Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Nemanau, kad jie daugiau grįš, — pareiškė Teksas. Tai buvo tikriausia tiesa — visi priešai voliojosi negyvi.“

— PYYP manau, kad PYYP turėtume eiti į PYYP... — prakalbo Figgis5000, bet nieko daugiau ir nespėjo pasakyti — horizonte nugriaudėjo panašus į sprogimą garsas.

— Kas po... — susinervino Teksas, nemėgstantis pabaigti sakinių, tad ir dabar paliko nebaigtą mintį.

— PYYP, — pritarė robotas, — PYYP.

Tai sprogo heliciklas, nauja transporto priemonė sraigtasparnio ir motociklo hibridas. Juo keliaudavo senatorius Gringlovas — piktasis senatorius, prieš daugelį metų pirmą kartą įkalinęs Teksą.

— Gringlovas, — sumurmėjo Makbelanis. — Tai vis tik grįžo pabaigti darbą savomis rankomis.

— Makbelani! — per didžiulį heliciklo priekyje įtaisytą garsiakalbį šaukė Gringlovas grūmodamas, kaip ir priklauso turint tokią pavardę, žalia pirštine apmautu kumščiu. — Ką, ir vėl susitikome? Pasiruošk sutikti savo lemtį! Žinai, kad dabar, dvidešimtmilijoniniame amžiuje turėti savo minčių yra nusikaltimas? Tu jų turėjai per daug! Nieko, ši jau paskutinioji! Pasiruošk grįžti į didžiulį ledinį kalėjimą — paruošiau jį specialiai tau!

Teksas net suriaumojo — labai nekentė ledinio kalėjimo.

— Tu, bukagalvi asile! — sušuko senatoriui. — Kodėl tau su ta ledine kamera tiesiog neištirpti? Nė neketinu tenai grįžti!

— Deja, teks! — atsikirto Gringlovas.

— Figi5000, — sušnabždėjo Teksas, — mano įsakymu, pakeisk pozitrono dezaktyvavimo poliariškumą.

— PYYP gerai, — atsiliepė robotas. Beje, ši mašina atrodė kaip įstabių kūno formų moteris.

— Na, senatoriau Gringlovai, tikiuosi, kad bent jau grįšiu ten tyliai, — pasakė Teksas, tačiau tas nieko neišgirdo, nes buvo tolokai, o Teksas neturėjo garsiakalbio...

Baigiau savo kūrinį žodžiais „laukite tęsinio“ ir dar parašiau, kad tai tik mažutė ištrauka iš romanų apie Teksą Makbelanį trilogijos, prie kurios dabar darbuojuosi. Parašiau, jog tikiuosi, kad jiems patiks, galėsime kitais metais išleisti knygas.

Spalio 5-oj i

Polas Liuisas mokėsi toje pačioje mokykloje, kurią baigiau. Šis berniukas mėgo erzinti. Jis kažkaip susirado mane internete, per draugų paiešką ir pakvietė išgerti alaus. Turėjau pasakyti Taip .

Mano ryškiausias prisiminimas apie Polą Liuisą buvo toks: po pamokų kiekvieną dieną kuo stipriau trenkdavo Anilui Pateliui, invalido vežimėlyje sėdinčiam berniukui. Ir tik todėl, kad Polui „patiko kaip jis sukasi ratu“.

Mudu susitinkame ketvirtadienį, Bate.

Spalio 7-oji

Laikraštyje Standart pamačiau kai ką įdomaus. AR NORĖTUMĖTE DALYVAUTI KLINIKINIAME TYRIME, KURIUO SIEKIAMA IŠSIAIŠKINTI MOTERS LIBIDO PO MENOPAUZĖS?

Paskambinau nurodytu numeriu, tačiau pasirodė, kad tyrimams netinku.

Kartais net nuostabu, kaip giliai įsišaknijusi diskriminacija.

Spalio 8-oji

Mama atsiuntė man straipsnį, jos nuomone, turintį sudominti mane. Mergina vardu Laura, kurią pažinojau, kai mudviem buvo 12 metų, dabar jau sulaukusi dvidešimt šešerių, atidarė džiovintų gėlių parduotuvę Troubridže. Kai perskaitęs straipsnį sulanksčiau laikraštį, pamačiau kitoje lapo pusėje gana stambiu šriftu parašyta: ATRASKITE MIDSOMERIO NORTONĄ!

Skelbimą buvo įdėjusios trys vietinės parduotuvėlės. Tai Docky’s delikatesai (parduoda ne tik delikatesinius sūrius, bet ir prancūziškus batonus!), vyrų kirpykla (šešiolika metų praleidusi versle Ema pastebėjo, kad miestelyje trūksta kirpyklų vyrams, ir Midsomerio Nortone atidarė vyrų saloną), bei Catona Cast Stone Ltd — puodai, sodo puošmenos, paukščių girdyklos, urnos ir t.t.

