Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

as labai smagiai leidžiu laika londone anglijoje ir ka tik smagiai praleidome laika su vegu, prisimeni vega jam viskas gerai, vakara baigėme tokioje vietelėje ji vadinasi džentelmenu užeiga jei kas paklaustu tavęs tai marokietis sake nesdinkites is čia, jus mulkiai.

klausyk, as vazioju i edinburga festivali truputi padirbėti tai gal ir tu norėtum, ten didelis, smagu ir daug žmonių, kodėl tau neatvažiavus, labai puiku butu galėtum kaip ir as vykti traukiniu, ar jus australijoje turite traukiniu

gerai gal pasimatysime edinburge labai gerai tik parašyk man

tu tikrai šauni ir graži ir labai tavęs pasiilgau

denys

O, Kristau. Nesistebiu, kad nesupratau Lizos laiško. Nė velnio nesupratau savo paties laiško.

Pirmiausia susigėdau. Susigėdau girtų, beprasmių klejonių. Paskui jau užplūdo ne tik jausmai, o dar ir supratimas...

Nes lėtai, lėtai ėmiau suvokti...

Jog pakviečiau Lizą atvykti į Edinburgą.

Ir Liza pasakė... Taip.

Taip, netgi būdama Australijoje.

Ir ne tik Taip.

Ji pasakė: „Gerai! Tikiu! Nupirk man bilietą!“

Tai jau vis dėlto pasiūlymas.

Gal pasakytas juokais, gal netgi kvailas, bet pasiūlymas ...

Nagi, pasvarstykime — juk Liza nieku gyvu negalėjo pagalvoti, kad aš rimtai. Girto vyro laiškas, kuriame siūloma iš Australijos atvykti traukiniu — traukiniu! — ir tik todėl, kad Edinburgas „didelis, smagu ir daug žmonių“.

Ji tik šaiposi iš manęs. Tiesa, daro tai švelniai ir atsargiai. Bet vis tiek šaiposi.

Blaškiausi po visą butą.

Ką man dabar daryti?

Gerai. Gerai. Sakykime taip ir padarau. Nuperku jai bilietą. Liza niekada, niekada nesės į lėktuvą. Nesulauksiu nė per milijoną metų. Kodėl gi turėtų? Vos tepažįsta mane. Na, taip, kartą susipažinome arčiau, tačiau tai buvo taip seniai, o dabar mergina taip toli... Juk dabar net kitame žemyne. Gyvena savo gyvenimą. Be to, Hana ir Vegas jau galvoja, kad juos persekioju. Du žmonės yra — juk neketinu imti kolekcionuoti persekiojamuosius...

Ką daryti?

O ką, jei nupirkčiau jai bilietą, ir visiškai negalvodama, ką daro, Liza imtų ir atvyktų? Kas tada? Kam gadinti tokią gražią draugystę? Tiesa, kažkada kažkas galėjo atsitikti, bet ne dabar. Jei ji atvyktų, o mudu daugiau neberastume bendros kalbos, kas tuomet?

Tai kvaila. Tai taip kvaila. Tai, po velnių, taip kvaila.

Bet vis tiek — pasiūlymas .

Ne. Po perkūnėliais! Bilietas iš Australijos, dėl Dievo meilės! Ir mergina tikriausiai tikisi atgalinio bilieto! Neturiu tiek pinigų! Jokiu būdu. Juk bilietas kainuoja... kiek jis kainuoja?

Panaršiau internete.

545 svarai sterlingų. Pigiausias.

Negaliu sau leisti švaistytis tokiais pinigais merginoms, kurios net nėra mano merginos! Negalėčiau leisti sau išmesti tokią sumą net ir dėl merginos, kuri yra mano mergina!

Kažkur kažkada turėsiu apriboti tuos Taip įžadus. Tai jau verčia mane peržengti finansinius ir emocinius barjerus. Ir ne tik mano — kaip dėl viso šito jausis Liza? Juk kokią naštą suversiu jai ant pečių.

Taigi, viskas paprasta.

Negaliu šito padaryti.

Atsidusau.

Pasiduodu, pralaimėjau.

Ryte papasakosiu Janui. Pasakysiu, kad jis buvo teisus. Kad išsigandau. Kad yra dalykų, kuriems tiesiog negaliu pasakyti Taip , nesvarbu, kur tai benuvestų.

Atsegiau krepšį, kad į piniginę įsidėčiau kreditinės kortelės dydžio dvasininko pažymėjimą — turiu būti pasiruošęs net ir Škotijoje esant skubiam reikalui suteikti vaikui vardą — ir sunkia širdimi įsikišau piniginę į kišenę.

O tada...

...o tada vėl ją išsitraukiau.

Kai kas patraukė dėmesį.

Sidabru tviskanti ir spindinti kreditinė kortelė.

Naujo tipo kreditinė kortelė.

Nekalta, nepaliesta, nesutepta ir nė kartelio nenaudota kreditinė kortelė. Su tam tikra pinigų suma. Ir pusę metų nereikia mokėti jokių procentų.

Išsitraukęs kortelę įsispoksojau į ją.

13 SKYRIUS

kuriame Danielis sulaukia labai malonių naujienų

Per traukinio langą Edinburgas pamažu šliaužė manęs link. Susidėjau knygą, užrašus ir apsirengiau striukę.

