Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Staiga šiek tiek įsižeidžiau.

— Tiesą sakant, mano išradimai visai geri. Na, gal apie šaukštą ir nekalbėsime, tačiau Neįtikėtina automatinė persivyniojanti vaizdajuostės dėžutė yra puikus dalykas.

— Tavo sugalvotoje dėžutėje įdėtas magnetas. Pervyniodamas juostelę jis ištrintų įrašą. Tai elementaru — fizikos pagrindai. Be to, po penkerių metų vaizdajuostės bus atgyvena, ir niekas jų nenaudos.

O, Dieve. Viskas dar blogiau nei maniau. Tas išradimas buvo tarsi mano aukso kiaušinis, slaptas koziris. Teliko viską pamiršti ir priimti dar vieną pamoką. Tą vakarą iš Jano išėjau visai teigiamai žiūrėdamas į pesimizmą. Viskas nutinka ne šiaip sau. Ačiū Dievui, pamačiau ženklą. Gal tai yra didesnio plano dalis.

Staiga prisiminiau autobuse sutiktą vyruką, paskui iš atminties iškilo Maitrėja. Gal ir keistai atrodo, bet manau, kažkas čia vis tik yra. Gal tas vyras autobuse, pradėjęs šį reikalą, tikrai buvo Maitrėja. Gal mane tikrai stebi kokia nors aukštesnioji jėga. Gal ta jėga nori, kad suaugčiau. Įmanoma atrodė bet kas.

Svarbu tai, kad Taip prasidėjo kaip grįžimas į senąjį, nerūpestingą gyvenimą, o ilgainiui padėjo suprasti tokio gyvenimo klaidingumą. Užsitęsusi paauglystė baigėsi. Ir tikrai... buvo gerai? Tikrai.

Padarysiu šitaip. Su Taip — baigta. Kas padaryta, padaryta, reikia žengti pirmyn. Sausį pradedu naują darbą. Tada padėsiu tašką šiam gyvenimo etapui — ne tik Taip įžadų laikotarpiui, bet viskam, kas buvo iki šiolei. Atrodė, kad taip svarbu laimėti... Nenorėjau nė pagalvoti, kad pajudėjau į priekį tik todėl, kad pralaimėjau.

Turiu naują darbą ir tikrai žinau, kad tai paskutinė mano iškrėsta kvailystė. Prieš akis naujas etapas. Bus lengviau nei kada nors.

Nepraėjo nė savaitė, ir gavau dar vieną siuntinį.

16 SKYRIUS

kuriame Danielį gaudo velnias

Metęs man iššūkį vėl sugrįžo, ir tai tikrai mane įsiutino.

Juk, rodės, jau viską supratau! Viskas buvo susidėlioję į savo vietas!

Džeisonas tarsi užliūliavo mane, leido pasijusti saugiu, o paskui tėškė man į veidą dar vieną siuntinį. Tai mane tik įsiutino. Apsisprendimas tęsti Taip įžadus ir pasakyti sudie kvailai, nerūpestingai praeičiai buvo toks kilnus ir švarus, o šitoks mano priešininko elgesys suteršė jį. Sugadino. Padarė taip, kad atrodytų lyg būčiau apsisprendęs ne pats, o jo verčiamas. Šis reikalas turėjo būti asmeninis, mano asmenybės tobulinimas, o ne katės ir pelės žaidimas. Žaidimas, kuriame aš — pelė.

Bildėjau iš Oksfordo cirko metro stotelės prie Yorkshire Grey baro. Veidas atrodė kaip sustingusi pykčio kaukė. Labai reikėjo pasikalbėti su Janu.

— Big Issue , drauguži? — pasiūlė laikraštį šalia Boots vaistinės stovintis vyrukas.

Žingsniuodamas pro šalį atsisukau.

— Ne!

Taip , teisingai. Ne.

Kas tikrai mane siutino, tai tas dalykas, kad metęs man iššūkį vėl stojo į kovą ir, dar bjauriau, tai buvo tik mano kaltė. Aš parašiau laišką Džeisonui, aš išpliurpiau jam apie naują mąstymą ir pripažinau, kad visą laiką buvo teisus. Kad supratau, koks pavojingas Taip ir koks galingas Ne. O dabar... dabar jis atsiuntė man šitai...

Kai ėjau pro McDonald’s restoraną kažkoks vyras paprašė sušelpti. Neturėjau laiko, tačiau atsakymas buvo aiškus. Kuo skubiau piktai amtelėjau: „Ne!“ Vyras atrodė šiek tiek nustebęs, bet man nerūpėjo — norėjau kuo greičiau pasiekti barą.

Įsiveržęs pro duris vidun, pamačiau Janą jau įsitaisiusį kamputyje prie židinio. Stabtelėjau prie baro kiek apsiraminti.

— Ką galėčiau pasiūlyti? — paklausė mergina už baro.

