Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Supratau, kad per visus tuos metus, kada tik atvykdavau į Edinburgą, nesyk nebuvau užkopęs į Artūro sosto viršukalnę. Niekada nesilankiau paveikslų galerijose, niekada nesilankiau muziejuose. Niekada nesilankiau ten, kas veikė mieste kiaurus metus. Viskas tarsi laukė manęs, o aš Taip nė karto ir neužėjau. Nė karto nepasakiau Taip galimybėms, kurios, maniau, ir Taip niekada nepabėgs. Atrodė, tarsi padedamas Lizos būčiau atradęs naują Edinburgą. Bet ne vien tik tai — man šis susitikimas reiškė dar daugiau.

Atrodė, kad pasaulis tapo pilnas Taipų , ar kažkas panašaus. Norėčiau, kad suprastumėte vieną dalyką — manau labai svarbu suprasti — nesakiau Taip tik todėl, kad buvau davęs tokius įžadus. Visiškai ir absoliučiai apie tai pamiršau. Sakiau Taip ne todėl, kad būčiau norėjęs ką nors įrodyti sau pačiam, Janui ar dar kam nors. Sakiau Taip , nes pats to norėjau. Sakiau Taip be jokių pastangų. Sakiau Taip , nes įsimylėjus pasaulis atrodo pilnas galimybių. Nes įsimylėjus norisi aprėpti visą pasaulį.

Štai tokiais aplinkiniais keliais, gal ne visai vykusiai bandau pasakyti jums, kad... chmmm... buvau... na, žinote...

Įsimylėjęs ar panašiai.

— Įsimylėjęs? — šaukė Janas telefonu.

— Taip , — droviai murmėjau, — įsimylėjęs ar panašiai.

— Oho, — mąsliai nutęsė Janas. — Šaunu.

— Supranti, Taip turėjo įvykti. Ir niekaip negaliu nustoti sakęs Taip.

— O, gerai. Koks reikšmingas posūkis.

— Ir net negalvoju apie tai, kai esu su Liza. Sakau Taip , nes šito noriu. Viskas atrodo puiku, visko norisi, kol esu su ja. Tarsi būčiau koks Taip pamišėlis.

— Arba... taipmišėlis.

— Ne, skamba negražiai.

— Tikrai nelabai. Bet šiaip viskas gerai, tiesa?

— Taip , — atsakiau. — Gal Taip ir yra toks, kad juo reikia dalytis. Gal tame ir yra esmė. Gal gyvenime svarbiausia yra rasti su kuo pasidalyti galimybėmis, kartu jas išgyventi. Žinai, kai pagalvoji, tikrai Taip. Visa virtinė galimybių, kurias išgyvename kartu.

Janas, kiek pasvarstęs, drėbtelėjo neabejotino žinovo balsu:

— Onanistas.

Gali būti, kad Liza Taip negalvojo. Oi, Dieve gink, ne apie tai, kad esu onanistas, ne. Tikiuosi, ji manęs tokiu nelaikė. Turiu galvoje svarbesnius dalykus. Nežinau. Gal ji visada taip gyveno. Atvira visoms galimybėms. Spontaniška. Visada pasirengusi kur nors nuvykti, ką nors nuveikti. Galbūt ji visuomet buvo Taip mergina. Su manimi ar be manęs.

Po kelių dienų kartu su Liza atskridome atgal į Londoną. Nusivedžiau ją į tą pačią vietą, kur mudu atsisveikinome praeitą kartą. Apsikabinome.

O paskui, Taip pat netikėtai kaip atvykusi, Liza vėl išvažiavo, ir kažkodėl negalėjau atsikratyti minties, kad tai paskutinis kartas, kada ją matau.

Sakydamas Taip, gavau dar dešimt dienų su Liza. Dešimt dienų, kurių nė nesitikėjau gausiąs.

Tik šį kartą buvo sunkiau. Tada turėjau pasakyti sudie merginai, kuri man patiko, o dabar turėjau atsisveikinti su mylima mergina. Tada dar nesupratau, kad jau kitą dieną, kai Liza bus už tūkstančio mylių nuo manęs, aš atsibusiu, apsižvalgysiu ir pirmą kartą gyvenime suprasiu, koks išties esu vienišas.

15 SKYRIUS

kuriame Danielis sulaukia netikėtų naujienų

Kelias savaites mažai ką veikiau.

Atrodė, tarsi būčiau grįžęs į pradinį tašką.

Daugiau nieko nebevyko. Tas nuotykis su Liza visai išmušė mane iš vėžių. Sakoma, kad geriau mylėti ir būti pamestam, nei visai nemylėti. Gal ir tiesa. Bet tik ne Taip sumautai greitai pamestam.