Midsomerio Nortonas — tai mažas miestelis netoli Bato. Ištyrinėsiu tas parduotuvėles ketvirtadienį prieš susitikdamas su Polu.

Spalio 13-oji

Polas Liuisas galvoja, kad mudu turėtume susitikti dažniau ir tapti gerais draugais. Dabar jis tarnauja armijoje. Sako, kad tai jam padėjo susikaupti, atrasti gyvenimo tikslą ir pakeitė jo gyvenimą. Dar mano, kad aš taip pat turėčiau eiti į armiją — būtume ne tik draugai, bet dar ir bendražygiai. Pakvietė mane savaitgalį užeiti pas jį į viengungių armijos draugų vakarėlį baržoje. Manau, kad Polas planuoja mane pagrobti ir nužudyti.

Ištyrinėjau Midsomerio Nortoną. Viskas ten gerai, tik Docky’s nebeturėjo prancūziškų batonų.

Spalio 14-oji

Iš garsiojo mušeikos Polo Liuiso ką tik gavau elektroninį laišką, primenantį, jog turėčiau stoti į armiją. Sako, kad turėčiau užpildyti internete esančią anketą ir tada gaučiau detalesnę informaciją. Ką gi — nueinu į tą svetainę ir užpildau visus laukelius. Vienoje vietoje manęs klausia, ar pasižymiu kokiomis nors ypatingomis savybėmis, svarbiomis armijoje. Paspaudžiu Taip ir man atveria didžiulį pasirinkimų sąrašą. Pasirenku „sekretorius“.

Spalio 15-oji

Turėjau ant krūtinės tris plaukus, tačiau jau viskas — galiu su jais atsisveikinti. Šiandien priėmiau pasiūlymą visiškai nemokamai, be jokios rizikos išbandyti LikBePlaukų bandomąjį preparatą. Jei per mėnesį nesulaukiate rezultatų — pinigai grąžinami. Nuostabus produktas. Sudie skutimuisi, pešiojimui pincetu ir depiliavimui vašku! Labai greitai gausiu dvi tūbeles depiliavimo kremo ir dar plaukų augimą stabdančio purškalo. Beje, nepastebėjau jokių gydytojų rekomendacijų ar saugumo garantijų, tad nežinia, kas gali nutikti mano plaukams. Kartais visai norėčiau turėti namuose tikrą katiną. Žinau, kad negražu eksperimentuoti su gyvūnais, tačiau koks nors plaukuotas katinas kartas nuo karto turėtų susigėsti begėdiškai apžėlusio kailio.

Beje: sulaukiau rezultatų! Jei sutiksiu atnaujinti mobilųjį telefoną — įsigyti naujutėlį Siemens , telefonų kompanija apmokės man skrydį pirmyn ir atgal į bet kurį pasirinktą Europos miestą! Koks nuostabus Taip!

Išsiunčiau pageidavimą gauti informacinį paketą apie flamandų kalbos mokymąsi. Atsiųs per 28 dienas. Spėjau, kad galėjau pasirinkti ir kitą kalbą, tačiau vakar valgiau olandiškų vaflių, ir tikriausiai todėl man panūdo mokytis šią kalbą.

Spalio 16- oji

Vėl parašė Polas Liuisas. Tenorėjo pasisveikinti.

Spalio 17-oji

Dar vienas laiškas nuo Polo Liuiso. Nori žinoti, ar neprieštaraučiau artimiausiu metu dar kartelį susitikti. Jau truputėlį bijau šito Polo Liuiso.

18 SKYRIUS

kuriame Danieliui pagaliau pavyksta maloniai pasikalbėti

Buvo gal septynios ryto, kai suskambo telefonas. Na ir kokioje visuomenėje gyvename, jei kas sugalvojęs gali imti ir paskambinti septintą ryto? Juk turi būti taisyklės.

— Klausau, — gana šiurkščiai atsiliepiau mirksėdamas užmiegotomis akimis.

Niekas neatsiliepė.

— Klausau, — pakartojau.

Girdėjau garsus, tarsi tolumoje dundėtų ir tūtuotų traukiniai.

— Kas čia? — paklausiau, tačiau ir šįsyk niekas neatsiliepė. Jau norėjau padėti ragelį, kai...

— Tai Polas, — išgirdau vyro balsą. Kalbėjo šiaurietišku akcentu ir atrodė, kad šiek tiek drovisi ar bijo. — Su kuo kalbu?

— Su Deniu.

— Gerai, — atsakė Polas. — Ir ko norėtumėte?

Sumišau. Ko aš norėčiau? Šiek tiek pagalvojau. Ne, nežinau. Ir iš viso — kodėl kalbuosi su tuo Polu? Ko aš norėčiau?

— Nežinau, — pratariau. — Tai juk jūs man skambinate.