Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Na... taip. Norėjau sužinoti, kodėl prašėte paskambinti.

Prie tokių pokalbių septintą valandą ryto nesu pripratęs.

— Bijau, kad nelabai galiu atsakyti, — prisipažinau. — Bijau, kad net nežinau, ko noriu. O ko jūs norėtumėte?

— Na... gerai... radau tą lipduką, kuriame sakoma „Paskambinkite“ ir duotas šis telefono numeris. Jis man įstrigo atmintin ir nutariau...

— Ak, štai kas! — net atsisėdau, staiga suvokęs esmę. Vos paminėjus lipduką pažvalėjau, tarsi gavęs per veidą. — Taip! Tai mano! Nepadėkite ragelio!

Nuostabu! Atsirado norintis iš tiesų nuoširdžiai pasikalbėti!

— Tai... kaip ten... su tuo lipduku?

Išklojau jam viską.

Pasirodė, kad Polas nenorėjo maloniai pasikalbėti. Bent jau ne tuo metu. Visai nebūtų prieštaravęs kada nors pasiplepėti, tačiau vėliau. Dabar jis, kaip sakė, skubėjo į traukinį — vyko į darbą ir jam terūpėjo susirinkimas apie Europos strategiją ir verslo integraciją. Turėjo būtinai jame dalyvauti, nes kitą susirinkimą jau teks vesti pačiam ir norėjo įsitikinti, kad viską padarys teisingai, o jo paskutinėje darbovietėje į susirinkimus labai keistas požiūris. Polas pasiteiravo, ar nenorėčiau maloniai pasiplepėti po darbo, kai jau jis važiuos traukiniu namo. Tai turėtų būti maždaug penkiolika minučių po šešių, tačiau šiomis dienomis gali būti penkiolika minčių po dievai-žino-kada, nes nutinka tai tas, tai anas, bet pastaruoju metu jis gana dažnai pasilikdavo po darbo, tad turėtų nesunkiai ištrūkti laiku, tikrai, o, žiūrėk, štai ir traukinys, ir jam jau reikia eiti.

Jei jau atvirai, tai pasijutau taip, tarsi jau būčiau turėjęs su Polu šešis malonius pokalbius. Jis kalbėjo mandagiai, na taip, lyg būtų išties tenorėjęs paplepėti, o aš džiūgavau, kad pagaliau kažkas paskambino. Mudu ramiai ir mandagiai sutarėme susitikti.

Jaučiausi laimingas. Būtent šitaip ir turėčiau gyventi. Plačiai atverti duris. Žiūrėti, kas užeis. Sutikti naują draugą ir ištarti jam Taip.

Per pastarąsias kelias dienas labai daug galvojau apie panašius dalykus.

Ir mintys vis sukosi apie tai, ką kalbėjo Hjugas.

Kai pagalvoji...

Tai buvo tiesa. Kuo daugiau mąsčiau, tuo lengviau buvo suprasti, kad tikrai beveik visi geriausi dalykai kada nors man nutikę, įvyko dėl to, kad pasakiau Taip . Gal ir jums taip pat pavyktų. Dabar pažiūrėkime, kaip tai atsitiko.

Išbandžiau tai vieną vakarą su Vegu, begurkšnodamas alų.

— Vegai, drauguži... Koks geriausias kada nors tau nutikęs dalykas?

— 1998. Niuberis. Buvo gana vėlus vakaras. Mums atnešė ne tai, ką buvome užsisakę. Gavome keturias picas vietoje...

— O dar kas nors?

Vegas susimąstė.

— Mano mergina.

— Tavo mergina. Ir kaip judu susitikote?

— Laimingas atsitiktinumas. Vyko koncertas, ir ji ten dalyvavo, taip ir nutiko.

— Kodėl ėjai į tą koncertą?

— Kažkas paprašė, kad pagročiau. Tuo metu grojau bosine gitara.

— Gerai. Ir tu pasakei Taip?

— Aha.

— Norėjai eiti į tą koncertą?

— Ne, bet manęs prašė.

— Trečias taipmuo. Kas toks paprašė?

— Benas.

— Kas tas Benas?

— Sutikau jį viename vakarėlyje.

— Kas tave pakvietė į tą vakarėlį?

— Neilas.

— Kaip susipažinai su Neilu?

— Universitete.

— Bet tu beveik nesimokei universitete, tiesa?

— Na... Taip... bet...

— Tai, vadinasi, sutikęs eiti į universitetą, galop sutikai Neilą, o jis, savo ruožtu padėjo, kad įvyktų tai, kas buvo geriausias kada nors tau nutikęs dalykas.

Vegui tai padarė įspūdį.

— Gal dabar turėčiau pasiųsti jam atviruką?