Nenuleisdamas akių nuo Jano pasakiau:

— Ačiū, nieko nenoriu. Nenoriu gerti.

Janas išpūtė akis. Jis išgirdo mano atsakymą. Ir suprato, kad kažkas labai, labai negerai.

Prisėdau šalia draugo, tačiau Janas nepratarė nė žodžio, tik spoksojo į mane. Iš kišenės išsitraukiau laišką. Jame tebuvo viena spausdinta eilutė. Padėjęs ant stalo, stumtelėjau laišką Jano link.

Pasilenkęs arčiau Janas balsu perskaitė:

Pamačiau šitai ir pagalvojau apie tave.

Dar kartą pasižiūrėjęs į mane gūžtelėjo pečiais, o paskui papurtė galvą — taip, kaip žmonės purto, kai nesupranta, kas dedasi.

— Kas tau tai atsiuntė? — paklausė.

— Atspėk...

Bet Janas žinojo. Tikrai žinojo, kas man atsiuntė tą laišką.

— Ką tai reiškia? Ką jis pamatė?

Atsegęs striukę, parodžiau ryškiai mėlynus marškinėlius.

Ant jų puikavosi tik trys žodžiai.

SAKYK TIKTAI NE

Janas išsigandęs sužiuro į mane.

Atpažino šį šūkį iš anksčiau, devintajame dešimtmetyje, vykusių akcijų prieš narkotikus... tokie šūkiai paprastai būdavo parašyti po kokio nors apkvaitusio paauglio atvaizdu arba šalia vyro su mažyčiu šuneliu kruopščiai nupiešto anglimi portreto... tačiau Janas suprato, kokią reikšmę šis šūkis turės man...

— Ne!

Netaręs nė žodžio linktelėjau galvą.

— Atrodai nustebęs, — pasakiau.

— Maniau, kad tavo priešininkas žaidimą jau baigė!

— Ir aš.

— Tai kas čia dabar?

— Tai reiškia, kad dabar turiu sakyti vien tik Ne.

— Vietoje Taip?

— Na, tai ir yra problema. Gavęs pasiūlymą sakyti vien Ne, kaip turiu pasielgti: sutikti, nes vis dar sakau Taip , ar jau imti ir pasakyti Ne? Turiu pasipriešinti ir sakyti Ne? Gal jie kaip tik to ir telaukia?

— Gal tai reiškia, kad turi pasakyti Ne Taip įžadams?

— Taip. Ne. Nebežinau.

— Jei tu imsi nuolat tvirtinti Ne, kaip anksčiau sakydavai Taip , tai paprasčiausiai pralaimėsi, — neviltingai sušuko Janas. — Tai prieštarauja visam tavo parašytam Taip manifestui! Žinau kuo puikiausiai! Prilipdęs tą manifestą prie šaldytuvo! Negaliu nė arbatos puodelio pasidaryti neprisiminęs tavo įsipareigojimų!

— Jei pasakysiu Ne, atmesiu pasiūlymą ir nepradėsiu sakyti Ne, tai turėsiu sakyti Taip ir vis tiek išeiną taip, kad sakysiu Ne, nes priimsiu pasiūlymą sakyti Ne. Gal geriau pasakyti Ne tam pasiūlymui paprasčiausiai sakyti vien Ne?

— Tai jau bus Ne ir Ne.

— Taip, dvigubas Ne.

— Ne, ne Ne, nes negali sakyti Ne pasiūlymui sakyti tik Ne. Tu vis dar sakai Taip, nes, kol nepriėmei šio pasiūlymo, dar laikaisi senojo!

— Tai dabar turėsiu sakyti vien tik Ne ir laukti, kol metęs man iššūkį priešininkas atsiųs marškinėlius, ant kurių bus parašyta: „Gerai, dabar gali vėl sakyti Taip“? Juk šito niekada nebus!

Pasigailėjau neužsisakęs gėrimo. Ilgesingai žiūrėjau į Jano alų. Draugas sugavo mano žvilgsnį.

— Alaus?

Atsidusau.

— Ne.

Padiskutavę gal dvidešimt minučių, tarsi ir radome kažkokį sprendimą.

Tai buvo teisingas ir deramas tokios sudėtingos problemos sprendimas. Aišku, kad turiu elgtis kaip liepė metęs iššūkį priešas... ypatingai dabar, kai Janas šitaip įsitraukė į reikalą. Niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad Janas slapta susitaręs su Džeisonu. Taip, Džeisonas davė man gerą pamoką ir kaip reikiant sujaukė gyvenimą. Bet kam nuo to geriau? Kieno bausmę turėjau galų gale priimti? Iš kur Džeisonas gaudavo informacijos apie mane? Iš kur jis sužinodavo, kaip man sekasi susidoroti su jo reikalavimais? Nusprendžiau prieš puldamas su nederamais kaltinimais palūkėti ir pažiūrėti, kas bus toliau.