Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Priėmiau tokį sprendimą: vieną dieną sakysiu vien tiktai Ne. Taip prasidėjo ir anksčiau duoti Taip įžadai — tik viena diena visiško pozityvumo. Tą patį padarysiu su negatyvumu. Praleisiu vieną dieną sakydamas Ne viskam — bet kam ir visiems. Parodysiu tam nematomam priešui, kaip teisingai elgtis.

Didžiai pasitikėdamas savimi išdrožiau iš Yorkshire Grey baro — jaučiausi pradėjęs visiškai naują nuotykį. Žinojau, kad neteks jaustis taip gerai, kaip sakant Taip , tačiau tokios žaidimo taisyklės. Tikrai, negaliu sakyti, kad džiaugsiuosi ir... tai turbūt erzins, bet...

— Atsiprašau, pone...

Mano mintis pertraukė vyras su žaliu seilinuku.

— Pagalvojau, gal turėsite kelias minutes pasikalbėti apie akciją „Padėkite senukams“?

Nusišypsojau.

— Ne.

Ei.

Man visai... patiko.

Sėdėjau namuose ir vos tvardžiau juoką.

Kodėl niekada anksčiau nepagalvodavau, kaip gera sakyti Ne? Kodėl galvojau, kad tai blogas dalykas? Kodėl nesupratau, kokia didi jėga slypi tame trumpame dviejų raidžių žodelyje? Pačiame galingiausiame pasaulio dviejų raidžių žodyje?

Grįžau namo ir beveik tuojau pat sėdau skaityti tą rytą gautų laiškų — gavęs siuntinį visai apie juos pamiršau. Viename laiške American Express siūlė man naują kreditinę kortelę. Tuojau pat atsakiau jiems Ne. Lygiai taip pat atsakiau ir į reklaminį kvietimą paskambinti ir sužinoti, kur vyks artimiausias svorio priežiūros draugijos susitikimas. Gavau pakvietimą ir į Polo Liuiso viengungių vakarėlį. Stūgavau iš džiaugsmo rašydamas, kad negalėsiu dalyvauti ir stebėti, kaip jis su armijos draugelių gauja niokoja pramoginius laivus ir beprotiškai triukšmingu elgesiu sukelia ant kojų visą miestą (paskui viską ištryniau ir parašiau mandagesnę versiją — nesu gi idiotas). Nepirkau penkių puikiausių nuotraukų albumų, kuriuos kiekvienas privalo turėti. Atmečiau Kitchens Direct firmos pasiūlymą nemokamai ir be jokių įsipareigojimų suteikti man virtuvės dizaino paslaugas. Tikrai linksmai sušukau: Ne!, kai kabelinės televizijos reklamos metu nuskambėjo klausimas: „Ar ne metas jums išmokti profesionaliai virti makaronus?“

Kažkas man atsitiko. Kažkas keisto. Tikrai džiaugiausi savimi.

Atėjo žinutė iš Hanos.

TURIU ATLIEKAMĄ BILIETĄ PAS DAMJENĄ RAISĄ ŠĮVAKAR, JEI NORĖTUM EITI.

Damjenas Raisas! Tiesiog dievinu šį dainininką! Džiūgaudamas atrašiau Hanai.

NE!

Po minutėlės gavau atsakymą.

BEGĖDIS

Begėdis. Taip. Bet man tai nerūpi, nes esu Ne Žmogus. O, kaip man šito reikėjo.

Atrodė, lyg būtų užvaldžiusios Tamsos jėgos.

Metęs man iššūkį priešas vėl pakėlė savo piktadarišką, baisūno galvą — tik šį kartą privertė mane pasukti visai kita kryptimi. Gėrio ir Blogio kova pradėjo mane siutinti. Na, jei tiksliau, tai gal ne Blogio. Veikiau jau Pykčio. Taip, būtent taip: mane įtraukė kova tarp Gėrio ir Pykčio. Ne staiga tapo gėriu. Ne buvo puikus. Dabar aiškiai tą jutau. Ar galiu leisti Ne nugalėti? Labai maga taip padaryti. O ką, jei paprasčiausiai pratęsiu tą vieną, Ne skirtą dieną? Juk taip pasielgiau su Taip ... juk būtų teisinga. Ar šiąnakt, po vidurnakčio vėl grįšiu prie Taip , ar noriu priimti sveiką negatyvumo dozę ir pažiūrėti, kur ji mane nuves? Žinoma, tai pavojinga, ir sausio mėnesį, pradėjus naują darbą, tikrai nedaug teatneštų naudos... bet mintis atrodė tokia intriguojanti. Akivaizdu, jog nenorėjau, kad gyvenimas būtų toks pat kaip anksčiau... juk anksčiau visiškai nekontroliavau situacijos. Dabar, Ne pasaulis jau nebediktuos man sąlygų... aš padėties šeimininkas! Juk, galų gale dabar žinau, kaip teisingai tą žodį naudoti. Žinau, kaip su juo elgtis. Ir galiu kada tik panorėjęs viską mesti.

