Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Domitės pasirodymais?

Paėmiau bukletą, kaip ji prašė.

— Tai spektaklis apie išdavystę, prievartą ir mirtį.

Po velnių!

Neilgai trukus jau mėgavausi alaus bokalu Greyfriars Bobby aludėje, pavadintoje šuns garbei. Kaip sakoma škotų legendoje, šis mažas šunelis ištikimai gulėjo ant šeimininko kapo, kol pats iškeliavo Anapilin. Tokia melancholiška vieta, man rodės, labai tinkama skandinti liūdesiui. Pagerbiau šunelį. Tai reiškia, kad pakėliau bokalą jo garbei, neįsivaizduokite, kad uždegiau deglą.

Aplinkui grūdosi studentai, keli regbio žaidėjai, vienas kitas turistas ir dar aukštas įdegęs vyras, kuris vos pažvelgęs į mane ėmė artintis...

— Deni?

Net pašokau.

— Taip?

Kur aš tą vyrą mačiau?

— Denis Volisas?

— Taip. Sveiki.

— Aš Hjugas. Hjugas Lenonas.

Hjugas Lenonas! Hipnotizuotojas Hjugas Lenonas! Hipnotizuotojas Hjugas Lenonas!

Vienas iš puikiausių Edinburgo festivalio bruožų yra tas, kad turite galimybę pasimatyti su žmonėmis, kurių šiaip jau gyvenime nė nesutiktumėte. Jau šimtmetis nemačiau Hjugo Lenono, turbūt nuo tada, kai buvome susėdę prie alaus bokalo aptarti jo pasirodymą — rašiau atsiliepimą laikraštyje Skotsman... tai buvo lyg ir...

O, Dieve... tikiuosi, kad parašiau gerą atsiliepimą.

— Smagu tave vėl sutikti! — pasakė Hjugas.

Aišku, akivaizdu, kad atsiliepimas buvo geras.

— Kiek laiko prabėgo? — paklausiau.

— Tikriausiai... nuo kokių 1996-ųjų? Kaip keista tave čia susitikti!

Hjugas yra hipnotizuotojas, vienintelis pasaulyje turintis mokantį hipnotizuoti šunį. Šuns vardas Merfis. Jiedu kartu keliauja po pasaulį, kartu ir hipnotizuoja žmones. Tarsi kokia magiška Skubio ir Segio versija.

— Merfis liko vienas, — pasakė Hjugas, — tai aš ilgai negaišuosiu. Tik užsukau kolos ir į tualetą. Kaip laikaisi. Ką čia veiki?

— Dirbu. Peržiūrinėju pasirodymus BBC televizijai. Na, žinai...

— Ką nors gero jau matei?

Gal geriau pakeisiu temą.

— O ką tu čia veiki? Pasirodymai?

— Ne visai... Na, teisingiau, šį vakarą vienas pasirodymas bus... tik hipnozė ir panašiai... O, klausyk, gal norėtum eiti kartu? Tai lyg apšilimas... Matai, greitu laiku dalyvausiu festivalyje Lidse...

— Chmmm...

— Po to galėtume kartu išgerti...

— Taip. Būtų šaunu.

Išmaukiau bokalą iki dugno, ir mudu išėjome iš aludės. Labai gerai. Kompanija yra šaunu. Hjugo mašiną pastebėti buvo nesunku. Tai ta, ant kurios šono didžiulėmis raidėmis išrašyta HIPNOSUO. Net pagalvojau, kad galėčiau kažką panašaus pabandyti išrašyti ant savo Taipmobilio.

Hjugo pasirodymai vyko galiniame aludės kambarėlyje miesto pakraštyje. Pasiėmęs bokalą alaus prisėdau. Hjugas jau pradėjęs šeštą dešimtį, tačiau tryško energija ir asmeniniu žavesiu kaip trisdešimtmetis. Šis vyrukas atvyko į Britaniją iš Mauricijaus salos, kai jam buvo tik aštuoniolika. Jo švelnus akcentas ir tamsi oda labai pasitarnavo magiško sceninio įvaizdžio sukūrimui. Jei jau sąžiningai, tai šiuo metu jaučiausi mažiausiai nusiteikęs komiškam pasirodymui su hipnozės elementais. Tokia nuotaika man iš viso retai kada pasitaiko. Bet vos Hjugas pradėjo dirbti su žiūrovais, norėdamas juos išjudinti iš vietų, kviesti savanorius ir laidyti juokelius, įsijaučiau į veiksmą ir visai užmiršau kvaršinusius man galvą rūpesčius.

Dabar ant scenos jau stovėjo dvylika žmonių — senų, jaunų, vyrų, moterų — ir visi jie pakluso magiškiems Hjugo žodžiams. Daugiau nei valandą stebėjau, kaip pamažu visus tuos žmones hipnotizuotojas apjungia į vientisą spektaklį. Tai buvo tikrai juokinga. Ir gera. Ir net kažkaip bendruomeniška. Iš galvos išlėkė visos bėdos, kvatojau visa gerkle, kai Hjugo išrinkti savanoriai staiga imdavo vaizduoti Madoną arba pamanydavo, kad yra nematomi arba imdavo ginti gėrimą, kurį bandė atimti mažas ančiukas. Visai nuoširdžiai sakau: jei kada pasijusite nusiminę, pavargę ar šiaip prislėgtos nuotaikos, pabandykite surasti storą škotą, kuris mano, kad gali skraidyti. Nežinau, kodėl skelbimų skilties žurnalistai šito nerekomenduoja.