Tą rytą gauta knyga vadinosi APKABINKITE TAIP: dvasinio susitaikymo galia. Gavau ją anonimiškai, paštu — spėju, kad pasistengė metęs man iššūkį — tarsi kviesdamas grįžti į sveiką protą ir baigti su Taip susijusias nesąmones. Kai atidariau siuntinio dėžutę, širdis vos nesustojo. Prie knygos buvo pridėtas raštelis, kuriame paprasčiausiai parašyta: Gal rasi naudingų patarimų. Vienu prisėdimu perskaičiau tiek knygos, kiek galima ištverti nepasimaišius protui. Galinis viršelis skelbė, kad ši knyga, tai „kelionė į pačią susitaikymo širdį ir gyvenimo atskleidimas per pritarimą“ ir dar, kad tai „galimybė apmąstyti ir apgalvoti gyvenimą pritariant realybei bei laikantis Taip požiūrio“. Pamaniau, kad tai yra požiūris, su kuriuo jau kuris laikas gyvenu, ir visai gražiai, pasakiau „ačiū, užtenka“ ir metęs skaityti susimąsčiau apie tai, kas galėjo man tą knygą atsiųsti.

Sudariau sąrašą, o traukinys tuo metu riedėjo per Berviką prie Tvido.

Įtariamieji:

Janas (gali būti, jog labai gudriai apsimetinėja)

Brajanas iš Starburst grupės

Vyrukas autobuse/Maitrėja/kūdikėlis Jėzus

Elijas Braunas, jei jis aiškiaregis ar panašiai

Žmonės, nusiteikę prieš mane:

Hanos naujasis draugas Sebas (?)

Vyrukas, kurį primušiau klube (panašiai)

Hana (sugadinau pasimatymą)

Vegas (gali galvoti, kad pažeidžiau šukuosenos autorines teises)

Janas... ir vėl (turės progą nubausti, jei man nepasiseks)

Gerai pagalvojus, kiekvienas iš įtrauktų į sąrašą visai galėjo būti kaltas.

Kai išlipęs iš traukinio nužingsniavau prie taksi, buvo skaisti ir gaivi rugpjūčio popietė. Važiuodamas pro Veiverlio stotį į Travelodge viešbutį, kuriame buvau užsisakęs kambarį kitoms dviem savaitėms, dairiausi pro automobilio langą.

Burbėjau sau po nosimi. Man iššūkį metė protingas ir klastingas priešas. Įbauginti bandė psichologinio poveikio priemonėmis. Metęs iššūkį buvo kerštingas, piktas ir aiškiai pasisakė prieš mano elgesį. Jis turėjo žinių, ir tas žinias panaudojo prieš mane. Metusiam iššūkį patiko Stounhendžas.

Šiaip ar taip, tai buvo labai mįslingas reikalas, tačiau ketinau jį išspręsti. Tai atrodė paprasčiausiai neteisinga. Vos keli mėnesiai, kaip daviau Taip įžadus, o jau įsigijau mirtiną priešą.

Galvoje virė ir daugiau minčių,

Ką — ką — darysiu su Liza?

Ką gi... juk nupirkau jai bilietą, žinoma. Turėjau taip padaryti. Bilietą iš Melburno į Edinburgą, per Londoną. Pati šito norėjo — ir gavo. Dabar jau spręsti pačiai. Pačiai Lizai. Už tolesnius veiksmus aš neatsakingas, nes... neatsakau už nieką. Paprasčiausiai persiunčiau Lizai elektroniniu paštu iš oro linijų atsiųstą patvirtinimą, kad bilietai užsakyti ir pridėjau dar žinutę: „Štai, prašau, jei nori...“ O paskui užrakinau butą ir patraukiau į traukinį. Visas kaitau iš gėdos — vis dėlto buvau britas. Dar viena penktojo lygmens Taip ataka baigta.

Taip, labai gerai suprantu, kad tai kvaila. Neskaičiuojant tos kelionės pasimatyti su daktare Mole van Brein, šis turbūt buvo pats kvailiausias mano kada nors padarytas veiksmas. Jei būčiau šitaip pasielgęs laisva valia, tai būtų atrodę visai romantiška. Tačiau pažinojau Lizą ir net neabejojau, kad esu pasmerktas. Tai buvo aišku nuo pat pradžių. Dar išleidau 545 svarus, kad tai įrodyčiau. Tačiau Taip yra Taip, ir kartodamas šį trumpą žodelį kažkuria prasme atsikračiau problemos. Ištaręs Taip bilietui, kartu nusimečiau atsakomybę nuo savo pečių. Man nebereikėjo apie tai galvoti. Dabar tai buvo Lizos problema. Mergina turėjo sėdėti ir galvoti, ką jai daryti... sėsti į lėktuvą, ar visiškai nekreipti dėmesio į mane arba visą likusį gyvenimą Australijoje šaipytis iš manęs su draugais. Paimti tą kreditinę kortelę nebuvo toks jau drąsus žingsnis, kaip būčiau norėjęs manyti. Jeigu ką, tai buvo tipiškas vyriškas poelgis — atsikratyti problemos, permesti atsakomybę ant merginos pečių. Taip neišmanėliai, nebrendylos vyrukai vieną dieną nutaria blogai elgtis su merginomis tikėdamiesi, kad tos mes juos anksčiau, ir jiems nereikės mesti merginų.