taigi jau antrą kartą tą savaitę ėmėmės klijavimo. Klijavome plakatus ant gatvės žibintų, klubų reklamų, telefono būdelių ir dar visur kitur... o šalia dar prilipindavome tą lipduką PASKAMBINKITE MAN. Pasakysiu atvirai: tądien sulaukėme keistų žvilgsnių. Gali būti, jog susirūpinimą kėlė mano meniniai gebėjimai, o gal tai, kad akcijos ėmėmės kruopščiai ir dirbome iš peties... Kokia bebūtų priežastis, tapo aišku tik tiek, kad sukėlėme sujudimą. Kažkas net atpažino tą vyruką. Juk ir turėjo atpažinti. Net jei vienintelis bruožas būtų buvusi barzda.

O paskui suskambo varpas, ir iš kitoje pusėje esančios mečetės pasipylė tūkstančiai barzdotų vyrų. Supratau, kad užduotis bus šiek tiek sunkesnė nei iš pradžių maniau.

Kai mudu su Janu suvalgėme karį, apsvarstėme, kokias neišsemiamas stebuklingas galimybes atveria tai, ką neseniai nuveikėme. Tiesa, tai aš galvojau, kad galimybės neišsemiamos, o Janas atkakliai laikėsi nuomonės, kad visa tai niekai.

— Juk tai beprotiška, kai pagalvoji, tiesa? — pasakiau. — Tik pamanykite... vyrukas autobuse — Dievas...

Janas nusikvatojo.

— Ko dabar? — įsižeidžiau. — Na, tik pats pagalvok, o kas, jei tas visas Taip reikalas... kas, jei viskas taip turėjo būti?

— Kas turėjo būti? Laiko švaistymas?

— Ne... supranti... viskas nulemta. Kas, jei viskas turi priežastį.

— Jei tas vyras autobuse buvo Dievas, tai kodėl tada jis važinėja autobusais?

— Tai visai kaip toje dainoje: „O kas, jei Dievas vienas iš mūsų, tiesiog dykūnas kaip ir mes, tiesiog nepažįstamasis autobuse, la la la lalala“...

Ir tikrai — viskas kaip toje Džoanos Osborn dainoje. Pradedant dykūnais ir baigiant la la la.

— Iš esmės ydingas požiūris, — pareiškė Janas, šakute rodydamas į mane. Nuo šakutės nukrito nedidelis vištienos gabaliukas, bet mudu mandagiai nekreipėme į tai dėmesio. — Pirmiausia, tai Dievas nesinaudotų autobusu. Joks Dievas. O Jėzus ir Buda tai jau tikrai ne. Jie pakankamai uždirba jau vien iš prekybos statulėlėmis, kad nereikėtų bastytis su tokiais kaip tu. Galų gale netgi popiežius turi specialų automobilį. O ta užuomina apie dykūnus — tai visai nesutinku. Būdamas Dievu turėtumei pasistengti. Juk kaip reikėtų jaustis žmonėms, kai jie išvydę tave prie dangaus vartų suprastų, kad praleido visą gyvenimą garbindami kaliausę Vorcelį Gamidžą. Ne, ne. Turėtumei vilkėti kostiumą, gražų megztinį ar kažką panašaus.

Atsikandau naan duonos. Suskambo telefonas. Atsiliepiau. Nekalbėjo — padėjo ragelį.

— Gal tu ir teisus. Gal per daug atsitiktinių sutapimų. Žinai... nepažįstamasis pasidalija išmintimi, o paskui sužinau, kad netoliese gyvena Pasaulio mokytojas.

Janas vos nepaspringo keptos vištienos tikka gabalėliu.

— Sutapimų? Deni... kokie dar sutapimai? Šie du dalykai neturi tarpusavyje nieko bendra. Juk negali teigti: „Ak, žinote praėjusį mėnesį prisėdau prie vyruko autobuse, o paskui išgirdau, kad Brik Leine gyvena Dievas“, ir aiškinti, kad tai sutapimai! Būtų tas pats, jei sakytume: „Žiūrėkite, koks obuolys, o juk vakar plaukiojau laivu!“ Ar tai sutapimai? Tu, mano drauge, gyveni iliuzijų pasaulyje...

Gurkštelėjau alaus ir išmintingomis akimis pasižiūrėjau į Janą.

— Tau tikriausiai buvo lemta tai pasakyti.

Kai tą vakarą grįžau namo, apsvarsčiau visas būdus, kurie padėtų surasti autobuse sutiktą vyruką. Jis dirbo mokytoju, gal net tame pačiame rajone. Gal reikėtų pabandyti surasti vietinių mokyklų ir kolegijų sąrašą ir išsiuntinėti joms savo plakatus? Ar nusipirkti dirbtinę barzdą ir paskelbti vietinei spaudai, kad kuriu savo fotorobotą policijai? Supratau, kad Janas buvo teisus sakydamas, jog man reikia sutikti tą vyruką. Ir ne tik tam, kad įrodyčiau, jog jis yra arba nėra Maitrėja, bet dar ir tam, kad pasakyčiau jam, kokio reikalo ėmiausi ir kaip jis pakeitė mano gyvenimą.

Tą naktį nuėjau miegoti labai susijaudinęs. Tačiau net nenutuokiau, kad bent jau kuriam laikui vyruko autobuse paieškas teks atidėti į šoną. Nes, kaip išaiškėjo, kažkas labai atkakliai ieškojo manęs.