Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Tiesą pasakius, negaliu. Tai tik triukas, kurį atlieka Deividas Bleinas. Žinai — stovi ant vienos kojos tam tikru kampu, o atrodo, kad iš tiesų sklandai ore. Kartą parodžiau tam vargšui vyrukui, dabar nenoriu sudaužyti širdies atskleidęs tiesą.

Pagalvojau, kad tai labai miela.

Hjugas padėjo ant stalo 20 pensų ir pasirodė biliardo kamuoliai. Pradėjau juos dėlioti.

— Spėju, ši vieta yra tarsi miestelio centras? — paklausiau.

— Taip. Anksčiau čia viso labo pasirodydavo dainininkai ar karaokė mėgėjai, tad, manau, galimybė penktadienio vakarais stebėti, kaip užhipnotizuojami draugai, yra visai nebloga. Pradėjau pasirodymus norėdamas susipažinti su žmonėmis. Atsikraustęs gyventi, nieko nepažinojau, tačiau kartą įsikalbėjome su vyruku, atėjusiu taisyti televizoriaus. Pasakiau jam, kad moku skaityti mintis — tikriausiai norėdamas apsisaugoti, kad nenuplėštų per daug pinigų. Jis ir pasiūlė surengti minčių skaitymo pasirodymą miestelyje. Ėmėmės organizuoti. Pasirodymas vadinosi „Minčių skaitymo ir hipnozės vakaras“. Pažadėjome visus pinigus paaukoti labdarai ir pakabinome mieste nedidelį reklaminį plakatą. Vakare sugužėjo visi. Visas miestelis. Kitą rytą jau niekur nebegalėjau iškišti nosies, nes visi žinojo, kas esu. Dabar tai šiek tiek erzina. Vos pasirodau parduotuvėje, tuojau visi mojuoja rankoms. Bet šiaip smagu.

Man patiko Hjugo gyvenimas. Ir patiko vyrų klubas. Jaukus, šiltas — tikrai buvo galima justi, kad tai žmonių pamėgta vietelė Mauntin Ašo centre.

— Žinai, tai šiek tiek senamadiška, bet už tų durų yra vyrų kambarys, — pasakė Hjugas, rodydamas į duris man už nugaros.

— Tualetas?

— Ne. Ne, tai vyrų kambarys. Į jį įleidžiami tiktai vyrai.

— Oho. Ir kas ten vyksta?

— Na... — numykė Hjugas, — šiaip jau nieko tokio.

— Stebiuosi, kad vis dar turite tik vyrams skirtus kambarius. Ką apie tai mano moterys?

— O kas joms belieka? Susitaiko. Žino, kad nepakeis klubo tarybos mąstymo. Jie užsispyrę kaip asilai, tie tarybos nariai. Pernai metais, įsivaizduoji, vienas iš piktumo net atsistatydino.

— Kodėl?

— Ogi klubas įsigijo automatinį grotuvą.

— Vaje.

— Atrodo taip, tarsi mes būtume varu varomi į septintąjį dešimtmetį.

Pradėjo aiškėti, kodėl Hjugas pavadino klubą senamadišku.

— Gal galiu žvilgtelėti į tą vyrų kambarį? — paklausiau. — Labai smalsu, ką jie ten daro, tie vyrai.

Hjugas linktelėjo. Atidaręs duris įkišau galvą ir apsidairiau. Prie keturių skirtingų staliukų sėdėjo keturi seniokai ir oriai žvelgė į niekur. Vienas jų kostelėjo. Seniai neatrodė labai laimingi, tačiau tikriausiai, sykį sukilę prieš įkyruoles moteris, turėjo laikytis tos pačios pozicijos.

Tyliai uždariau duris ir atsisukau, tačiau tuomet atsidarė kitos durys. Ir vėl Tomis.

— Gal grįžo jėgos, Hjugai?

— Tomi, naudojuosi stebuklingomis jėgomis biliardo žaidimui, — paaiškino Hjugas, ir tas vyrukas pasižiūrėjęs į mane nusijuokė. Žinojo, kad neturiu nė menkiausio šanso atsilaikyti prieš stebuklinguosius Hjugo kamuolius. Na, jau niekada nemaniau, kad kada nors parašysiu tokį sakinį.

— Turite miestelyje ryškių asmenybių, — pastebėjau. Tai buvo tikra tiesa: mums beeinant per salę negalėjau nepastebėti, kad visi atrodo taip, tarsi būtų kokio ekscentriško filmo herojai.

— Oi, tokie jau tie miestelio gyventojai. Net neįtikėtina. Bet jie visai mieli. Tomis, pamišėlis Haroldas...

— Koks dar pamišėlis Haroldas? — paklausiau.

