Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Nusistebėjau, kokius, jo nuomone, išankstinius nusistatymus turiu — juk sutikau, kad būčiau užhipnotizuotas šio vyro ir šuns. Manau, Hjugas kažką pamatė mano akyse.

— Ką noriu pasakyti... tai kaip ir pavojaus baimė. Nutiesk medinę kartelę tarp dviejų pastatų — ir niekas per ją nepereis. Padėk tą pačią kartelę ant žemės — ir jokių problemų. Ketinu padėti tavo Taip ant žemės.

Supratau, ką Hjugas norėjo pasakyti. Jei visi pasirinkimai bus saugūs, ir kiekviena galimybė atrodys sėkminga, tai labai tikėtina, kad norėsiu jas priimti. Norėjau Hjugo dar kai ko paklausti apie tai, ką ketiname daryti, tačiau nespėjau — suglumino Merfio elgesys. Šuo ėmė mane uostinėti, o tai šiek tiek baugino. Be to, visai neturėjau jokio noro atsibudęs atrasti, kad man, kaip tai vokietaitei, subujojo puikiausios krūtys. Nors, kita vertus, manau, kad tuomet turėčiau šansą laimėti panašiausio į vokietį Britanijos gyventojo titulą. Beje, konkurso organizatoriai taip ir nepaskambino.

Merfis suinkštė, ir staiga suabejojau, ar iš viso man reikėjo veltis į šį reikalą. Taip , pastiprinimo reikėjo. Ir dar kartą Taip , hipnozė būtų puikiausi vaistai, išgydantys nuo visų išankstinių nuostatų, bet ar šitaip elgtis... teisinga? Ar tai ne sukčiavimas? Ar neatrodys, kad Taip sakau ne aš, o Hjugas taria už mane? Jei negalėsiu sakyti nieko, tik Taip , tai jau nebus pasirinkimas, tiesa?

Hjugas išjungė vaizdo grotuvą ir bandė rasti mygtuką, kuris išjungtų televizorių. Jau buvo suradęs tinkamą muziką ir užtemdęs šviesas.

Ką aš darau? Ketinu leisti, kad mane užhipnotizuotų kosminis karys ir jo kosminis šuo! Man reikia daugiau laiko... Beviltiškai klaidžiojau akimis po kambarį, ieškodamas kokio nors kabliuko.

— Hjugai, ar tu piešei tą paveikslą?

Parodžiau į kabantį ant sienos plakatą.

— Ne, — atsakė tas. — Čia Rembrantas.

Na kas dar? Ką dar galėčiau panaudoti? Ir staiga pastebėjau kai ką... kai ką per televiziją. Kai ką, kas mane labai sudomino. Keistai pažįstamą vaizdą. Kai Hjugas išjungė vaizdo grotuvą, vaizdas ekrane... atrodė... kaip...

— Hjugai... kas ten? — paklausiau.

— Kur ten? — nesuprato Hjugas.

— Vaizdas televizoriaus ekrane, — dūriau pirštu. — Tai vaizdas per tavo kambario langą, tiesa?

Man tai atrodė tikrai labai keista, paklausiau ne tik norėdamas užtempti laiką. Kodėl reikia užtraukti užuolaidas, o paskui tą patį, ką matytum per langą rodyti per televiziją? Pamaniau, kad taip elgtųsi tik koks ekstravagantiškas reperis iš MTV realybės šou. Gal Hjugas labiau įsisukęs į pramogų verslą, nei maniau.

— Ai, tu dėl šito, — prabilo Arlinė. — Ant palangės stovi filmavimo kamera.

— Tai čia... kaip ir... apsauga?

Dėkojau Dievui, kad pasirodė Arlinė. Laimėjau šiek tiek laiko.

— Ne, ne tikrai nieko panašaus. Čia labai saugu.

— Tai kam tada?

— Kaimynystėje gyvena berniukas, — prakalbo Hjugas, atidžiai apžiūrinėdamas kompaktinės plokštelės viršelį. — Jo vardas Dinas. Labai mielas vaikas, bet nori ateiti. Visą laiką. Tikrąja to žodžio prasme. Jis visada pajunta, kada mes namuose, todėl užsitraukiame užuolaidas ir pastatome kamerą — sužinome, ar jis jau stovi prie durų. Kitaip tektų rodyti triukus visą dieną ir taip kasdien. Paprastai išgirstame beldimą, tad įsijungiame televizorių. Tada jo veidas matomas per visą ekraną. Prisispaudžia visai arti, tad galime matyti, kad tai tikrai jis.

— Jis žino, kad yra kamera? — paklausiau. Atitraukti dėmesį pavyko puikiai.

— Taip, — atsiduso Arlinė. — Jo tas nesustabdo. Berniukui labai patinka magija, o Hjugas negali imti ir išvaryti jo.

— Esu per daug mandagus. Todėl ir įsitaisiau kamerą.

Puikumėlis. Įtaisė ant palangės filmavimo kamerą, kad galėtų išvengti kaimynystėje gyvenančio mažo berniuko. Taip elgiasi tik todėl, kad yra per daug mandagūs pasakyti jam Ne. Taip juos įkalino jų pačių namuose.

