Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Tikėjausi, kad jeigu daug kartų pakartosiu abejones, tai jis gali staiga apsigalvoti ir pasakyti: „Ak, ką jau čia... sugavai mane. Nieko panašaus nedariau. Visus sprendimus iš tiesų priėmė pats Čerčilis. Tu tikriausiai smulkmenų žinovas.“ Tačiau nieko panašaus vyriškis nepasakė. Tik paprasčiausiai dar kartą linktelėjo galvą ir patvirtino:

— Na, taip. Bet tik tuomet, jei manote, kad turėtumėte.

Atsidusęs išsitraukiau piniginę.

— Ar turėsite grąžos iš dešimt svarų? — paklausiau.

— Ne, — papurtė galvą.

Daviau jam dešimt svarų.

Spėju, kad tai vienas iš pašalinių reiškinių, jei imate viskam sakyti Taip . Tampate pažeidžiami visokiausių pasaulio užgaidų, turite paklusti jo kaprizams. Tačiau, būdamas pozityviai nusiteikęs, pabandžiau ką nors sugalvoti, kaip šį susitikimą su nuo vaikystės užsiimančiu politika vyriškiu galėčiau paversti dovana Hanai. Tas vyrukas man kainavo dešimt svarų — lygiai tiek, kiek ketinau išleisti Hanos dovanai. Po ilgų apmąstymų nusprendžiau, kad nieko neišeis. O gal netgi tik pablogins padėtį. „Klausyk, Hana, labai atsiprašau dėl to vakaro... Tačiau ką tik daviau dešimt svarų vyrui, kuris padėjo išvengto Kubos krizės. Tai kaip, taika?“

Kiek vėliau puikiausia dovana tiesiog pati atėjo į rankas — pastebėjau nedidelį A4 formato laminuotą skelbimą gėlių parduotuvės lange: NORITE KĄ NORS PASAKYTI? SAKYKITE GĖLĖMIS!

Taip ir padarysiu!

Tik... Ką turėčiau pasakyti?

Janas buvo nepaprastai tylus.

Sėdėjome Yorkshire Grey bare jau beveik keturias minutes, o jis dar nė kartelio nepaminėjo kepurių. Nei kepurių su snapeliu. Nei kokio nors kito galvos apdangalo. Klastingas kaip lapinas. Šypsojausi sau į ūsą. Janas tikriausiai nutarė pažaisti ilgėliau. Nusprendžiau, kad ir aš ničnieko neužsiminsiu apie kepures. Parodysiu jam.

— Ko taip šypsaisi? — paklausė draugas.

— Šiaip sau.

— Labai keistai elgiesi.

— Ar aš? Tikrai? — vaidinau nustebusį. O paskui dar pridėjau. — Žinoma, kas nors juk sakytų, kad tai tu keistai elgiesi.

— Ne, — prieštaravo Janas. — Beveik visi sutiktų, kad tu elgiesi keistai.

— Nejaugi? — nepasidaviau. Tokiame ginče labai svarbu kieno žodis bus paskutinis. — Ar tikrai taip galvotų?

— Kas, po velnių, tau nutiko? — neatstojo Janas. — Ar kas nors tavęs paprašė, kad elgtumeisi kaip psichinis ligonis, o tu sutikai?

Man buvo gaila Jano. Prigavau jį kaip reikiant, tik tas dar nieko nesuprato. Jo užuomina su kepure manęs nė kiek nesusilpnino, nors jis, be abejonės, tikėjosi, jog būtent taip nutiks. Tapau dar stipresnis.

— Klausyk, aš pasikviečiau ir Vegą, — nerūpestingai, lyg tarp kitko mestelėjau. — Turėtų būti čia, kai tik gaus mano žinutę.

— Žinutę?

— Žinutę, kad mudu esame bare, ir jis turėtų ateiti.

— Gerai. Taigi. Kaip sekasi projektai? — paklausė Janas.

— Neblogai.

— Kam nors pasakei Ne ?

Nusišypsojau.

— Ne. Priimu kiekvieną mano kelyje pasitaikiusį pasiūlymą ištiestomis rankomis. Ir dar nė karto neprireikė kepurės.

Atidžiai stebėjau, kaip išgirdus subtilią užuominą pasikeis Jano veidas. Nieko, jokios reakcijos. Ot, šiknius, gerai vaidina.

Suskambo mano telefonas. Atsiliepiau. Nekalbėjo.

— Ar atsinešei dienoraštį? — paklausė Janas.

— Gausi mano dienoraštį, kai tik ateis laikas, drauguži.

— Na, tada pasakok...

— Išradau automatinę vaizdo kasetės pervyniojimo dėžutę ir nusiunčiau savo duomenis į konkursą, kuriame ieškomas panašiausias į vokietį Britanijos pilietis.

Kaip tik tada į barą įėjo Vegas.

— Nepamiršk, nė žodžio Vegui, — pridėjęs prie lūpų pirštą priminiau Janui, ir tas linktelėjo galvą.