— Kiekvieną sekmadienį pamišėlis Haroldas eina į kavinę puodelio arbatos. Kai išgeria, atsistojęs ant gatvės kampo visą dieną mojuoja mašinoms. Šiokiadieniais jį gali pamatyti bibliotekoje — sėdi prie stalo ir balsu skaito Bibliją visiems, kas tik jo klausosi. Praeitą savaitę važiavau pro jo namus, tai ne tik pamojavo, bet dar ir nusiurbė gatvę dulkių siurbliu. Laimingas vaikinukas.

Pagalvojau, kad „laimingas“ čia vienintelis tinkamas žodis.

— Hjugai, — trečią kartą kyštelėjęs pro duris nerimo Tomis, — atėjo Arlinė.

Vidun įėjo Arlinė, Hjugo draugužė.

— Arline, susipažinkite — tai Denis.

— Sveika, — pasakiau ir paspaudžiau merginai ranką.

— Žaidžiate biliardą?

Arlinė irgi kalbėjo tuo pačiu dainingu Velso akcentu, visai kaip Tomis. Linktelėjęs pakviečiau:

— Gal ir tu nori pažaisti?

Nusijuokusi Arlinė pakratė galvą.

— Moterims neleidžiama žaisti biliardo.

Sukikenęs padaviau merginai lazdą.

— Ne, aš visai rimtai, — iškėlusi ranką patikino Arlinė, — moterims neleidžiama žaisti biliardo.

Pasižiūrėjau į Hjugą. Gūžtelėjęs pečiais linktelėjo galvą.

— Moterims neleidžiama žaisti biliardo? — pakartojau negalėdamas patikėti. — Bet... kodėl?

— Oficiali priežastis, kaip rašoma taisyklėse, yra tokia: „Moterims neleidžiama žaisti biliardo, nes jos gali suplėšyti biliardo stalo audeklą.

— Moterims neleidžiama žaisti biliardo, nes jos gali suplėšyti biliardo stalo audeklą? — gal visai be reikalo pakartojau dar sykį. — Juk tai... juokinga!

Arlinė nusikvatojo.

— Kam tokia taisyklė? — negalėjau nurimti. — Argi kada nors kokia moteris suplėšė biliardo stalo audeklą?

— Nemanau, — atsakė Arlinė. — Bet, žinai... juk galėtų Taip nutikti.

Apstulbau.

— Juk lygiai tą patį galėtų padaryti ir vyras!

Arlinė kiek pasvarstė.

— Žinai, Deni, tiesą sakant, vis tiek nelabai mėgstu biliardą.

— O jeigu puikiai žaistum ir tave pakviestų į kokį svarbų moterų biliardo turnyrą Tokijuje ar šiaip kur, tai neturėtum kur treniruotis, nes kažkam atrodo, jog gali suplėšyti biliardo stalo audeklą?

Mergina vėl susimąstė.

— Žinai, visai neblogai būtų apsilankyti Tokijuje.

Mudu su Hjugu baigėme žaidimą, išgėrėme užsakytus gėrimus ir jau buvome pasiruošę eiti. Vis dar labai norėjau papasakoti draugui apie tai, kaip jis galėtų padėti toje keblioje padėtyje, į kurią buvau papuolęs. Ar buvo koks nors būdas, kaip viską palengvinti? Gal galima atsikratyti nervingumo, apgailestavimo, baimės ir padaryti, kad Taip pasirinkimas atrodytų vienintelis protingas sprendimas? Tiek daug norėjau paklausti. Apsižvalgęs supratau, kad vis dar niekaip negaliu patikėti, į kokius senus laikus patekau šiame klube. Tikėtina, jog pasikeitimai ne už kalnų. Tetruks prabėgti vos keleri metai, ir gali būti, jog vyrų kambaryje sėdės jau nebe keturi, o tik trys seniokai. Dar po kiek laiko tik du. Paskui — tik vienas. Ir tada vieną gražią dieną galbūt — tiktai galbūt — įvyks taip, kad kas nors įjungs automatinį grotuvą ir atvers duris moterims. Tada visos šoks ant biliardo stalų, tyčia plėšys audeklą, o apsikaišiusios sukneles žalia gelumbe atrodys visiškai pamišusios dėl biliardo. Kažkada tai buvo vyrų miestas, tačiau, žlugus pramonei, gali nutikti taip, kad vieną dieną vyrai supras, jog stiprybės jiems suteikia tiktai tradicijų laikymasis... užtat tam teikiama tiek reikšmės. Ir šitų tradicijų laikosi ne tik senimas, bet ir jauni vyrai. Tie, kurie matė, kaip jų tėvai 1980-aisiais neteko darbo.

Mudu su Hjugu išėjome iš klubo pro galines duris. Prie mašinos palaukėme Arlinės. Jai teko sukarti nemenką kelią, kol apėjo aplinkui.

Ką gi... taisyklės yra taisyklės.

— Aš įdėsiu won-ton į lėkštes, — pasisiūlė Arlinė, — o jūs, berniukai, galite kalbėtis apie ką tiktai norite.

— Nagi, atėjo metas, Deni, — pareiškė Hjugas. — Tuojau mudu pasikalbėsime apie tave neraminančius reikalus...