Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Pakalbėkime apie ką nors kita, — tariau tvirtu balsu.

Po dešimties ar dvidešimties minučių mes taip ir padarėme.

Praėjo dar kelios dienos, o aš vis dažniau pasilikdavau namuose. Ne todėl, kad ėmiau rečiau sakyti Taip. Tik nustojau taip uoliai ieškoti progų. Suerzinau Haną, o dar Janas aiškiai bandė išgąsdinti mane su ta Taip kepure. Vegas taip pat, rodės, kažko ant manęs pyksta, o, be to, man jau ėmė atsibosti visi tie lakstymai. Telefonu paskambino dar keli nepažįstamieji, ir man beveik pavyko vieną jų prisivilioti mandagiam pokalbiui, bet galų gale visi pašnekovai netekdavo kantrybės ir numesdavo ragelį. Hana gavo padėką iš tos paramą vaikams organizuojančios institucijos, nes parašė man elektroninį laišką, kuriame pasiteiravo, ar tai aš jos garbei parėmiau mažą berniuką iš Afrikos. Atrašiau jai ir, nors visai nenorėdamas, patvirtinau, jog taip. Dar parašiau, kad duotų žinią, jei turėčiau paremti dar vieną — Sebo garbei. Hana atrašė, jog nėra būtinybės.

Dykinėjau namuose. Suskambo telefonas. Atsiliepiau. Nekalbėjo. Prisileidau vonią.

Ir vis tiek įdomu — ką tikėjosi Janas pasiekti su ta Taip kepure? Ar jis tikrai galvojo, jog palūšiu? Gal tikėjosi prigauti mane ir priversti ištarti Ne? Tada jau šoktų iš krūmų ir priverstų atkentėti kol kas neįvardytas bausmes? Na, ką gi, teks laikytis nuo draugo per žingsnį atokiau — bent tai aišku.

Po valandos išlipęs iš vonios pamačiau, kad atėjo elektroninis laiškas. Rašė Tomas iš BBC. Norėjo sužinoti, kokie mano planai dėl Edinburgo festivalio — ar ketinu šį rugpjūtį vykti. Jei jokių planų neturiu, tai gal norėčiau padėti jam tenai darbuotis? Jo teigimu, praverstų dar kelios akys laidų peržiūrai, talentų paieškai, idėjų kūrybai. Klausė, gal norėčiau atlėkti pasikalbėti? Žinoma, be galo norėčiau!

Į Edinburgo festivalį — didžiausią pasaulyje meno festivalį vykdavau kasmet, bet šiemet dar nebuvau to suplanavęs. Per daug visko vyko pastaruoju metu... tačiau dabar pasitaikiusią galimybę turiu griebti. Ypatingai dėl to, kad ji atsirado dėl Taip.

Edinburge būtų smagu. Proga pasižvalgyti. Ir nemanau, kad pakenktų mano karjerai. Buvau labai patenkintas, kad Tomas galvoja apie mane. Iš Londono ištrūkti labai neblogai. Nusišypsojau. Taip mane vadina vykti iš Londono. Taip kviečia mane į Edinburgą. Gal... palaukite.

Dar vienas laiškas.

Bet...

Ką?

Kam: Denis Volisas

Nuo: metesissuki@hotmail.com

Tema: ar patinka kepurė?

Sveikas, Deni...

Tai vėl aš... Tikiuosi gavai kepurę...

Noriu tau kai ką pasiūlyti...

Kodėl

Tau ne...

Vedžiau pelės žymeklį žemyn.

Nuvykti...

Kas čia dabar?

Vis žemiau ir žemiau.

Į...

Dar žemiau.

Žemiau.

Žemiau.

Dar žemiau.

Ir pagaliau pamačiau.

Tik vienas žodis, bet sukėlęs sumaištį.

Stounhendžą.

Štai ir viskas.

Stounhendžas?

Ką? Ir ką aš veiksiu tame Stounhendže? Kas tai parašė? Metęs iššūkį? Janas dabar taip pasivadino? Ir siuntinėja man anoniminius pasiūlymus, taip? Pasiūlymus, kuriuos žino, jog turėsiu priimti? Ėmė žvanginti kardais? Ar tik nebus peržengęs ribos? Įsakinėja man? Juk elgiasi kaip tik taip, kaip pasakiau, jog nesielgtų!

Dar kartą perskaičiau laišką. Kodėl man nenuvykus į Stounhendžą . Kodėl būtent Stounhendžą?

Staiga įsiutau. Kas jis manosi esąs? Įsitaisė nemokamą pašto dėžutę, pasivadino metusiu iššūkį! Mano, kad nugalės mane? Galvoja, kad nuolankiai pasiduosiu ir, atvėręs duris, lauksiu bausmės?

