Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Dėl savo poelgio jaučiausi bailys ir susigėdęs, dar šiek tiek buvau ir... net nežinau, kaip pavadinti... gal grėsmingas. Dabar tai jau tikrai nebūčiau galėjęs vadintis šauniu — nupirkau bilietą į Britaniją merginai, kurią vos tepažinojau. Ji dabar pagalvos, kad esu arba koks neprotingas turtuolis, arba neįtikėtinai tingus persekiotojas. Toks, kuris, pametęs galvą dėl merginos, sakytų: „Žinai, klausyk, šiuo metu esu truputį užsiėmęs, gal pati galėtum pas mane atvykti?“

Situacija tikrai absurdiška.

Bet faktas lieka faktu — spręsti dabar teks Lizai.

Man reikia imti ir išmesti tą reikalą iš galvos.

Tai štai, esu Edinburge, juodu taksi važiuoju į viešbutį ir bent jau kol kas galiu apsimesti, kad nėra jokių problemų. Gal dabar, kai šalia nėra Jano, jokių galimybių kaktomuša susidurti su Hana ir Sebu, kai negresia išvysti tokią pačią Vego šukuoseną ar išgirsti, kaip Elijas ar Pitas įtikinėja, kad kokioje nors sumautoje Pilau pilyje apsireiškė Jėzus, ir — sukryžiuoju pirštus — kai ant kulnų nebelips metęs man iššūkį, gali būti, kad dabar galėsiu laikytis Taip įžadų visai kaip iš pradžių. Naujame mieste pradėsiu viską nuo pradžių.

— Deni! Bičiuli, sėskis!

Mudu su Tomu buvome Pleasance teatro kiemelyje. Viskas aplinkui šurmuliavo. Festivalis buvo tik prasidėjęs, o aplinkui mus ūžė teatro gerbėjai, žurnalistai, komedijų mėgėjai, aktoriai, menininkai ir — daugiausiai — lėbautojai. Debesims kiek prasisklaidžius, oras sušilo.

— Taigi, planas toks... reikia surasti naujosios kartos pramogautojus. Žinai, kokie jie? Tik nereikia tokių, apie kuriuos jau visur pliurpiama. Reikia tokių, su kuriais galima dirbti. Ugdyti. Dairykis kiek gali. Ieškome... keistuolių.

— Aha. Supratau, keistuolių.

— Žiūrėk į dalykus, kurių šiaip jau nepastebėtum. Tokius pasirodymus, kurių neieškos joks kitas transliuotojas. Reikia rasti slaptus talentus, o paskui pagalvosime, ką su jais daryti. Ar turi brošiūrą?

— Ne, dar ne...

— Imk mano... peržiūrėk, gal kas patrauks dėmesį... Einu dabar į pasirodymą, bet jeigu kas, turi mano telefono numerį...

— Taip.

— Gerai, pasimatysime vėliau...

Tiek tepasakęs Tomas nuėjo, o aš pasukau prie baro. Pasiėmęs bokalą alaus prisėdau pavartyti brošiūrą ir nuspręsti, ką turėčiau šiandien nuveikti. Užduotis aiški — peržiūrėti pasirodymus, o tai visai neblogai, jei pagalvosime, kokių kartais būna užduočių. Linksmai atsiverčiau brošiūrą pirmame pasitaikiusiame puslapyje ir ėmiausi skaityti reklamas.

Mirtis ir yra mirtis, bet gyvenimas — taip pat mirtis. Jūs jau mirę! Ar bent jau mirštate dėl daugelio priežasčių! Gyvenimas yra kova, o sielvartas — tai liūnas, kuriame visi mes klimpstame. Meilėje nerasite nieko kito — vien pamisimą ir žiaurumą. Kovojame iki beprotystės. Tai mirties mūšis.

Na, štai, tikrai keista, ir dar velnioniškai bauginanti reklama. Visai nepanašu, kad šitas pasirodymas bent kiek tiktų. Vis tik, dar neabejojau, kad rasiu ką nors tinkamo. Atsiverčiau kitą puslapį.

Esame šalia, ir vis dėlto ne kartu. Dvasinis bendrumas ir susivienijusieji — kartu jie tarsi vienas, bet Vienovė siekia atrasti ne tapatumą, tačiau dvejopumą... tarsi dvi skirtingos pusės būtų kartu, tačiau atrodytų kaip viena. Fizinės ir metaforinės paieškos.

Nusprendžiau, kad bus geriau, jei nusipirksiu keptų bulvyčių.

Bet man nespėjus nė atsistoti, kažkas ant stalelio prieš mane tėškė reklaminį bukletą.

— Ar ieškote spektaklio?

Mergina su dredais ir žėrinčiu nuo blizgučių veidu žiūrėjo į mane vilties kupinomis akimis.

— Taip, — atsakiau.

— Paauksuotame balione, pusę šešių vakaro. Trys žvaigždės pasirodyme Škotas.

— Oho, — susidomėjau. — Ar jis keistas?

— Tai spektaklis apie viltį, meilę, išdavystę, prievartą ir mirtį.

— Teisingai, — pastebėjau. — Visko po truputį.

— Na... daugiausiai išdavystės, prievartos ir mirties.

— Chmmm. Lyg ir ieškau kažko... lengvesnio.

— Labai lengvas, — patikino mergina. — Ir labai juokingas. — Tikrai?

— Taip... bet ir... ne.