Vieną dalyką supratau tuojau pat — iš pradžių Vegas viską suvertė sėkmei. Bet juk jis pats tą sėkmę prišaukė. Tik nesuprato. Vegas atliko daug teisingų ėjimų, kurie jį suvedė su mergina. Gal visi galėtume šitaip elgtis. Galėtume prišaukti sėkmę, pakeisti likimus. Gal likimo visai nėra — tėra tik serija pasirinkimų. Manau, kad tiktai pažvelgę į tai, kaip mūsų gyvenimą gali sugadinti Ne, suprantame tų nedidukų, kasdien mus supančių Taip vertę.

Tuo metu rodėsi, kad padariau atradimą — gal mes iš tiesų turime galios pakeisti, pagerinti gyvenimą vien tik šio trumpo žodžio pagalba. Tiesa, Taip privertė mane įsimylėti Lizą, tačiau taip yra geriau nei niūriai bastytis ir nesurasti svajonės. Gal man Taip padės ir nugalėti meilę. Gal viskas išeis į gera. Jutau, kad, dingus Lizai, širdyje liko tuščia vieta, kuri prašyte prašosi užpildoma. Vadinasi atėjo metas ištarti Taip .

Susiradau Hanos duotą Kristen telefono numerį ir, giliai atsidusęs, paskambinau.

Tą vakarą labai sunkiai užmigau. Nerimavau. Buvo dėl ko — ramybės nedavė bent keli dalykai. Pokalbis su Kristen buvo kažkoks suvaržytas. Mergina pasiūlė susitikimo laiką ir vietą, o aš pasakiau: „Taip, puiku. Labai gerai.“ Dabar svarsčiau — ar šitaip elgtis teisinga? Niekados gyvenime neteko išbandyti aklo pasimatymo. Hana, atrodo, galvojo, kad viskas tik į gera. Bet juk jai lygiai taip pat atrodė visai normalu penktą ryto įsijungus garsiausiai ūžiantį smulkintuvą imtis gaminti vaisinį kokteilį. Įdomu, ką apie tai pasakytų Liza? Tiesa, mudviejų santykiai neturi jokios ateities, bet ar viskas... ne per greitai? Be to, nedavė ramybės dar kai kas — nuolat galvojau, kad metęs man iššūkį jau raitojasi rankoves. Reikėjo kuo skubiau išsiaiškinti, kas jis. Kas pora savaičių vis kas nors nutikdavo — kažkas blogo — tad artinosi metas naujam iššūkiui. Be to, buvo visiškai aišku, kad Džeisonas — jei tai Džeisonas — kėlė vis sudėtingiau įvykdomus reikalavimus. Pradėjęs nuo „dėvėk šitai“, paskui perėjo prie „važiuok tenai“ ir galop pasiūlė pakeisti taisykles. Turiu surasti jį, ir padaryti tai kuo skubiau, kol dar nesurezgė naujos intrigos, kol nepasiekė naujo lygmens. Koks dabar galėtų ateiti pasiūlymas? Kur nors nuskristi? Nubėgti? Nužudyti? Atėjo metas veikti, užkirsti kelią, o ne reaguoti į man primetamus įgeidžius.

Pakilęs iš lovos įsijungiau kompiuterį. Pirmiausia parašiau nepažįstamajam laišką.

Kam: metesissuki@hotmail.com

Nuo: Denis

Tema: nustok

Klausyk,

Kodėl man neatrašai? Žinau, kas tu esi, ir ko sieki. Padariau viską, ko iki šiol prašei, tačiau dabar, kai žinau, kas esi, nebeturi jokio kito pasirinkimo, tik mesti šį reikalą. Nustok, nes tik taip išvengsi mano rūstybės, o supykęs aš būnu gana bjaurus.

Tai tiek.

Deni s

Paskui, norėdamas įsitikinti, kad puolu visais frontais, dar parašiau Tomui.

Tomai,

Tai vėl Denis. Atsiprašau, kad trukdau tave, bet gal galėtum pranešti, jei gausi šį laišką? O aną laišką — ar gavai? Manau, kad tavo draugužis Džeisonas vis dar krečia man eibes. Man labai reikia su juo pasikalbėti, tik nežinau, kaip.

Prašau, atsiliepk!

Denis

Paspaudžiau mygtuką „siųsti“ ir atsidusęs atsilošiau.

Tai paslaptis, kurią turiu išsiaiškinti.

Po dviejų dienų bare Oksfordo gatvėje sėdėjau su Polu, tuo pačiu vyruku, paskambinusiu man mandagiam pokalbiui.

Tai buvo malonus, maždaug keturiasdešimties metų amžiaus vyriškis tvarkingai sušukuotais plaukais, vilkintis kostiumu. Ant rankos turėjo gana didelį laikrodį, o batų galai buvo šiek tiek riesti. Mūsų mandagus pokalbis prasidėjo visai šauniai, tačiau kažkuriuo metu pakrypo ne ta linkme.