Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Po kiek laiko apėmė baimė. Akiniai man gyvybiškai būtinas daiktas, kad galėčiau veikti šiame pasaulyje; vienintelis daiktas, be kurio niekaip neišsiversčiau. Akiniai — vienintelis daiktas, kuris neleisdavo man per daug priartėti prie nepažįstamų žmonių, kitaip tariant išlaikyti mano britišką dvasią. Kaip stipriai vakar nusigėriau? Gal pasakiau Taip kam nors paprašiusiam mano akinių? Ar galėtų taip būti, kad akinius suvalgiau? Gal pamečiau, kol dar blaškėmės po miestą, tik nepastebėjau? Gal suverčiau kaltę dėl prasto regėjimo girtumui, o iš tiesų buvau pametęs akinius. Gal kažkas naktį juos pagrobė? Gal koks piniguočius vagišius tyčia vagia akinius, kaip Nikolas Keidžas prabangias mašinas filme Dingti per 60 sekundžių? Ne, nelabai panašu. Apie jį jau būtų parašę laikraščiai. Tik va, dauguma aukų nebūtų galėjusios perskaityti.

Apimtas nevilties ir plyštančia iš skausmo galva apčiupinėjau viską vonioje, ant laiptų ir dar kartą svetainę. Pabandžiau atsekti takus, kuriais vaikščiojau vakar. Bet veikiai nebenorėjau vaikščioti girto žingsniais. Žinote, ką turiu galvoje, jei kada matėte einant apsvaigusį neregį.

Dar kartą patikrinau vonios kambarį, miegamąjį ir vėl svetainę. Procesas vyko gana skausmingai. Užtrukau beveik visą rytą ir pagaliau, su giliu liūdesiu ir nerimu turėjau pripažinti — pamečiau akinius. Pamečiau akinius!

Ši žinia, kaip gali nesunkiai suprasti visi nešiojantys akinius, yra baisi bet kuriam prastai reginčiam žmogui. Pasaulis toks didžiulis. Jame pilna... suprantate... daiktų . Didelių daiktų neaiškiais kontūrais. Netekusiam akinių žlibiui labai nesunku pasiklysti tokiame pasaulyje. Autobusus galima imti laikyti drakonais. Žemaūgius žmones nykštukais. Barzdočius — žiniuoniais. Tai juk baisu! Kaip dabar sužinosiu, ką vilkiu? Kaip suprasiu, ką išviriau pietums? Kaip apsimesiu, kad svarstau kažką labai svarbaus neturėdamas akinių? Kaip dabar laikysiu burnoje akinių kojelę ir mąsliai spoksosiu į tolį? Turiu žūtbūt juos surasti!

Suskambo telefonas. Vėl apėmė panika. Telefonas! O, Dieve, telefonas! Kaip dabar surasiu telefoną?

Paskui prisiminiau, kad telefonas ten pat, kur ir visada, tad atsargiai nužingsniavau atsiliepti.

— Klausau.

— Deni, čia Janas.

— O, Janai, ačiū Dievui!

— Kas nutiko?

— Kas nutiko ? Tai gal tu gali pasakyti? Pamečiau akinius!

— Oi, — nesuprato reikalo svarbos Janas. — Nekreipk dėmesio.

— Nekreipti dėmesio? — pasipiktinęs sušukau. Ko daugiau tikėtis iš puikiai matančiojo. Štai taip su mumis, neįgaliaisiais, paprastai ir elgiamasi. — Kaip galiu nekreipti dėmesio? Po kelių dienų turiu vykti į Edinburgą! Niekur negaliu nė pajudėti be akinių! Nė nosies iškišti iš Londono!

— Tai nusipirk naujus.

— Nusipirkti naujus? — Po galais, tai bent įžūlumas. Ir kaip jis... palaukite... Ogi iš kur galėčiau nusipirkti naujus akinius.

— Klausyk, kokia gera proga pakeisti įvaizdį! — pasiūlė Janas. — Nueini į optikos saloną ir pasakai Taip pirmiems tau pamatuotiems akiniams!

— Nenoriu naujo įvaizdžio! — kračiausi tos minties. — Tenoriu rasti savo akinius. Janai, jie tarsi mano dalis!

— Kur juos matei paskutinį kartą?

— Ant savo nosies.

— Ar ten ieškojai?

— Kur ieškojau? Ant nosies?

— Na, visur. Apsičiupinėk visą veidą.

— Viso veido nečiupinėjau. Tik lūpas. Luktelk. Patikrinsiu visą veidą.

— Gerai jau, gerai... Kada paskutinį kartą matei tuos akinius?

— Manau, kad praeitą naktį. Jei tik užsidėjau išeidamas, tai taip ir buvo. Visai nieko nebesuprantu. Kai paskutinį kartą mane matei, ar buvau su akiniais?

— Neprisimenu.

— Kaip neprisimeni? Turbūt prisimintum, jei būčiau be akinių?