Pasižiūrėjau į laikrodį. Penkta valanda. Laiko tiek, kad spėčiau pavalgyti — galėčiau užšokti į Viliojančią bulvytę Džefrio gatvėje, o paskui, po kelių minučių, patenkintas budriai stebėčiau, ką parodys tame, kaip užtikrino mergina, nuoširdžiai linksmame spektaklyje. Sulankstęs skrajutę įsikišau ją į kišenę, padėkojau merginai ir jau ketinau stotis, kai iš kitos pusės išgirdau:

— Sveiki. Ar neišsirenkate, kur nueiti?

O, Dieve.

Gerasis Dieve, ir vėl bukletų platintojai.

Man pavyko prasibrauti iš Pleasance teatro tik su šešiais naujais bukletais kišenėje, tačiau dabar, artindamasis prie Royal Mile , juos vėl pamačiau.

Bukletų platintojai. Visur. Tarsi alkanų vilkų gauja.

Jau buvau spėjęs pamiršti, kaip atrodo Edinburgas. Vieną mėnesį visas pasaulis suplaukia į šį miestą, į didžiausią šioje planetoje meno festivalį. Vyksta tūkstančiai — tikrąja ta žodžio prasme — pasirodymų, ir kiekvienas jų kartojamas mažiausiai 25 kartus. Kokią daugybę bilietų reikia parduoti. O visi tie bukletų platintojai bando parduoti bilietus.

Neviltis, kaip koks debesis, grėsmingai kaupėsi man virš galvos. Kiek tik akys aprėpia, mačiau vien tik bukletų platintojus... bukletų platintojus su bukletais. Bukletų platintojai apsirengę šunimis. Bukletų platintojai apsirengę balerinomis. Vienas netgi vaikštinėjo apsirengęs griaužiančiu obuolį milžinu. Ir visi jie artinosi. Košmaras, visai panašus į tuos labdaringos organizacijos žmones su seilinukais, tik be jokių ausiai mielų atsiprašymų, kad renkami komisiniai ir tai daroma „vaikų labui“.

— Ar ieškote įdomaus pasirodymo? Po aštuonių dešimt Assembly Rooms. Tai pasirodymas apie...

— Ieškote pasirodymo? Klounai ir rusiški šokiai! Be dvidešimt septynios prie...

— Ar norėtumėte išgirsti apie mano spektaklį? Tai labai stiprus vienos moters vaidinimas apie...

Susigūžęs kuo skubiau žingsniavau pro Mile, ištiesęs abi rankas čiupdavau kiekvieną man siūlomą bukletą ir kimšdavau juos sau į kišenes norėdamas tik vieno — prasmegti skradžiai žemę. Pradėjau suprasti, jeigu ketinu šio festivalio metu išlikti gyvas, turiu labai atidžiai galvoti, kur ir kada einu. Galiu būti pirmasis žmogus, žuvęs nuo galybės reklaminių bukletų svorio. Nusprendžiau prisėsti su dienoraščiu ir pasiplanuoti, kiek pasirodymų, kurių bukletus gavau, yra įmanoma pamatyti. Paskui turiu sudaryti kažkokį veiksmų planą, kaip nebegauti daugiau bukletų. Kaip paaiškinsiu BBC? Kodėl pasirinkau būtent tuos pasirodymus? Ar man mokama už tai?

Galų gale pasiekiau išsvajotąsias bulvytes. Pasiėmiau vieną porciją su sūriu. Paskui nuėjau pasižiūrėti spektaklio apie šviesiąją prievartos pusę.

Buvo vėlu. Sėdėjau susirinkimų centro bare, laukiau Tomo.

— Kaip dienelė? Ką jau spėjai pamatyti?

Giliai įkvėpęs išpoškinau:

— Nerimą keliantį šou apie išdavystę ir mirtį, stiprų vienos moters spektaklį apie savasties paieškas susvetimėjusiame pasaulyje, klouną ir vėlyvo vakaro neišmanėlio olando stebuklingą spektaklį. O tu?

Tomas pasikrapštė galvą:

— Roso Noblo pasirodymą.

Gana greitai sugalvojau, kaip profesionaliai leisiu laiką Edinburge, ir labai didžiavausi savimi. Spektaklyje Škotas pastebėjau, kad kasdien išrenkami penki rekomenduojami pamatyti pasirodymai. Taip ir nutariau — tai bus mano sistema. Žiūrėsiu viską, ką tik jie rekomenduotų, nes tai puikiai išdėliota laike ir galėsiu pasiteisinti, kodėl negaliu nueiti ten, kur siūlo jau turimi bukletai. Taip pat sumąsčiau naują būdą, leisiantį man ateityje išvengti vis labiau įsišėlstančio bukletų dalintojų terorizmo. Tiesa, ne visiškai tinka šitaip elgtis Taip žmogui, tačiau ne ką daugiau tinka 18 valandų per dieną mažuose tamsiuose kambarėliuose stebėti, kaip Amerikos studentai bando suderinti Šekspyrą ir indiškus šokius bhangra . Koks tas naujasis būdas? Argos prekybos centre nusipirkau pigias juodas ausines ir nuolat nešiojausi jas kišenėje. Vos tik pastebėjęs bukletų dalintoją, tuojau pat įsikišdavau ausines į ausis, kad mane matantys žmonės suprastų, jog esu pasinėręs į garsios, nepramušamos muzikos pasaulį, ir paliktų mane ramybėje. Negalėjo nepasisekti.