Pradėjau daugiau laiko skirti BBC . Stačia galva mečiausi į darbus. Išsamiai ir detaliai aprašiau visus pasirodymus, kokius tik mačiau — naudojau daug žodžių „stiprus“ ir „sužadinantis“ bei patariau Tomui, kuriuos atlikėjus, mano manymu, vertėtų pasikviesti pokalbiui ir Taip toliau. Sakiau Taip visiems susirinkimams, į kuriuos tik buvau kviečiamas. Ne todėl, kad Taip reikėjo, o todėl, kad norėjau gerai padirbėti puikiai televizijos kompanijai. Ateidavau į darbą, nors mano kontrakte buvo numatyta, kad galiu ramiausiai sėdėti namuose. Darbas tapo svarbiausia gyvenimo dalimi. Nes, kol dirbau... buvau... lyg ir... saugus. Darbas neskaudino, tad puoliau dirbti.

Metęs man iššūkį, rodos, dingo nuo žemės paviršiaus. Mano parašytas laiškas Džeisonui, aiškiai padarė savo. Tomui rašytas laiškas atgal negrįžo — adresatas yra, tačiau atsakymo nesulaukiau. Mobilusis telefonas atjungtas, greičiausiai perkeliamas į Naujosios Zelandijos numerį. Visai nesvarbu: Taip žmogus nugalėjo. Tik kažkodėl vis atrodė, jog turėčiau jaustis laimingesnis nei buvau. Tiesą pasakius, netgi šiek tiek nusivyliau, kad buvo Taip lengva. Dabar nebeturėjau nei gyvenimo meilės, nei kerštingo priešo — gyvenimas tikrai labai jaudinantis dalykas, jei turite priešų.

Nuoširdus darbas BBC tikrai atsipirko su kaupu. Pora mėnesių sakant Taip , įspūdingas atsidavimas festivalio metu sukūrė man ypatingai atsidavusio darbui ir pozityvaus žmogaus įvaizdį. Tomas paklausė, ar nenorėčiau užeiti pas jį pasikalbėti apie naujas pareigas, atsiradusias televizijos centre. Sakė manąs, jog aš puikiai tinku tam darbui, tačiau pirmiausia norėtų pasikalbėti.

Pasakiau Taip .

Tą savaitgalį Janas beviltiškai bandė atrasti, ko aš norėčiau. Nesiskutęs, tik su trumpikėmis ir marškinėliais voliojausi ant sofos, o išsipuošęs, kvepiantis losjonu po skutimosi Janas priekaištingai stūksojo ant kėdės priešais.

— Tai... gal norėtum į barą? — paklausė.

Gūžtelėjau pečiais.

— Taip.

— O gal nori į kiną?

Linktelėjau.

— Taip.

— O gal eime pažaisti biliardą?

— Puiku, — sumurmėjau bejausmiu balsu.

— Vis Taip ir Taip , — nervinosi Janas. — Gerai... gal tu nori... nebežinau... po velnių, gal nori pabėgioti ristele?

— Taip , — gūžčiojau pečiais. — Nesvarbu.

Janas nebeišlaikė.

— Deni, po galais. Tau nereikia kaip prisuktam kartoti Taip . Čia juk aš.

— Aha.

— Tik noriu suprasti, ką tu norėtum veikti.

— Šaunu.

— Baras, kinas, biliardas ar bėgam ristele?

— Taip, — murmėjau savo maldelę, — visai gerai. Bet ką. Eime.

Nors atrodžiau išsiblaškęs, bet vis tiek stengiausi sakyti Taip . Nors manęs tas nebedžiugino. Visas smagumas kažkur išgaravo. Automatiškai su viskuo sutikdavau, bet nebemačiau tokios prasmės kaip kad anksčiau... tada tikėjausi, kad visuomet bus taip šaunu. Net nenorėjau prisiminti.

— Tikiuosi dabar ne metas pasakoti, kokią puikią bausmę tau sugalvojau, jei imtum ir pasiduotum, — paklausė Janas.

Dėbtelėjau į draugą. Tas, atrodo, išsigando.

— Žinai, dabar dar blogiau nei tada, kai visą laiką sakydavai Ne, — rėžė Janas. — Tada bent jau nereikėdavo su tavimi tąsytis.

Nuėjome žaisti biliardą.

Janas sustūmę beveik visus rutulius. Neturėjau jėgų varžytis su juo.

— Deni... tu kartais neketini vėl sulįsti į savo ankstesnįjį kiautą?

Nusitaikęs į rutulį pakėliau akis į draugą.

— Kaip suprasti?

— Na... juk nepasiduosi ir nepulsi vėl gyventi Taip , kaip prieš kelis mėnesius? Jei ketini šitaip padaryti, tai man reikės griebtis bausmės truputį anksčiau nei maniau...