Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Nesugalvojau, ką galėčiau atsakyti į tokį pareiškimą, atsklidusį iš kito kambario. Paprastai užtektų šypsenos, bet kitame kambaryje mergina jos nepamatytų, tad tiesiog gana garsiai šūktelėjau:

— Aš irgi mėgstu won-ton!

Hjugas prisidegė suktinę ir pasakojo toliau.

— Tas pats ir dėl kelionių. Žmonės nusprendžia likti namuose. Sako: „Ką aš pamečiau toje Ispanijoje? Kas ta Ispanija? Turiu viską, ko man reikia čia, Pontepride.“ Ir praleidžia nuostabius patyrimus. Tiek ir težino — nuolat kartoti Ne.

Susimąsčiau apie tai, ką kalbėjo Hjugas.

— Tomas Džonsas anksčiau gyveno Pontyje, — vėl sušuko Arlinė. — Vaikščiodavo po aludes ir už bokalą sudainuodavo ką tik nori! Vieną vakarą mano senelė jį išvijo iš namų!

Nusišypsojau, o paskui vėl supratau, kad mano šypsenos Arlinė nemato. Teko pasakyti:

— Tomas Džonsas geras dainininkas.

Hjugas linktelėjo galvą.

— Žiauriai geras dainininkas, — pritarė.

Merfio raudonoji kepurėlė nukrito žemėn, tačiau jis nesivargino jos pakelti ir užsidėti. Tokie jau tie šunys. Tinginiai.

Hipnošuo tupėjo priešais mane, letenas sudėjęs man ant kelių ir spoksojo didelėmis rudomis akimis, padariusiomis jį visame pasaulyje žinomu scenos gyvūnu. Sėdėjau ant patogios kėdės, pasiruošęs panirti į pasąmonę. Stebėjome įvairiausius nufilmuotus Merfio ir Hjugo pasirodymus viso pasaulio televizijos laidose. Hjugas norėjo parodyti man, kas nutiktų, jei imtumėmės hipnotizuoti.

Jau buvome pasižiūrėję pasirodymą per Amerikos bulvarines laidas Hard Copy ir Inside Edition, o dabar Discovery kanalu stebėjome laidą Artimai X.

— Ir štai ... Hipnošuo! — sušuko amerikietis laidos vedėjas, o tuo metu ekrane sulėtinti kadrai rodė filmavimo kameros pritraukiamą artyn, tarnaujantį labradorą. — Vos keletas žmonių atsilaikytų prieš paslaptingą šio šuns žvilgsnį!

Užgrojo grėsminga muzika. Paskui ekrane pasirodė Hjugas. Neryškiai apšviestas sėdėjo ant sofos su šunimi ant kelių.

— Turiu pripažinti, kad... tai neįprasta, — pasakė Hjugas.

— Tai jau tikrai neįprasta, — vėl subliuvo tas amerikietis. Kažkoks košmaras — nenorėčiau už jo sėdėti kino teatre. — Animal X laidos filmavimo grupė atvyko pas Hipnošunį į Lutonų, Anglijoje!

— Tiesą pasakius tai buvo Harou mieste, — pataisė Hjugas.

Pamaniau, kad Lutonas skamba daug paslaptingiau.

— Sakoma, kad yra ir kitų sūnų, turinčių paslaptingų galių! — tauškė amerikietis — Štai šis terjeras, — parodė nedidelio šunelio nuotrauką, — ...tapo žymus visoje Amerikoje, nes padėjo jaunam vyrukui atsigauti iš komos!

— Kaip jis tai padarė? Gal užšoko jam ant kiaušų? — pasidomėjau.

Mudu su Hjugu skaniai įsikvatojome. Ir nieko čia tokio, nes tas stebuklingas pagijimas buvo aiški apgaulė.

— Tačiau sakoma, kad Hipnošuo pasižymi pačiomis keisčiausiomis galiomis... Jis geba valdyti žmonių mintis! Gyvūnų žinovas daktaras Rodžeris Magfordas rado ir kitų gyvūnų, pasižyminčių tokiomis pačiomis savybėmis...

Ekrane pasirodė daktaras Rodžeris Magfordas.

— Mangustas gali užhipnotizuoti gyvatę! — entuziastingai pareiškė mokslininkas. — O tigras užhipnotizuoja beždžiones!

Mintyse prisakiau sau įsiminti šiuos faktus, kad kitą kartą, kai vakarėlyje bus žaidžiama „nustebink nežinomu faktu“, galėčiau jais pasinaudoti.

— Hipnošuo, kaip yra kalbama, užhipnotizavo žmogų, kad tas jam atiduotų savo pietus. O tie, kurie pasiduoda šio šuns galioms, krenta po jo kojomis kaip domino kauliukų rikiuotė. Ir vien tik nuo gilaus rudų šuns akių žvilgsnio...

