Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Oi, atstok su tomis šnekomis apie bausmes. Tu aiškiai dar jos nė nesugalvojęs.

Janas, atrodė, nuoširdžiai įsižeidė.

— Sugalvojau.

— Kokia tada bausmė?

— Gerai jau, nesugalvojau. Bet sugalvosiu. Ir tai bus labai gera bausmė.

Pagalvojau, ką čia atrėžus, o paskui atsirėmiau į stalą.

— Kai laimėjau 25000 svarų, o paskui tuojau pat jų netekau, mane tai nelabai sujaudino. Pameni?

Janas linktelėjo.

— Tai todėl, kad Taip man davė kai ką daugiau. Tai, kad netekau pinigų, dar nieko nereiškia. Iš Taip gavau daug geresnį prizą nei tie 25 000. Gavau Lizą. Taip pasielgė labai žiauriai, nes mudu turėjome vėl skirtis. Taip pasiūlė man merginą gyvenančią kitame pasaulio krašte ir dar privertė ją pamilti. Paskui ji išvažiavo. Todėl esu šlykščios nuotaikos, ir manau, kad sakyti Taip yra kvaila. Žaidžiu su tavimi biliardą šiame sumautame bare ir galvoju — gyvenimas yra šūdas, visiškas suknistas šūdas — labai norėčiau, kad būčiau galėjęs dažniau sakyti Ne, Dabar tenoriu — šaukti Ne, Janai. Nenoriu šitaip jaustis, nes man jau bloga nuo to Taip, Jau pavargau. O juk Taip turėtų padėti gyventi. Ir gyventi džiugiai.

Janas padėjo biliardo lazdą ir liūdnai palingavo galvą:

— Kiek Taip duoda, — pasakė draugas, — tiek pat ir atsiima.

Janas tikriausiai pasakė Hanai, kas nutiko.

Jau kitą dieną ji norėjo susitikti kavinėje šalia Old gatvės.

— Sveika, — pasakiau prisėsdamas šalia.

Vėlavau dvidešimt minučių, tačiau ji nepapriekaištavo nė puse žodelio. Buvo aiškiai jautriai nusiteikusi.

— Sveikas, — maloniu balsu pasisveikino. — Pagalvojau, kad galėtume susitikti. Jau senokai matėmės. Įdomu, kaip laikaisi.

— Puikiai.

— Tikrai? Neatrodo.

— Rimtai, man viskas gerai. Tik pastaruoju metu kiek išsiblaškęs.

— Kažkas negerai. Juk matau.

— Nieko tu nematai. Viskas gerai.

— Negerai. Skaitau tave, Deni, kaip atverstą knygą. Pažįstu geriau, nei kas nors kitas.

— Turiu labai daug ką apgalvoti, štai ir viskas.

— Klausyk, viskas taip juokingai tada, na su manimi ir Sebu, bet...

— Hana. Aš visai atvirai tau sakau — mano nuotaikos su tuo įvykiu visiškai nesusijusios. Tau nėra ko jaudintis — nesu dėl tavęs pametęs galvos. Nenoriu su tavimi jokio sumauto pasimatymo ir atsiprašau dėl tų gėlių ir mažo afrikiečio berniuko. Mano elgesys buvo tikrai keistas, pats suprantu, bet labai prašau, jei tu neprieštarauji, pamirškime viską. Aš jau seniai pamiršau. Rimtai. Tu su Sebu labai tinkate vienas kitam. Jūs puikūs. O mudu — na, tarkime liekame draugai. Geri draugai.

Tada suskambo Hanos telefonas. Ji tarsi ir norėjo atmesti skambutį, bet gestais parodžiau jai, kad atsilieptų — beveik apsidžiaugiau, kad mane nutraukė. Skambino jos telefono mobiliojo ryšio operatorius. Iš ten, kur sėdėjau, girdėjau, ką jis kalbėjo garsiu metaliniu balsu: norėjo sužinoti, ar Hana turi kelias minutes aptarti sąskaitas. Ji sakė, kad nelabai. Nusišypsojau. Turėtų būti smagu, kai gali šitaip pasakyti. Bet pamojau jai ranka, kad ramiai kalbėtųsi. Niekur neskubėjau, išskyrus susitikimą su Tomu BBC centre, bet ir tas turėjo būti tik už kelių valandų.

— Gerai, — telefonu atsiliepė Hana, o man be garso pasiuntė atsiprašymą ir toliau atsakinėjo į klausimus. — Pavardė Knudsen...

Paskui ji dar pasakė adresą, gimimo datą ir slaptažodį.

— Norvegija. N-O-R-V-E-G-I-J-A, — diktuodama paraidžiui Hana vartė akis. — Taip. Kaip šalies pavadinimas.

Na, o kas gi dar galėtų būti? Spalva?

— Skamba viliojančiai, — toliau kalbėjo mergina. — Gerai. Ačiū.

Padėjo ragelį.