— Nejaugi negalite jam paprasčiausiai pasakyti, kad ateitų kitą kartą? — pasiūliau, karštligiškai bandydamas sugalvoti dar ką nors, kas padėtų pratempti laiką.

— Išmonės jam netrūksta, — pasakė Hjugas, — vos tik atveri duris, užkiša koją į tarpdurį, kad jau niekaip nebegalėtum uždaryti. Kartais, jei pamirštame užtraukti užuolaidas, tylutėliai slepiamės už sofos, o berniukas stovi prisispaudęs veidu prie lango kokias dešimt minučių ir laukia, kol sukrutėsime.

— Praeitą savaitę, — pasakojo Arlinė, — vaikis pasibeldė į duris, o, kai įjungėme filmavimo kamerą, jis, iškėlęs, kad galėtume perskaityti, laikė pažymių knygelę. Na, ar galima nekreipti į jį dėmesio, ką manai?

Šituo mane ir sužavėjo Hjugas su Arline. Man labai patiko tai, kad jie leidosi, galima sakyti, terorizuojami mažo berniuko, kuris paprasčiausiai stipriai norėjo su jais draugauti. Labai patiko dar ir tai, kad Hjugas neišveja berniūkščio, neina skųstis jo tėvams ar šiurkščiai atstūmęs neįžeidžia vaiko visiems laikams. Dar labai patiko tai, kad kalbėdami apie berniuką Hjugas su Arline plačiai šypsojosi, o balse skambėjo nesumeluota meilė ir entuziazmas. Jie mylėjo šį kaimynystėje gyvenantį berniuką. Paprasčiausiai nenorėjo, kad jis landžiotų.

— Pasižiūrėk, — prisiminė Hjugas, — ką vieną dieną iš jo gavau.

Atsidaręs stalčių ištraukė iš jo A4 formato lapą.

— Tai Geriausio draugo apdovanojimas. Tik paklausyk: „Gerą draugą taip sunku surasti, tie, kam pasiseka, suranda vieną — du, geri draugai — tai retenybė, o pats geriausias mano draugas esi tu!“

— Bet koks iš tavęs draugas, — pasipiktinau. — Juk tu dažniausiai lindi už sofos!

Staiga į duris pasibeldė. Gana garsiai.

— Šššš, — pridėjusi pirštą prie lūpų nutildė mus Arlinė.

Pasibeldė dar kartą.

Dunkst.

Dunksty dunkst.

Hjugas sėdėjo nė nekrustelėdamas. Arlinė sėdėjo nė nekrustelėdama. Ir aš sėdėjau nė nekrustelėdamas. Visi trys spoksojome į televizorių. Staiga ekrane pasirodė berniukas. Nedidelis, gal vienuolikos ar dvylikos metų berniukas trumpais šviesiais plaukais ir didžiulėmis mėlynomis akimis. Žiūrėjo tiesiai į kamerą. Žengė dar arčiau jos ir žiūrėjo, žiūrėjo, paskui vis dar nenuleisdamas akių nuo kameros dar kartą pasibeldė į langą.

Nė vienas nieko nesakėme. Tai buvo vienas baisiausių momentų mano gyvenime.

Paskui mažasis berniukas papurtė galvą, sukryžiavo ant krūtinės rankas ir nužingsniavo šalin.

— Ir vis tiek jis mielas, — pareiškė Hjugas. — Tik kartais, kai pavyksta įeiti vidun, nusirengia megztinį ar vieną batą ir paslepia kur nors kambaryje, kad galėtų sugrįžti pasiimti. Ir dar palikinėja mažas dovanėles. Sykį atnešė iš baro nukniauktą peleninę.

— Vadiname jį „Slėnio žinios“, — pasakė Arlinė. — Tik išsižiok jam apie ką nors, ir dar iki vakaro sužino visas slėnis.

— Visai prieš Kalėdas, — pasakojo Hjugas, — užsiminiau berniūkščiui, kad jis man taip įkyrėjo, jog išvažiuosiu į Bosniją. Kitą dieną vaikas atlėkė su atviruku, linkinčiu „Gero kelio“, ir dar sausainiu — kelionei. Miestelyje negalėjau atsiginti žmonių, norinčių palinkėti man sėkmės Bosnijoje.

Staiga, visiškai netikėtai išgirdome gana garsiai subarškant laiškų dėžutę. Tai Dinas. Bandė mus prigauti. Laiškų dėžutė buvo atvira dešimt, gal dvidešimt sekundžių, o mes sėdėjome nuščiuvę ir išpūtę akis. Dėžutės dangtelis ėmė užsidarinėti, tačiau vos tik užsidarė, Merfis nusičiaudėjo ir laiškų dėžė vėl ėmė vertis. Tai jau atrodė panašu į Juros periodo parką. Sulaikiau kvėpavimą. Po sekundėlės dangtelis su trenksmu užsivėrė, ir ekrane stebėjome, kaip mažas berniukas, aiškiai bandantis išvengti kameros, vogčia nuspūdina šalin ir susiraukęs patraukia kelio link.