Pažvelgiau į Merfį. Suabejojau, ar noriu kristi po jo kojomis kaip domino kauliukų rikiuotė. Pirmiausia esu vienas, tad, norėdamas taip kristi, turėčiau keltis ir vėl pulti ant žemės. Merfis vis stebeilijo į mane. Staiga šiek tiek sunerimau. Tikrai, matyt, būsiu sugavęs tą gilių kaip tvenkiniai rudų akių žvilgsnį. Kas man darosi?

Staiga man prie šono išdygo Hjugas.

— Jei vis dar nerimauji, paskaityk šituos...

Įteikė man iškarpų iš laikraščių ir žurnalų albumą. Šimtai straipsnių iš viso pasaulio.

Dėmesio — letenos! Skelbė Neto York Post laikraščio antraštė. Transas su vilkais! — Mail antraštė.

— Tai turėtų tave įtikinti. Mudu su Merfiu esame užhipnotizavę labai, labai daug žmonių. Esi saugiose rankose.

Ne dėl rankų jaudinausi. Dėl letenų.

O kas, po velnių čia?

— Palauk, — kreipiausi į Hjugą. — Apie ką šita antraštė?

Parodžiau pirštu. Hipnozės seanso metu sužydėjo krūtys!

— A, šita, — numojo Hjugas. — Vienai vokietukei padidinau krūtis.

Tiek ir tepaaiškino.

— Tai tu norėtum, kad padarytume tave atviresnį, — uždėjęs ranką ant peties pasitikslino hipnotizuotojas.

— Na... Taip. Maždaug taip... Ir dar tikiuosi, kad visiškai, absoliučiai negalėsiu sakyti Ne. Mažiausiai kelis mėnesius. Iki gruodžio 3 Tosios.

Hjugas atšlijo, žengė žingsnį atgal.

— Ak šitaip. Oho. Tai jau visai kas kita, nei atvirumas ir nusiteikimas sakyti Taip ... tai... kaip čia pasakius... per tuos du mėnesius gali prisidaryti bėdos.

— Tai... gal galima uždėti kokius apribojimus? — paklausiau. — Gal gali apriboti mane, kad nesiimčiau žmogžudystės ar apiplėšimų?

— Tu ir Taip nepadarysi nieko, kas prieštarauja tavo moraliniams įsitikinimams. Hipnozė čia bejėgė. Tačiau nebeliks jokių stabdžių... paveiksiu tavo pasąmonę.

— Ar tai pavojinga?

— Na, pasąmonė yra nuostabus įrankis. Žmonės net nesuvokia, kad galima užduoti bet kokį klausimą, ir kai būsite atsipalaidavę, pasąmonė pateiks atsakymą. Tarsi garsiai uždavę klausimą eitumėte sau, o pasąmonė pati surastų atsakymą.

— Artu Taip darai?

— Visą laiką. Pavyzdžiui... praeitą savaitę. Bandžiau sugalvoti pavadinimą konkursui, kuriame būtų ieškomas kitas Hipnošuo. Supranti... peržiūra, kuri atrinktų dar vieną šunį, galintį hipnotizuoti kaip Merfis. Taip stipriai stengiausi sugalvoti tą pavadinimą, kad nieko gero neišėjo. Tada ir kreipiausi į pasąmonę.

— Ir?

— Na, kartais tai šiek tiek užtrunka.

— Aaaa.

— Ir dar — kai pateksiu į tavo pasąmonę, pašalinsiu abejones, nepasitikėjimą savimi, kuris tave kankina. Tai baimė sakyti Taip .

— Tai ne tik baimė, kuri versdavo mane sakyti Ne, nors... kartais tikrai tingėdavau pakrutinti užpakalį. Kas nors sakydavo: „Einam šį vakarą pasižiūrėti koncerto“, ir netgi būdamas laisvas sakydavau: „Oi, negaliu, esu užsiėmęs“. Tada grįžęs namo spoksodavau per televizorių kokį serialą.

— Tau reikia susigrąžinti vaikišką entuziazmą... labai gerai. Galime. Manyčiau kažkuria prasme turime surasti tokį mygtuką, kuris tave kaip kompiuterį perkrautų.

— Gal ir taip... o kaip tai padarysime? — paklausiau ir dar suplojau rankomis — bandžiau parodyti, koks susidomėjęs reikalu. Bet iš tiesų vis labiau nervinausi. Merfis pasidėjo galvą man ant kelių. Ar jis jau hipnotizuoja? Jei ir Hjugas padarys taip pat — patekau į rimtą bėdą.

— Paleisiu muziką — paprastai naudoju baroko muziką, nes jos ritmas 60 dūžių per minutę, kaip ir širdies. Dar tinka Ričardo Klaidermano muzika — tu šiek tiek atsipalaiduosi. Kai pasakysiu, žiūrėsi į Merfio akis — nuo to pradėsime. Labai norėčiau, kad atsikratytum visų išankstinių nusistatymų. Tavo Taip skambės vėl naujai ir nuostabiai.