Imsiu ir nustebinsiu jį. Šokiruosiu. Pademonstruosiu gebėjimus. Parodysiu, koks esu atsidavęs. Taip ir padarysiu — nuvyksiu į Stounhendžą. Ne rytoj. Ne kitą savaitę. Padarysiu tai dabar . Galiu spėti suvažinėti ten ir atgal per penkias valandas, jei vėjas pūs iš nugaros ir nebus intensyvaus eismo. Tada susirasiu Janą ir pateiksiu jam įrodymus. Priversiu jį nusilenkti, ir ateis galas tam nebrandžiam, kvailam pasivadinusio metęs iššūkį žmogaus žaidimui.

— Metęs iššūkį, — murmėjau po nosimi eidamas prie mašinos. — Ir kas gi tas metęs iššūkį?

Buvau teisus. Labai jau niekinga šitaip elgtis suaugusiam žmogui.

Šokau į Taipmobilį ir pajudėjau iš vietos.

12 SKYRIUS

kuriame suabejojama draugyste, ir Danielis nusiperka naujus akinius

Atgal į Londoną spaudžiau kiek tik galėdamas.

Apsilankiau Stounhendže. Išlipau iš mašinos. Nusifotografavau. O dabar skubėjau pas Janą — pulti, tėkšti jam į veidą įrodymus ir pareikšti, kad painiojasi man po kojomis.

Draugo kišimasis išties erzino. Juk žinojo, kodėl šito ėmiausi. Žinojo, kad tai man reikšminga. Taip reikalas — ne šiaip sau kvaili berniūkščių žaidimai... tai svarbu. Tiesa, kartas nuo karto pasijusdavau šiek tiek beprasmiškai švaistantis laiką... bet tik todėl, kad tikriausiai dar nesupratau, koks vieno ar kito poelgio tikslas. Ir kaip suprasiu, jei Janas blaškosi po butą matuodamasis metusiojo iššūkį kaukę, o gal netgi kuria specialų ženkliuką ir siuvasi apgludusį metusiojo iššūkį kostiumą? Niekaip negalėjau suvokti, kodėl Janas manė, kad iš šios mano kelionės bus kokios nors naudos.

Privažiavau techninės mašinų apžiūros servisą kažkur Viltšyre ir išsitraukiau telefoną. Parašiau žinutę Janui.

KUR BŪSI PO DVIEJŲ VALANDŲ?

Sėdėjau savo mažutėje žalioje tik dėl Taip įsigytoje mašinoje jau porą valandų ir norėjau pramankštinti kojas. Pramankštinau jas iki nedidelės parduotuvėlės. Žinoma, kad nuėjau, nejau manote, kad turiu stebuklingas teleskopines kojas.

Viduje už prekystalio stovėjęs vyras padėjo į šoną laikraštį ir pasisveikino. Atsakiau jam.

— Ar tai jūsų automobilis? — paklausė pardavėjas manęs, nežiūrint į tai, jog kiek tik akys užmato aplinkui buvau vienintelis žmogus, o, be to, ką tik išlipau iš to automobiliuko.

— Taip, — atsakiau.

— Keistas, tiesa?

— Taip, — nė neketinau ginčytis.

— Iš kur jį gavote, jei nieko prieš, kad klausiu?

— Pirkau viename vakarėlyje, — šiek tiek irzliai atšoviau.

— Oho. Mašinų vakarėlyje?

Neturėjau žalio supratimo, kas per daiktas tas mašinų vakarėlis.

Susiradau pyragėlių su mėsa, sudėjau kelis į degalinėje stovinčią mikrobangų krosnelę, nustačiau trisdešimčiai sekundžių ir susimąsčiau apie tai, kas manęs laukia. Tačiau mintis tuojau pertraukė pyptelėjęs telefonas.

BŪSIU STARBUCKS, KARNEBIO GATVĖJE. O KĄ?

Neturėjau laiko atsakinėti. Laukė svarbi misija. Turiu lėkti, ir kuo greičiau. Kai mikrobangų krosnelė pyptelėjo, jau buvau ne tik už durų — sėdėjau mašinoje.

— Atsiprašau, — kreipėsi į mane iš kažkur išdygęs mano dešinėje vyras. — Ar turėtumėte kelias laisvas minutes pakalbėti apie banginių gelbėjimą?

Lėkiau Karnebio gatve į Starbucks barą ir buvau visiškai nenusitekęs kalbėtis.

— Taip, taip, turėčiau, — staiga sustojau. Šis pokštininkas man ne kliūtis. — Bet ar galėčiau pirma pasakyti aš?

— Na... O ką jūs turite galvoje? — nesuprato vyras.

— Ar žinote, kad Jungtinė Karalystė yra ketvirta turtingiausia pasaulio valstybė, o vis tiek daugiau nei du milijonai pensininkų gyvena žemiau skurdo ribos?