Tačiau tai, ką Hjugas padarė per paskutiniąsias pasirodymo minutes, išties apstulbino visus buvusius kambaryje.

— Dabar paprašysiu visiškos tylos, — staiga surimtėjęs paskelbė hipnotizuotojas. — Nes pakviesiu labai ypatingą svečią...

Žinau tą istoriją apie ypatingą svečią. Kartą, prieš daugelį metų, Hjugas sutiko seną ir išmintingą ūkininką, kuris neslėpdamas susižavėjimo papasakojo apie mažą labradoro šuniuką, visai nepanašų į jo gentainius. Ūkininkas pasakojo, kad šunelis laikosi vienas ir turi neįtikėtinų sugebėjimų. Susidomėjęs Hjugas nuėjo pasižiūrėti šunelio... šunelio, kuris vėliau tapo... Hipnošunimi.

Netikėtai užgrojo muzika. Pagrindinė melodija iš 2001-ųjų kosminės odisėjos . Minia nuščiuvo, o, kuriam laikui dingęs nuo scenos, Hjugas vėl ant jos užlipo kartu su Merfiu.

Dar po dešimties minučių minia džiūgaudama sveikino, kai dvylika škotų savanorių, pasižiūrėję į Merfio šokolado rudumo akių gelmę, ant scenos užmigo hipnozės miegu.

Po pasirodymo Hjugas su kavos puodeliu prisėdo šalia manęs.

— Puikus spektaklis, — pagyriau.

— Ačiū. Merfis jiems šįvakar patiko, tiesa?

Vos paminėtas, į salę įėjo šuo. Apsiuostinėjęs vėl išturseno. Kai nespoksojo žmonėms į akis, varydamas juos į užmarštį, atrodė visai nekaltas padaras.

— Žinai, kartą buvau jį pametęs, — pasakė Hjugas. — Kažkur nuklydo ir niekaip negalėjau rasti. Laikraščiai padėjo. Žmonės visoje Škotijoje buvo išsigandę. Antraštės klykte klykė: „Nesiartinkite prie to šuns!“ Žurnalistai visai nuoširdžiai galvojo, kad šunelis vaikštinėja spoksodamas žmonėms į akis ir įtikinėdamas juos esant viščiukais. Jau maniau, kad viskas, nebesurasiu, bet mums pradėjo skambinti iš Europos žiniasklaidos agentūrų, paskui Amerikos ir net Japonijos. Telefonai skambėjo nenutildami. Net Kinijoje pasklido ši didi žinia. „Hipnošuo vaikšto Škotijoje, laisvėje!“ Tapome svarbesni net už Loch Neso pabaisą.

Staiga mūsų pokalbį pertraukė. Pasirodymą stebėjusi moteris norėjo pasikalbėti su Hjugu.

— Pone Lenonai... Chmmm... Aš bijau vorų. Ar jūs galite padėti atsikratyti šios baimės?

— Taip, — atsakė šis, — hipnozės pagalba galite išgydyti beveik visus susirgimus, kurie susiję su sąmone. Tokios yra beveik visos problemos.

— Tikrai? Man reikėtų kreiptis į hipnotizuotoją?

— Jei problema jūsų galvoje, tai kokia ji bebūtų, hipnotizuotojas gali padėti. Štai, — ir vyras įteikė moteriai skrajutę su Hipnošuns pasirodymo reklama ir telefono numeriu.

— ...nė neabejoju, kad mudu su Hipnošunimi galėsime jums pagelbėti.

Moteris nusišypsojusi paėmė skrajutę ir patenkinta nuėjo.

— Priimsi ją savo namuose? — paklausiau.

— Taip, bet tik tada, kai nusipirksiu voro kostiumą. Tada šoksiu ant jos traukinių stotyje ir taip ją išgydysiu.

Nusijuokiau.

— Bet iš tiesų, — labai gera, kai gali padėti žmonėms.

Taip, mane tai sužavėjo.

— O, Dieve, pasižiūrėk, kiek valandų... Man jau reikia eiti, — sujudo Hjugas. — Laukia ilga kelionė. Bet štai... — išsitraukęs padavė man dar vieną Hipnošuns skrajutę, — ...jei kada būsi Velse, užsuk, gerai?

— Puiku, — apsidžiaugiau. — Ačiū, Hjugai.

Hjugas nusišypsojo. Atsisveikindami žiūrėjome vienas į kitą šiek tiek ilgiau nei derėtų ir net susijaudinau, ar jis nebando manęs užhipnotizuoti. Nusukau žvilgsnį į šunį, bet tas irgi spoksojo į mane.