— Pakeitė mano pokalbių planą į geresnį. Žinutės galiu siųsti nemokamai ir dar dvidešimt procentų nuolaida abonentiniam mokesčiui. Gerai, kad atsiliepiau...

Gerai, kad bent kam nors Taip išeina į naudą.

— Tai, klausyk... — pradėjo Hana.

— Man viskas bus gerai, — pertraukiau ją. — Tik dabar šiek tiek... keista.

— Dabar keista?

— Na, kurį laiką gyvenau be jokių įvykių. O paskui staiga priešingai. Dabar... vėl kaip anksčiau. Bet viskas gerai, man patinka. Aš tiktai truputį pavargau.

Suraukusi nosį mergina bandė suprasti, apie ką aš vapu.

— Niekada nemaniau, kad taip pasakysiu, bet... atrodo, tarsi būtų metas tau imti ir pakvailioti, — rėžė Hana, net susimąsčiau, ar tik ji neironizuoja. — Ar žinai, kad dabar jau gali? Gali daryti, ką tik nori.

Tu laisvas! Gali... žinai, tu gali net imti ir perskaičiuoti plaukus ant kojos. Labai seniai to nedarei. Gal užaugo naujų? Imtum ir nufotografuotum. Ar kažką panašaus.

Linktelėjau. Visai nebloga mintis.

— Man viskas bus gerai. Tikrai, Hana. O, beje, kaip Sebas?

— Gerai. Tik vis dar niekaip negali suprasti, kodėl tu tą vakarą nutarei su mumis papietauti.

— Jis pats pakvietė! Aš negalėjau atsakyti kitaip, turėjau sutikti.

— Ak, tikrai. Turėjai sutikti... Turbūt būtum pasakęs Taip , jei Sebas būtų paprašęs nušokti nuo uolos, tiesa?

Nusprendžiau verčiau patylėti.

— Bet susitikti su tavimi norėjau visai dėl kitos priežasties.

— Kokios?

— Na... norėčiau su kai kuo supažindinti.

— Ką?

— Su viena savo drauge.

O, ne, tik ne tai.

— Hana, man viskas gerai.

— Tu sakei, kad nuobodžiauji!

— Nesakiau, kad nuobodžiauju — tik tiek, kad niekas nevyksta.

— Klausyk, padaryk tai dėl manęs. Tik nueik su ja kur nors. Ką tu prarasi?

— Hana, buvusios merginos neturėtų organizuoti buvusiems vaikinams pasimatymų.

— Deni, buvę vaikinai neturėtų aukoti pinigų Afrikos vaikams buvusių merginų garbei. O vis tik jie taip elgiasi. Visą laiką. Tai tikrai labai įprasta.

Šiek tiek paraudau.

— Bet aš nenoriu.

Pats supratau, kad atrodau kaip kaprizingas vaikas.

— Oi, baik. Leisk sau gyventi. Visai neseniai atrodė, kad jau atsigavai. Atrodė, tikrai džiaugiesi gyvenimu ir savimi.

— Taip ir buvo.

— Nusivesk Kristen į kavinę. Paprasčiausiai išgerkite kavos. Manau, jūs puikiai sutarsite. Ir pasijusi geriau.

Gali būti, kad Hana buvo teisi. Turiu galvoje, akivaizdu, kad turėjau ištarti Taip , bet kaip ne kaip, tai galėjo išeiti visai į gera. Turint galvoje situaciją, kurioje buvau atsidūręs, sprendimas aiškus. Reikia nugalėti save, susiimti. Tik kaip? Kaip užsimiršti? Reikia gyventi toliau. Nesigręžioti atgal. Žvelgti pirmyn.

— Gerai. Nueisime su Kristen į kavinę. Aš jai paskambinsiu.

Hana net nušvito keistai patenkinta šypsena ir ant servetėlės užrašė telefono numerį.

— Na ir puiku, — pasakė. — Tikrai, labai puiku. Ir, klausyk... Sustabdyk mane, jei per daug smalsauju, bet... kalbėjausi su Janu ir... tik neįsižeisk, bet manau turėtum su kai kuo susitikti.

— Tikrai per toli nuėjai. Užtat ir bandai mane suvesti su savo drauge?

— Ne, ne tai norėjau pasakyti. Susitikti su kai kuo . Psichologu. Psichiatru. Konsultantu... Na, kuo nors.

Ak, šit kaip...

— Ką, po galais, papasakojai Hanai? — šaukiau Janui.

— Ką?

— Ar papasakojai jai, kad viskam sakau Taip?

— Žinoma, ne! Kodėl klausi?

— Todėl, kad ji patarė man pas kai ką nueiti! Psichiatrą ar panašiai!

— Žinai, man kaip tik atrodo, kad ji patarė tau apsilankyti pas psichiatrą tik todėl, kad nežino apie tavo Taip įžadus. Ji gal paprasčiausiai galvoja, kad tau truputį pasimaišė galvoje, ir tiek.