Gal Janas pagalvojo, jog per daug rimtai reaguoju į metusiojo iššūkį reikalavimus. Jis sakė, kad per daug išpūčiau šį reikalą, leisdamas pasinaudoti manimi, ir dar paverčiau tą žmogų kažkokiu piktuoju genijumi, o jis viso labo koks nors mano pažįstamas, erzinantis mane ir nė nenumanantis, kokios pasekmės.

Piktasis genijus... tikriausiai kas nors iš mano pažįstamų... Labai įdomiai apibūdinai, Janai. Kada nors buvai Liverpulyje? Tokios mintys sukosi galvoje.

Vis dar įtarinėjau, kad tai Džeisonas. Ne, ne įtarinėjau. Žinojau. Tai vyras, kurį laikiau priešu, tačiau dabar, po viso to, ką padarė mano labui, turbūt turėčiau laikyti sąjungininku. Įsiutinau Džeisoną neigdamas jo gyvenimo būdą, kuris buvo toks sveikas, o dabar jis leido man pačiam to paskanauti. Ir man patiko. Parašysiu jam dar vieną laišką... parašysiu trečią kartą. Parašysiu, nes noriu pasakyti, kad greitai jis man visai patiks. Greitai papildysiu Ne sakytojų gretas. Greitai išspausiu iš Ne naudos. Greitai pasižiūrėsiu, ko verta Tamsioji pusė.

Džiūgavau. Įsijungiau televizorių, kaip tik tada, kai Grahamas Nortonas pasakė: „Likite su manimi po pertraukėlės..? Sušukęs: „Ne, Grahamai Nortonai, neliksiu!“ išjungiau televizorių.

Tai nuostabu!

Tą vakarą taip ir pratupėjau namuose. Niekas neviliojo išeiti. Vos tik į galvą šaudavo kokia mintis, tuojau pat ji būdavo besąlygiškai atmetama — Ne. Puiku. O, kaip buvo puiku. Tiksliai taip, kaip prirašė gydytojas.

Kurį laiką spoksojau pro langą — stebėjau, kaip pro šalį dunda traukiniai, kaip iš jų skuba naktinio gyvenimo pasiilgę žmonės. Kai per radiją išgirdau Domino picerijos reklamą, Tonio Haukso balsu kviečiančią užsisakyti naują, beveik šeimyninę, dvigubą maisto porciją, išjungiau įkyrų aparatą ir pabandžiau pamiršti, koks esu alkanas.

Prisėdęs miegamajame pasiėmiau dienoraštį. Čiupęs rašiklį ėmiau rašyti — reikėjo papasakoti viską, kas nutiko nuo tada, kai pasakiau Taip pasiūlymui sakyti vien tik Ne.

Šį vakarą nenuėjau į Damjeno Raiso koncertą. O jis buvo puikus.

Nenusipirkau atsitiktinai pasiūlytų albumų, kurie būtų galėję nustebinti, nudžiuginti ar šiaip praturtinti mano gyvenimą, gal net pakeistų mano skonį visiškai nauja kryptimi. Na, bet gal tik į gera, nes pats žinau, kas man patinka, ir geriau jau laikysiuosi savo požiūrio.

Nepuoliau Vego, Hanos ir Jano kviesti pas save į svečius ir girtis, kaip profesionaliai moku virti makaronus. Paskui būtume kalbėjęsi, juokęsi ir valgę iki vėlumos. Tai irgi būtų buvę... na, Taip ... Smagu.

Argi ne taip?

Prisėdęs žiūrėjau į laikrodį — rodė 11:37 vakaro... laukiau... laukiau vidurnakčio.

Rodės, tos kelios minutės truko visą amžinybę.

Peržvelgiau, ką parašiau dienoraštyje. Permąsčiau, ką visa tai reiškia, ir staiga suvokiau, kad... ką gi... nieko. Jokių pasiekimų. Jokio gyvenimo. Nieko . Pabandžiau džiaugtis. Pabandžiau prisiminti, kad Ne reiškia veiksmų laisvę, galimybę rinktis. Bet vis tiek ilgėjausi buvusių laikų. Tų paprasčiausiai gerų dienų. Dienų, kai laimėdavau, nutrynęs loterijos korteles, džiaugiausi dar vienu bokalu alaus ir laiku praleistu su draugais. Kada viskas ėmė krypti vis blogyn? Kai nusipirkau mašiną? Kai nuvykau į Liverpulį? Kodėl man šis reikalas tiek daug reiškia? Kodėl turėčiau viską tęsti? Kodėl negaliu mesti, juk naujas darbas ir naujas gyvenimas čia pat, teliko ištiesti ranką? Argi negalėčiau tik stabtelėti... ir palaukti?

Užsiplikiau puodelį arbatos ir prisėdęs ant lovos susimąsčiau.

Nė neabejojau, kad šis mano gyvenimo tarpsnis kada nors baigsis — dabar tą suvokiau geriau nei kada nors. Bet tik ne šitaip . Ne sėdint miegamajame vienam kaip pirštui ir bandant pasijusti patenkintu.