— O kodėl pats neprisimeni?

— Tai kas kita. Savęs juk nematau.

— Na, o mane prisimeni? Ar matei?

— Taip.

— Vadinasi buvai su akiniais.

Apsvarsčiau Jano žodžius. Svarūs argumentai. Nepajudinami.

— Tai kur tada tie akiniai? — nervinausi. — Gal tu juos užsidėjęs?

— Ne.

— Dėl visa ko patikrink.

— Deni, nė neabejoju, kad neturiu tavo akinių. Ar patikrinai visą butą?

Ką jis mano šitiek laiko veikiau?

— Taip! Janai, reikalai visai prasti. Nenoriu pradėti baidytis drakonų, nykštukų ir žiniuonių. Man reikia akinių. Be jų nieko nematau. Dabar net nežinau, ar tikrai kalbu telefonu. Galėčiau čiupti pirmą pasitaikiusį daiktą ir imti kalbėti.

— Argi neturi atsarginių?

— Ne. Oi, palauk... Vis dėlto...

Tikrai, neturėjau atsarginių akinių. Bet akinius turėjau. Tuos, kuriuos nešiojau dar vaikystėje. Juk negalėjo mano regėjimas labai pasikeisti per tuos dvidešimt metų. Tie akiniai dar tiks, kodėl gi ne? Mano mama prieš kelis metus išmetė juos iš buto kartu su pilna dėže kitų daiktų, kuriuos buvau pas juos palikęs.

— Janai, tu genijus, — sušukau.

Sėdėjau ant kėdės priešais veidrodį ir bandžiau išspręsti problemą.

Kiek bežiūrėjau, vis tiek atrodžiau kaip suaugęs vyras su mažo berniuko akiniais.

Jei egzistuoja pomirtinis gyvenimas ir, kaip manoma, mūsų protėviai iš tiesų laikas nuo laiko atskrenda iš Anapilio mūsų aplankyti, tikiuosi, jie labai rūpestingai renkasi metą, kada tai padaryti. Man dabar mažiausiai reikia, kad gandai apie mane pasklistų anapus. „Kaip sekasi Deniui?“ — paklaustų kuris nors. „Oi, neblogai, — atsakytų kitas. — Tik atrodo kaip koks neišmanėlis? Ką pagalvotų, jei minutėlei užsuktų Maitrėja? Tikriausiai akinių dingimas nėra jo didžiojo plano dalis?

Suskambo telefonas. Tai vėl Janas.

— Ką tik kalbėjau su Vegu, — pasakė draugas. — Ką, po galais, jam padarei praeitą naktį?

— Nieko! Tik parodžiau, kaip veikia Taip .

— O Vegas sako, kad nusitempei jį į striptizo klubą, kur judu apiplėšė.

— Mus pakvietė užeiti. Ir visai ne striptizo klubas. Jis vadinosi „džentelmenų salonas“. Ir, beje, labai klasiškas.

— Kur jis?

— Soho, skersgatvyje.

Janas labai dramatiškai sucaksėjo liežuviu.

— Ir jus apiplėšė?

— Mūsų neapiplėšė. Paprasčiausiai užėjome vidun ir įsitikinę, jog ten nevyksta nieko nelegalaus ir amoralaus, prisėdome kambarėlyje, o moteris, vilkinti apatinius, pripylė mums šilto alaus. Paskui atėjo storas kostiumuotas marokietis ir pareiškė mums, kad už kiekvieną bokalą alaus teks mokėti po penkiasdešimt svarų, o susimokėję galime keliauti sau, nes programa jau baigėsi.

— Tai juk sukčių naktinis klubas! Jie turistams! Ne jums!

— Šito nesupratau. Kam iš viso mus kviesti, jei tenorėjo paimti pinigus ir išspirti laukan?

— Klausyk, Vegas mano, kad tu ant pamišimo ribos.

— Nieko panašaus!

— Žinau, bet paaiškink Vegui, Sakė, kad užsisakei troškinio, o paskui vėl užėjai į šalia esantį restoraną ir užsisakei dar.

— Stipriai perdėta! Užsisakiau tik paplotėlių.

— Vegas dar sako, kad tu jį lyg ir... nusižiūrėjai.

— Nusižiūrėjau?

— Sako, kad tik apsimeti, jog niekaip negali pamiršti Hanos. Sako, kad pradėjo įtarinėti, kai nusiuntei jam gėlių. Be to, dar sako, kad sutinki su viskuo, ką tik pasiūlo ir labai noriai visur su juo eini.

— Vargu ar tiek įrodymų užtenka, kad būtų galima suabejoti mano seksualine orientacija.

— Dar sako, kad susidomėjai miuziklais ir tikrai ne sykį pasakojai, kaip vyrai gali gimdyti vaikus.

— O...

— Iš esmės, — pareiškė Janas, — Vegas suprato, kad tu norėtum su juo susilaukti kūdikio.