— Ką, po galais, sugalvojot? — piktai burbuliavo atskubėjęs draugas. Atrodė tikrai įniršęs, veidas buvo išraudęs.

— Ką nori pasakyti? — paklausiau. Nuoširdžiai negalėjau suprasti, ko jis toks suirzęs.

Vegas atsegė krepšį ir parodė jo vidun. Ten gulėjo puokštė sulaužytų ir sulamdytų gėlių su prisegtu mažu atviruku.

— O, gavai mano žinutę.

— Galėjai paskambinti! Kam siųsti gėles ir dar atviruką, kuriame parašyta „Mes bare“? Žinai, ką pagalvojo kolegos? Kodėl paprasčiausiai nepasiuntei žinutės telefonu?

— Norėjau pakviesti su gėlėmis! — teisinausi. Nedaug tetruko, jau po sekundėlės supratęs, kas nutiko, Janas vos nepaspringo žemės riešutu.

— Geriau nereikia! Einu atsinešti alaus, — pasakė Vegas ir nulėkė prie baro.

— Norėjau su gėlėmis, — ramiai pakartojau.

Supypsėjo telefonas.

Hana.

AČIŪ UŽ GĖLES, BET TURĖTUM LIAUTIS ELGTIS KAIP APSĖSTAS IR ŽVELGTI PIRMYN.

— O, Kristau, — apsidžiaugiau. — Tai puiku. Norėjau kai ką pasakyti Hanai ir taip pat nusiunčiau gėlių, o dabar ji pradėjo galvoti, kad niekaip negaliu jos pamiršti.

— Tai ką — sužlugdei pasimatymą, o paskui dar nusiuntei gėlių?

— Niekada neturėtum siųsti gėlių buvusiai merginai. Tai tarsi neteisinga žinutė.

— Tikėkimės, kad ji nesužinos apie mažą berniuką iš Afrikos.

— Kokį dar berniuką iš Afrikos? Juk tu nenusiuntei jai berniuko, tiesa?

— Ne. Ta mintis man šovė šiek tiek anksčiau. Daviau dešimt svarų tokiam vyriškiui, kuris dar kūdikystėje parašė galybę sonetų. Pagalvojau, kad galėjau tai padaryti Hanos garbei, o paskui galvon toptelėjo, kad netinka, reikėtų kažko geresnio. Tada Big Issue puslapyje — šią savaitę nusiperku jau trečią numerį — pamačiau straipsnį apie paramą vaikams. Tai va, paskambinau ir jos garbei parėmiau vieną vaiką. Tai tarsi atsiprašymas.

— Kas vyksta? — grįžęs prie staliuko pasiteiravo Vegas.

— Denis turi atsiprašyti Hanos.

— Oho. Kodėl?

— Nieko rimta, tikrai... — bandžiau išsisukti, tikėdamasis, kad pokalbis tuo ir baigsis.

— Denis uždraudė Hanai matytis su nauju vaikinu, — paaiškino Janas. — O paskui, kai tiedu balandėliai vis tik išėjo į pasimatymą, nei kviestas, nei prašytas įsiveržė Denis ir kiurksojo su jais visą vakarą.

Vegas atrodė šokiruotas.

— Niekur aš neįsiveržiau, — puoliau prieštarauti. — Ir, beje, mane pakvietė. Sebas pakvietė. Na, viskas taip netikėtai...

— Sėdėjai su jais visą vakarą? — negalėjo patikėti Vegas.

— Tik tol, kol manęs mandagiai paprašė palikti juos vienus.

— Kol neliepė atsiknisti, — pataisė Janas.

— Ar tu persekioji Haną? — išpūtęs akis stebėjosi Vegas. — Tai bent! Nepažįstu nė vieno persekiotojo!

— Nepersekioju Hanos! — ėmiau prieštarauti, bet ir Janas netylėjo.

— Hana galvoja, kad Denis niekaip negali išmesti jos iš galvos. Jis ką tik nusiuntė jai gėlių.

— Tu juk persekioji ją!

— Betgi ir protas tavo kaip žuvies! Gėlių nusiunčiau ir tau, o tavęs juk nepersekioju?

— Tik nereikia išsisukinėti, ir nekeisk temos! Šaiposi, mat! Niekada negalima siųsti gėlių buvusioms merginoms, — dėstė Vegas. — Tai klaidina!

— Paskui jis dar jos garbei pinigais parėmė mažą berniuką iš Afrikos.

Vego žandikaulis atkaro vos ne iki žemės.

— Niekada negalima buvusios merginos garbei remti mažų berniukų iš Afrikos! Tai jau visiškai klaidina! Niekada šito nedaryk, tokia taisyklė!

Vegas pažvelgė į Janą, o tas užsimerkęs sutikimo ženklan linkčiojo galvą.

— Reikia surasti tau merginą, — pasiūlė Janas. — Nes jau daraisi pavojingas.

Jis tyčia mane erzino. Bet Vegas — ne. Jis tikrai galvojo, kad galiu būti gana pavojingas.